Romualdas BALIUTAVIČIUS

Klaipėdos gatvėje, netoli vandeningos ir plačios, kaip Amazonė Vijolės upės,  gyvena toks teisingas bei pilietiškas žmogus - ponas Kazys Grapskis. 

Ši žiema, vienodai dosni ir pilietiškiems ir visiškai nepilietiškiems Šiaulių piliečiams, ėmė ir pridrėbė sniego į jų privačius sklypelius, kad vietomis jau ir tvorą sunkiai beįžiūrėsi. Tai dar būtų nieko: privatūs reikalai taip ir liktų privatus. Tačiau žiema papylė sniego ir ant išvažiavimų bei keliuko, kurį tiksliau turėtume vadinti Klaipėdos gatve. Savivaldybei tai kas: centrinės gatvės  valomos nevalomos, o čia kone gūdi provincija – kapstykitės patys.

 

Ir vargo vietos gyventojai: važiuoja ir klimpsta pusnyse jų bentliai, lamborginiai ir volgos, ir spjaudosi juos vairuojantys ponai, panelės ir ponaičiai, o sniego kasnakt tik daugėja...

 

Tada gelbėti pasaulio, t. y. savęs ir kaimynų, pakilo teisingas bei pilietiškai susipratęs žmogus – ponas Kazys. Išsitraukė iš kojinės 200 litų, saugotų juodai dienai, pasigavo traktorininką ir jo paprašė, kad tas baltą sniegelį aplink kvartalą nuvalytų. Ir ne bet kaip, o per du „plūgo” pločius. O kad traktorininkui būtų linksmiau darbuotis ir pilka diena melancholijos nevarytų, jam tuos 200 litų ir įteikė.

 

Po šitokio „dopingo” sniegas kaip mat nudulkėjo nuo kelio – gali ne tik važiuoti - kadrilį šokti. Žiūri sau patenkintas teisingasai ponas Kazys ir širdis džiaugsmingai krūtinėje spurda: tiek dabar čia erdvės mašinoms bei pėstiesiems atsivėrė! Beliko sulaukti, kada kaimynai pravers savo pinigines ir kompensuos priverstines išlaidas. Juk, tiesą sakant, jo vaidmuo visoje šitoje istorijoje yra iniciatoriaus, bet jokiu būdu ne gerojo Kalėdų Senelio, kuris dovanoja visokias dovanas ir dar gatves nuvalo...

 

Taigi atėjo vienas kaimynas, atėjo antras ir, kaip sako teisininkai, „regreso tvarka” atidavė teisingam bei pilietiškam žmogui savo skolą už sniego valymą. Tačiau iš viso būrio tokių atsirado vos keletas. Ne, ne todėl, kad žmonėms būtų pagailę Atlantą nugalėjusių aviatorių atvaizdais papuoštų banknotų –  tiesiog akcijos „Gatvė be sniego” organizatorius visai pamiršo iš anksto apie tai įspėti kaimynus... O kai vienam iš jų užsiminė, jog paslauga visgi „ne na chaliavu” - mokama, tas akytes išvertė: „Ar pasiutai, kaimyne? Savivaldybė atsiuntė traktorių, nuvalė sniegą, o tu čia mat visokias rinkliavas susigalvojai...”

 

Kaip teigia istoriniai šaltiniai, teisingam bei pilietiškam ponui Kaziui net pakinklius pakirto: „Kokia Savivaldybė!? Aš pasamdžiau traktorininką! Aš!” Ne, jam nė kiek nebuvo gaila, kad visi laurai dėl organizuotos vienkartinės (dabar tai jau galima drąsiai teigti) akcijos nepelnytai atiteko piršto nepajudinusiai Savivaldybei. Teisingas bei pilietiškas žmogus ponas Kazys gerai suprato: susigrąžinti pinigėlius gali būti kur kas sunkiau, nei jis iš pradžių galvojo. Arba kaip dar būdavo sakoma sovietinėje armijoje: „Jokia iniciatyva nelieka nenubausta”.