
Žiemą Kaštonų alėjoje augantys medžiai gali atsikvėpti – jų neatakuoja keršosios kaštoninės kandelės.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Ar kada mindami miesto gatvėmis susimąstėte, kodėl vienoje ar kitoje vietoje auga medis, kodėl būtent tokia rūšis, o ne kitokia? Manote, tai atsitiktinumas? Pasirodo, kiekvienas medis mieste turi savo vietą.
Medžiai prie gatvių – atsparesni
„Medžių sodinimas mieste yra labai griežtai reglamentuotas. Yra Želdynų įstatymas, pagal kurį sodinami, auginami, prižiūrimi, kertami medžiai. Čia negalima jokia interpretacija. Kiek anksčiau mieste buvo sodinami vienokie medžiai, dabar jau kiti. Sakykime, beržai ar nuodingus vaisius vedantys medžiai nėra tinkami. Griežtai atrenkama, kurie medžiai nėra nuodingi, kurie nėra alergenai. Tik tokie tinkami viešose vietose“, – sako Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė profesorė daktarė Asta Klimienė.
Jai antrina Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyriaus vyriausioji specialistė Palmira Lukošienė teigdama, kad kiekvienas medis savo vietą atranda atsižvelgiant į įstatymus. Jei naujus želdinius planuojama sodinti miesto parke, stengiamasi pasirinkti tokius medžius, kurių anksčiau čia nebuvo. Taip, anot specialistės, stengiamasi pagyvinti mūsų kraštovaizdį, kad jis nebūtų nuobodus.
„Parkuose, kurie priskiriami kultūros vertybėms, tie dalykai reglamentuoti šiek tiek griežčiau. Atsižvelgiama į tai, kas parke buvo sodinama, kai jis buvo kuriamas. Atkreipiamas dėmesys į istorinę medžiagą“, – komentuoja P. Lukošienė.
Aplinkos ministerija yra nustačiusi, kuriuos želdinius geriausia sodinti prie gatvių. Todėl prieš sodinant medžius svarstoma, kurie jų lengviau pakelia užterštumą, kurie yra atsparesni, kurie rečiau mėto savo šakas. „Pastaruoju metu yra rekomenduojamos glaustašakės formos. Pastebėkite, kad prie gatvių liepos yra kitokių formų – jų glausta laja. Pavyzdžiui, Aušros alėjos pabaigoje pamatytumėte, kad liepų laja prasideda nuo metro aštuoniasdešimties iki dviejų metrų. Tokius medžius reikia rečiau genėti, jie patogesni žmonėms – netrukdo nei praeiti, nei pravažiuoti“, – teigia Aplinkos skyriaus vyriausioji specialistė P. Lukošienė.
Sergantys medžiai praranda savo galią
Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė A. Klimienė tikina, kad medžiams savo vietą atrasti sudėtinga ir dėl to, kad ne visi jie „sutaria“ vieni su kitais. „Kruopšti medžių atranka atliekama ne tik dėl žmonių saugumo, bet ir dėl pačių medžių. Viešojoje erdvėje želdiniai, augantys vienas šalia kito, turi vizualiai gražiai atrodyti. Kitas dalykas – ligos. Būna taip, kad vienas medis šalia esantiems želdiniams pradeda platinti ligas ar kenkėjus“, – sako ji.
Anot A. Klimienės, medžių ligos gali būti virusinės, grybelinės arba sukeltos vabzdžių. Dėl šių priežasčių gali pradėti juoduoti, suktis medžių lapai. „Tų ligų įvairovė yra didžiulė. Todėl viešojoje erdvėje turėtų būti sodinami atsparesni medžiai, kurie nebūtų imlūs tam tikroms ligoms ir kurių smarkiai nemėgtų kenkėjai. Nes vėliau labai didelis vargas apsaugoti medžius nuo ligų ar juos išgydyti“, – sako A. Klimienė.
Medžių išgydymui, pasak Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorės, reikia daug pastangų. Ypač jeigu jie apsikrėtę virusinėmis ligomis ar juos užpuolęs amaras. „Tokių želdinių patys jau tikriausiai ir neišgydysime. Bus reikalingos cheminės priemonės. O viešose vietose cheminių priemonių naudojimas taip pat griežtai reglamentuotas, nes čia daug žmonių, mažų vaikų“, – sako ji, pridurdama, kad be visų išvardytų punktų reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad sergantis medis ne tik praranda savo grožį, bet ir nebeatlieka visų funkcijų, ko mes iš jo tikimės. „Toks medis nėra pavojingas žmonėms, bet ir nėra mums labai palankus“, – sako A. Klimienė.
Rimčiausias iššūkis – kaštonams
Aplinkos skyriaus vyriausioji specialistė P. Lukošienė pastebi, kad Šiauliuose medžiai sparčiai sensta. Maža to, jiems tenka išgyventi labai sudėtingomis sąlygomis. „Mūsų mieste sergantys medžiai tikrai didžiulė problema. Prie gatvių jie auga ypač sudėtingomis sąlygomis. Žiemą želdiniams tenka nemažas kiekis druskų. Visus metus juos kankina oro tarša, nes čia pat iš automobilių sklinda išmetamosios dujos. Visa tai, žinoma, silpnina medį. Jis tampa labiau pažeidžiamas ligoms. O ligų sukėlėjai visą laiką skraido ore ir laukia momento, kada tik galės įsikibti į kokią pradraskytą medžio vietą“, – aiškina ji.
Specialistės teigimu, „meškos paslaugą“ mieste augantiems želdiniams daro ir neatsargūs ar prie vairo nevengiantys sėsti girti vairuotojai. Pastarieji sukelia nemažai eismo įvykių, kurių metu nukenčia medžiai.
„Pažiūrėjus atrodo, kad medžiui padaryta minimali žala, bet iš tiesų dėl šios priežasties medžiui gali prasidėti grybelinės ligos“, – sako P. Lukošienė.
Paklausta, dėl kurių medžių apsaugos pastaraisiais metais dažniausiai teko sukti galvą, P. Lukošienė neabejoja – kaštonų. „Juos pradėjo pulti keršosios kaštoninės kandelės, kurios į didžiąsias Lietuvos magistrales atkeliavo iš kitų Europos šalių. Vėliau tas voratinklis plito. Dėl šios priežasties antroje vasaros pusėje mieste labai sudėtinga pamatyti kaštoną, kurio lapai neparudavę. Tai masiški pažeidimai. Nustatyta, kad pagelbėti kaštonams galėtų tik lapų sugrėbimas ir neutralizavimas. Taip šis procesas stabdomas. Tačiau, matyt, kol pati gamta neras tam priešnuodžio, ta problema ir egzistuos“, – teigia specialistė.
Medžiai – ne tik grožis
Paklausta, ar permaininga žiema nepakenks miesto želdiniams, Botanikos sodo direktorė A. Klimienė teigia, kad kol kas sunku prognozuoti. „Šitie šalčiai, kurie buvo, manau, yra naudingi augalams. Jie šiek tiek apmažino kenkėjų, ligų, virusų, vabzdžių. Šiuo metu temperatūra dažnai nulinė. Galima sakyti, kad vasaris nėra kritiškas. Sunku prognozuoti. Medžiai silpnėtų, jei vėl staiga pašaltų, nes atšilimo metu jie pradeda rodyti gyvybines funkcijas, o kai atšąla, vėl turi persiorientuoti. Lygiai taip pat, kaip ir žmonės“, – sako ji.
„Medžiai – ne tik grožis. Jie mažina dulkėtumą, užterštumą mieste, teikia mums deguonį. Dėl šių priežasčių medžių mieste turi būti“, – baigdama pokalbį sako Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyriaus vyriausioji specialistė P. Lukošienė.



