„Nebežinau, ką daryti”, - atsidūsta į „Šiaulių naujienų” redakciją užsukusi šiaulietė Natalija (pavardė redakcijai žinoma, - aut. past.). Prieš pusmetį katiną priglaudusi moteris surado jo tikruosius šeimininkus, tačiau jiems nuvežtas gyvūnas netrukus ir vėl kniaukia prie jos durų. Tai kartojasi jau dešimtis kartų...

Aušra LAURINKIENĖ 

Namuose – du priglausti šunys ir serganti mama

„Negaliu Makso (toks katino vardas) globoti, nes slaugau ant patalo gulinčią, dukart insultą patyrusią ir Alzhaimerio liga bei astma sergančią mamą, kuri 85 metų - apmaudo neslepia moteris. - Ir pati esu antros grupės invalidė, tad pinigėlių vos užtenka maistui ir vaistams, o ką jau kalbėti apie mokesčius”. Moteris guodžiasi, kad katinas nuolat įsmunka į ligonės patalą, o jo plaukai pastarajai sukelia varginantį dusulį: „Negana to, turiu sergėti, kad jis nesiropštų ant palangės, kurios nukrautos gėlėmis. Užsukite į svečius - viską pamatysite savo akimis”, - pakviečia ponia Natalija.

Nieko nelaukę, sutariame dėl susitikimo ir sekmadienį jau stovime prie moters buto durų. Jas atvėrusi šiaulietė šypsosi: „Tuoj grįš ir brolis su kitais mano augintiniais. Matote, jau priglaudžiau du benamius šunis, tad vietos namuose katinui – mažoka”. Iš tiesų netrukus susipažįstame su Pupyte ir Reksu, kurie nuo šeimininkės nesitraukia nė per žingsnį. Aplink kojas murkdamas trinasi ir storulis Maksas: „Gal tiesa, kad priglausti benamiai gyvūnai jaučia begalinį dėkingumą?”, - svarstome žiūrėdami į draugiškąjį ketvertuką. Geraširdė moteris, paklausta, kodėl katinas nuolat sugrįžta į jos namus, gūžteli pečiais: „Nežinau...” 

85  metų sergančią mamą slauganti moteris tikina, kad slenkantys Makso  plaukai ligonei sukelia stiprų dusulį.

Pirmoji šeimininkė katiną taip pat rado gatvėje

Netrukus telefonu susisiekiame su pirmąja Makso šeimininke ponia Danute. Išgirdusi, apie ką norime pakalbėti, moteris šiek tiek įsikarščiuoja ir apkaltina į mus besikreipusią skaitytoją augintinio vagyste, tačiau vėliau nurimsta ir sutinka atvykti į katiną traukte traukiančius namus. Pusvalandį palaukę išgirstame durų skambutį, o tarpduryje pasirodžiusi moteris tikino, jog Maksas – naminis katinas, kiekvieną rytą palydėdavęs ją iki autobusų stotelės ir vakare ateidavęs pasitikti.

Anot pirmosios katino šeimininkės, augintinį ji rado Varpo gatvėje ir trejus metus nuoširdžiai mylėjo. Vieną dieną augintinio nesulaukusi moteris puolė į neviltį ir apsiašarojusi kreipėsi į kaimynus, klausdama, ar kas nematė ištikimojo draugo. Po kelių savaičių skelbimą apie rastinuką perskaičiusi ponia Danutė apsidžiaugė ir parsivežė Maksą namo, tačiau klajūnas netrukus ir vėl dingo...

Čia istorija skyla į dvi dalis, tačiau po valandą trukusios diskusijos nusprendžiame, kad kaltų ieškoti neverta. Svarbiausia – rasti išeitį iš padėties, kuri – neabejotinai kebli: šešerių metų katinas pas pirmąją šeimininkę gyventi nebenori, o antroji jo auginti – nebegali.

Padėkite Maksui surasti naujus namus 

Atrodo, viskas paprasta: ponia Natalija turėtų katinui nebeatverti savo namų durų, o gyvūnas supras, kad reikia grįžti į pirmųjų šeimininkų rankas, tačiau moteris su ašaromis akyse tikina sulaukianti priekaištų iš kaimynų: „Katinas tupi prie laiptinės, kniaukia, o įsmukęs į laiptinę įsitaiso prie mano buto durų. Vienas iš kaimynų grasino Maksą nušauti, o mano širdis – ne akmeninė... Kaip galiu jo neįsileisti?”

Galų gale abi šeimininkės sutaria. Kadangi nė viena iš jų katino į gyvūnų globos namus atiduoti nenori, būtina Maksui surasti naujus šeimininkus, kurie gyventų toliau nuo Šiaulių miesto ar augintinio neišleistų į lauką, nes klajūnas ir vėl atsirastų prie ponios Natalijos durų. Daugiausia diskusijų sukėlęs skolos klausimas – ponia Natalija apmokėjo katino gydymo išlaidas, kurias ponia Danutė žadėjo kompensuoti – taip pat išspręstas. Pirmoji katino šeimininkė pažadėjo, kad su ponia Natalija atsiskaitys, vos tik Maksas ras naujus namus.