Šiauliai – Saulės miestas, Skardų miestas, painiavos ir Saulėno gimtinė. O dar ir verksnių, nelaimingų vaikų miestas – Prisikėlimo aikštę papuoš G. Lukošaičio skulptūra „Verksmas“. Visuomenė šėlsta – kokia čia skulptūra, matyt, čia autoriaus skulptoriaus-politiko Gintauto Lukošaičio viešų ir privačių interesų painiavos būta. Ir mes suskubame skelti straipsnį apie vargšę mergaitę nelaimingame Šiaulių mieste, remdamiesi žymaus šiauliečio menininko Broniaus Rudžio laišku, paties autoriaus atsakymais ir taikliais menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio argumentais. Kodėl bijome verkiančio vaiko skulptūros? Tai ką, mūsų vaikai niekada neverkia ir jau geriau niekada neverktų?
Dailės galerijos archyvo nuotr.

Dina RAKAUSKIENĖ

Kritika skulptūrai
„Labai abejoju savivaldybės komisijos pasirinktu Šiaulių miesto viešajai erdvei skirtu skulptūrinės plastikos akcento projektu „Verksmas“, – laišką pradeda B. Rudys.
Anot šiauliečio menininko, sunku rasti Šiauliuose vietą, kurioje šis akcentas jaukiai papildytų viešąją erdvę, suteiktų jai jaukumo, naują kokybę, paremtą humanizmu ar plastikos estetika.
„Norvegijos vaikų teisių apsaugos Barnevernet organizacija apsidžiaugs esanti teisi – Lietuvoje vaikai tikrai yra skriaudžiami, net kuriami tam skirti vieši akcentai. Negalvojau, kad vaikų skriaudos centru bandoma įteisinti Šiaulius pastatant verkiančios mergaitės skulptūrą“, – rašo B. Rudys.
Europos miestai pasipuošę meniniais akcentais, kurie traukia turistus savo patrauklumu, o šiauliečių noras turėti patrauklų glostomą objektą šį kartą neišsipildys – taip mano nusivylęs menininkas: „Mažai tikėtina kad svečiai patirtų džiaugsmą „glostydami“ nuskriaustą vaiką ir išsivežtų apie tai malonų prisiminimą. Gal tai tiesiog situacijos su neprižiūrimais vaikais įprasminimas.“
Šiaulių dailės galerija visuomenei pristatydama šį projektą rašo, kad „tai unikalus ir, žinoma, vienintelis pasaulyje paminklas verkiančiam vaikui!“. Laiško autorius tuo ir tiki: tai vienintelis toks paminklas, nes pasaulyje daroma viskas, kad tik nebūtų vaikų namų, kad vaikai nebadautų, nebūtų išnaudojami, nebūtų paliekami vieni, kad tik neverktų. Panašu, kad statant paauksuotą paminklą verkiančiam vaikui jaukaus miesto įvaizdžio nepasieksi. Bet ką atsakyti svečiams ir kitiems, kurie klaus, kodėl šaukia ta nupjauta mergaitės galva?

Vaikas – nuolatinis spekuliacijų objektas
Paskambiname „Verksmo“ autoriui skulptoriui G. Lukošaičiui – jis jau skaitęs šį laišką. B. Rudį skulptorius labai gerbia. Negana to – abu kaimynai. Protestas patiko ir net paglostė skulptoriaus savimeilę. Tačiau jam laiško argumentacija – keista.
„Nesupratau – ar čia mums reikia norvegams patikti? Tai rodo, kad skulptūra veikia jau dabar ir atspindi savo pavadinimą „Verksmas“. Jau prasidėjo: ji nepastatyta, o riksmas jau yra, visi verkia ir nežino dėl ko. Žinote, kaip iš tų pasakų – kai vienas pradeda verkti, paskui įsijungia antras ir įsijungia visas kaimas ir nežino dėl ko verkia“, – rėžia skulptorius.
Gerai. Tai ką pagalvotų apie mus norvegai?!
„Man nesuprantamas laiške toks pastebėtas kompleksas – „ką apie mus pagalvos norvegai“. Nusispjauti, atvirai sakau, ką apie mane pagalvos norvegai. Geriau rūpinkimės savimi, būkime sau įdomūs, o ne kažkokiems norvegams. Kažkoks nevisavertiškumo kompleksas. Gyvename dėl savęs, kuriame miestą, bendruomenę, organizuojame renginius, bendras šventes, bėgiojimus ir ką tik nori. O ką norvegai pagalvos – šimtas metų. Ne dėl jų ir ne dėl „ką jie pagalvos“ gyvenu Lietuvoje. Man tai neįdomu“, – sako skulptorius.
Tikrai galime sutikti – kodėl taip norime būti kaip visi kiti, o ne pavyzdžiu kitiems?
Bet akcentas turėtų įnešti jaukumo į viešąją reprezentacinę miesto erdvę....
G. Lukošaitis atsako: jo tikslas nebuvo kurti kažkokio malonumo – mieste jau yra tų skulptūrinių objektų, kurie yra pakankamai malonūs. „Mano tikslas buvo sukurti kažką kitokio. Siekiau tam tikros provokacijos. Jau dabar man iš esmės tai pavyko“, – atsako skulptorius ir dar primena nuostabųjį ir taip nekenčiamąjį Vilniaus vamzdį. „Vamzdis yra puiki skulptūra, sakau kaip profesionalas. Lyginant su Europos pavyzdžiais, tai yra tokia klasikinė ir akademinė skulptūra ir ji rodo, kad mes, žmonės, esame tokia visuomenė, kuri bijo kažko naujo. Pamatome juodaodį ar geltonodį – pašiurpstame. Tai yra tarsi besikeičiančios visuomenės ligos“, – sako G. Lukošaitis.
Verkianti mergaičiukė turėtų atsirasti toje Prisikėlimo aikštės vietoje, kur kažkada stovėjo kareivis su automatu. Kalbant urbanistiškai, toje vietoje nėra jokios aikštės. Pasak G. Lukošaičio, ten anksčiau ar vėliau bus tam tikro lygio ir tam tikrų mastelių užstatymas... Aikštė – tai teritorija, dabar užaugusi eglynais. „Prisikėlimo aikštės konkurse nedalyvausiu. Ir šiaip, kad esu Taryboje – maišysis čia visi interesai, interpretacijos“, – apie prisigalvotas nesąmones dėl šitokio nieko kalba skulptorius.
Be to, galimą objekto perkėlimą, pakeitimą kitu, keičiant teritorijos architektūrą skulptorius numatęs. O gal skulptūra prigis ir ateityje stovės kažkokio pastato vidiniame kieme. Mieste tikrai yra erdvių, kur galima šį nedidelį objektą perkelti.

Yra dar netokių objektų, žmonės!
Taigi, kai kuriuos pašiurpino ir nuvylė verkianti mergaitė. Bet menas vaizduoja visą tikrovę. Kodėl bijome verkiančios mergaitės? Tačiau vaikų tema apskritai neišsemiama.
„Įsivaizduokite, vaikų tema yra žiauriai spekuliuojama – vaikai besišypsantys reklamose, pavyzdžiui, kokakolos, nors ten nuodai. Ir kitus nuodus reklamuojant vaikais labai spekuliuojama. Vaikai politikoje – nuolatinis spekuliacijų objektas net ir Šiaulių politikoje. Darželiai, „ką mes darysime su vaikais“, „mes dėl vaikų“, nors praktiškai dėl to nieko nedaroma. Tas pats rėkiantis vaikas yra žiauriai stipri ir talpi metafora. Gyvename isteriškoje visuomenėje. Žiūrėkite, žiniasklaida: atsiverti kokią internetinę svetainę, tai – tragedija, katastrofa, tragiška, užgrius, nugrius... O čia tokia skulptūra, kurios interpretacijos laukas yra platus. Nieko konkrečiai nevaizduoja, bet...“ – reikšmingai nutyli menininkas.
Pasaulis – yra įdomi vieta, o menas – dar įdomesnis. Menininkas primena, kad yra kur kas ryškesnių netikėtų meno objektų pasaulyje.
„Londone Trafalgaro aikštėje pastatytas toks akademinis postamentas. Skelbiami konkursai ir ten iš gerų medžiagų pagamintos atsiduria skulptūros. Viena buvo šokiruojanti, vaizduojanti nėščią moterį be kojų ir be rankų“, – sako G. Lukošaitis.
Menininkai siūlo savo kūrinius Trafalgaro aikštėje esančiam vadinamajam „ketvirtajam pjedestalui“ laikinai užimti tuščią jo erdvę. Atsidūrę čia objektai kelia įvairias diskusijas visuomenės, istorijos, ateities ir kitais klausimais. Ir netgi klausia praeivių – ką šie norėtų matyti ant pjedestalo. G. Lukošaičiui patiktų, kad panaši iniciatyva, sukviečianti menininkus iš užsienio, atsirastų ir mūsų mieste.
Ir, pasak skulptoriaus, jeigu peržvelgtume meno istoriją, pamatytume, kad yra kur kas provokatyvesnių skulptūrų Europos miestų centruose. Pavyzdžiui, Osle (Norvegija), garsiame skulptūromis parke, pavaizduotas nuogutėlis piktas berniukas, besiruošiantis iš įniršio treptelėti koja. O vienas italų menininkas išdrįso Milano miesto aikštėje realizuoti pakartus vaikus...
Nebevirkite „interesų košės“
G. Lukošaitis – Šiaulių miesto savivaldybės Tarybos narys. Tad nelabai jaukią skulptūrą visuomenė bando klijuoti su privačių ir viešų interesų supainiojimu. Nieko panašaus. 2015 metų skulptūrų plenero organizatorės dailės galerijos darbuotojas menotyrininkas V. Kinčinaitis paaiškina: pirmiausia konkurse dirbo komisija, kurią sudarė žinomi ir gerbiami miesto menininkai, architektai, dizaineriai, menotyrininkai. „Buvo renkamas geriausias sprendimas iš tų, kurie buvo pateikti, o ne iš tų, kurių mes norėtume arba įsivaizduotume, kad turėtų būti. Tai iš visų pasiūlymų daugiausiai balų ir surinko G. Lukošaičio skulptūra – pagal visus vertinimo kriterijus kaip atraktyviausia, meniškiausia ir nugalėjo visus kitus pasiūlymus“, – sako menotyrininkas. Geriausias meninis akcentas buvo išrinktas slaptu balsavimu.
„Dėl paties G. Lukošaičio – jeigu jūs būtumėte Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, ar Telšiuose, greičiausiai, kad jums daug kas tiesiog patartų džiaugtis, kad yra G. Lukošaitis kaip vienas iš aktyviai ir profesionaliai kuriančių skulptorių mieste. Tokių skulptorių Šiauliuose mes nebeturime, arba turime, bet jie jau nebeaktyvūs, nebekuria“, – sako V. Kinčinaitis.
Respublikinio lygio menininkas iki tol laimėjo daug konkursų, daugybę kitų Lietuvos viešųjų erdvių puošia jo kūriniai.
Tad turime gerbti ir pasitikėti profesionalaus menininko sprendimu, jo idėja.
„O kokios skirtingos kitų žmonių nuomonės ir vertinimai bebūtų, tegul būna ir tai yra labai gerai, bet rezultatas toks. Taip, kad jokių interesų čia negali būti. Sutampa, jog dabar G. Lukošaitis yra Tarybos narys ir tuo pačiu žinomas menininkas. Na, sutampa. Bet kita vertus, džiaukimės, kad Taryboje pagaliau yra menininkas“, – teigia V. Kinčinaitis.
Jo teigimu, konkursai ir projektai taptų skurdūs, jeigu iš jų būtų eliminuojami patys gabiausi žmonės, kurie kažkokiais ryšiais susiję su politika.
„Mes priimame atsakomybę, o ne menininkas dėl šitokio sprendimo“, – sako menotyrininkas.
Pagrindinis kriterijus meniniam akcentui buvo meniškumas. „O meniškumas reiškia ne tik tai, kad tai yra gražus daiktas. Meno kūrinys gali kelti diskusijas ir skirtingas nuomones, ir provokuoti įvairias reakcijas. Ši skulptūra jas ir išprovokavo“, – teigia menotyrininkas.
Visame pasaulyje brandūs kūriniai išprovokuoja diskusijas.
„Todėl, kad menininko kūrinys atsiduria viešoje erdvėje, o į viešą erdvę pretenduoja kiekvienas žmogus, kuris tiesiog yra toje erdvėje – kiekvienas turi savo skonį ir savo nuomonę, kiekviena socialinė grupė gina savo interesus, o ji yra labai skirtinga, todėl diskusijos neišvengiamos. Diskusijos buvo ir dėl Eifelio bokšto, ir dėl ko tik nori. Mes dėl to ir džiaugiamės: menininkas kaip ir pasiekė savo tikslą – jis dar kartą verčia apgalvoti, kas yra meno kūrinys, kas yra vieša erdvė, koks kūrinys blogas, koks geras“, – apibendrina V. Kinčinaitis.

G. Lukošaitis sako, kad yra kur kas provokatyvesnių skulptūrų Europos miestų centruose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

B. Rudys abejoja „Verksmo“ meniškumu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.