Nusprendžiau su jumis, gerbiami skaitytojai, pasidalyti savo mintimis šios dienos numeryje ir ateityje, jeigu tik užteks tam kantrybės, laiko ir leis man apie visus įvykius tiesiai šviesiai rašyti dienraščio vyriausioji redaktorė.
Antanas KAČINSKAS
Nesu žinomas žurnalistas Andrius Užkalnis, kurį aš ir, manau, daugelis iš jūsų mėgsta už tiesų žodį, taiklią mintį ir nepagražintą tiesą, todėl taip pat rašysiu tiesiai šviesiai tai, ką galvoju, nevyniodamas žodžių į vatą, nes geriau karti tiesa nei pasaldintas melas.
Pastaruoju metu žmonės, dažnai siekdami nekonfrontuoti, kažko neįžeisti, bijodami atsakomybės ir dėl kitų įvairių asmeninių, dažniausiai savanaudiškų, tikslų, dažnai nesako, ką galvoja vienas apie kitą ar apie įvairius įvykius visuomenėje, bet mieliau tą tiesą dėsto anoniminiuose interneto portalų komentaruose arba užsidarę aptarinėja savo darbo vietoje ar grįžę į namus, t. y. viešai šnekami visiškai vieni dalykai, o atvirai – visiškai kiti.
Ar reikia visada atvirai rėžti tiesą į akis - tai yra labai subtilus klausimas, kurį kiekvienas sprendžia skirtingai, bet mano šio ir ateities komentarų tikslas bus vadinti daiktus tikraisiais vardais, t. y. nepabijoti tinginio pavadinti tinginiu, nevykėlio - taip pat jo tikruoju vardu ir pan.
Sekdamas šios savaitės įvykius ir įvairių žiniasklaidos priemonių pranešimus viešoje erdvėje, išskirčiau pastarąją šią savaitę pranešimą apie tai, kad JAV oficialiai pripažino apie egzistavusius įvairiose šalyse, įskaitant galimai ir Lietuvoje, CŽV slaptus kalėjimus ir žmonių kankinimus bei pranešimą intriguojantį mūsų krašto žmones apie Šiaulių apylinkės teismo teisėjos Gražinos Mataitienės dukros galimą savo naujagimio nužudymą.
Žinia apie tai, kad Lietuvoje galimai veikė CŽV slaptas kalėjimas, kuriame įvairiais ne visai rafinuotais būdais buvo kankinami žmonės jiems neleidžiant miegoti, skandinant ir kitaip palaužiant jų kūną ir dvasią, buvo plačiai aptarinėjama, kaip ir tema, kad galimai kažkuriam iš Lietuvos aukščiausiųjų pareigūnų buvo duotas milijonais JAV dolerių skaičiuojamas kyšis.
Akivaizdu, kad jei toks kalėjimas buvo (iš viešos informacijos bei komentarų vis panašiau, kad taip ir buvo), tai negalėjo vykti be aukštų valstybės pareigūnų pritarimo. O jei toks pritarimas buvo duotas, tikėtina, kad jis taip pat buvo duotas ne už ačiū.
Žinoma, jei neatmesime galimybės, kad JAV žvalgybininkai yra elementarūs sukčiai ir, pasinaudodami tokia situacija, kyšių, kurie buvo skirti aukštiems pareigūnams, pinigus paprasčiausiai pasisavino. Bet šiuo atveju reikšminga ne tai, kaip reagavo visuomenė išgirdusi apie šį įvykį, o kaip reaguoja valstybės institucijos dabar.
Pareigūnai, kurie turėjo ir galėjo žinoti apie tai, nepriklausomai nuo to, ar gavo kyšį, ar ne, turėtų nebedirbti savo postuose, nes jei jie kyšio ir negavo, bet toks kalėjimas Lietuvoje vis dėlto veikė, akivaizdu, kad jie netinkamai atlieka savo funkcijas ir neužtikrina elementarių įstatyme numatytų žmogaus teisių įgyvendinimo.
Bet garsiai atnaujinta dar viena skandalinga baudžiamoji byla tikriausiai baigsis, kaip ir visos kitos, tai yra, visišku šnipštu, o pareigūnai, kurie turėjo žinoti apie tai, toliau tebedirbs, nes jų pavaldiniai ar su jais susiję asmenys greičiausiai ir tirs visą šitą istoriją. Tačiau nepaisant to, toks moralinis standartas tinka visiems mūsų tautiečiai ir jie vėl kaip kokie avinai eilinį kartą tiek LR Seimo, tiek savivaldos rinkimuose eis balsuoti už tas pačias partijas, kurių asmenys ir užima tuos aukštus postus, kurie ir vėl po kurio laiko iškrės kokią šunybę savo tautiečiams.
Ši garsiai visame pasaulyje nuskambėjusi istorija reikšminga mūsų provincijoje tuo aspektu, vertinant, kaip visuomenė ir žiniasklaida reagavo į pranešimus apie tai, kad Šiaulių apylinkės teismo teisėjos Gražinos Mataitienės dukra galimai nužudė savo naujagimį, nes buvo viešai išplatintas pranešimas, kad byla perduota teismui. Pasipylė įvairūs aptarinėjimai, komentarai, taip pat ir žiniasklaidos pranešimai, kuriuose tiek žurnalistai, tiek šios teisėjos kolegos nevengia komentuoti tai, kad teks svarstyti, ar ši teisėja tinkama tolesniam darbui, nors visi pripažįsta, kad ši teisėja savo darbo funkcijas atlieka puikiai, yra aukštos kvalifikacijos, jai priekaištų niekas jokių neturi.
Taip pat visi pripažįsta, kad tėvai neatsako už savo suaugusius vaikus, kaip ir vaikai neatsako už savo tėvus, žinoma, jau nekalbant apie tai, kad galioja nekaltumo prezumpcija - kol teismo sprendimas pripažinti kaltu ir įvykdžiusiu vieną ar kitą nusikaltimą įsiteisės, tol asmuo yra nekaltas, bet visi puola smerkti, piktintis ar stebėtis.
Įdomu, kaip Jūs patys elgtumėtės pakliuvę į panašią situaciją? Nejaugi įvykus tokiai didžiulei tragedijai merginos tėvai turi jos išsižadėti, viešai smerkti, įskųsti ir viešai atgailauti? Ką reikėjo daryti teisėjai Gražinai Mataitienei? Bėgti nuogai, kad dar labiau visi atkreiptų dėmesį, per Šiaulių miesto bulvarą ir šaukti apie šeimoje įvykusią tragediją ar išgyventi šią tragediją ir bandyti išsaugoti savo dukros psichinę, o galbūt ir fizinę gyvybę dėl įvykusios nelaimės.
Akivaizdu, kad jokiu būdu negali būti pateisinamas toks elgesys, jeigu iš tikrųjų mama nužudo savo naujagimį, nes tai nežmoniška. Bet nors ir mes nežinome konkrečių bylos aplinkybių ir detalių, akivaizdu, jog tai galėjo būti padaryta ir afekto būklėje bei dėl įvairių kitų nelaimingų asmeninių priežasčių.
Ar jos pateisina tokį elgesį? Jeigu kalbėti abstrakčiai – žinoma, kad ne. Bet Jūs, gerbiamas skaitytojau, atsakykite patys sau, kas iš Jūsų aukotų savo dukrą ar sūnų jau praradus anūką ir stengtųsi, kad jis kuo greičiau ir ilgesniam laikui pakliūtų į kalėjimą? Ar toks žmogus apskritai gali būti vadinamas žmogumi, ar tai tik robotas, kuris yra užprogramuotas tam tikrai veiklai? Kas svarbiau – asmens karjera ar vaiko ateitis? Tai ypač reikšminga tuo aspektu, kad teisėjai dažnai sprendžia žmonėms gyvybiškai svarbius klausimus, susijusius tiek su tais pačiais vaikais, sutuoktiniais, tiek su didelėmis turto dalybomis ar pretenzijomis, tiek su žmonių įvykdytais sunkiais nusikaltimais ar ilgais nelaisvės metais.
Reikia pripažinti, kad teisėjų luomas yra labai uždaras, jau eilę metų jis gyvena pagal savo suformuotus moralės principus. Ne paslaptis, kad teisėjai, siekdami išvengti, kad bet koks menkas įtarimas nekristų ant jų mundurų, yra siaubingai atsargūs tiek gyvenime, tiek buityje. Nemažai teisėjų ne tik kad teismo koridoriuose, bet ir gatvėje dažnai vengia pasisveikinti su pažįstamais žmonėmis bijodami, kad ant jų dėl pažįstamo asmens kokių tai praeities ar net ateities galimai netinkamų veiksmų nekristų šešėlis.
Akivaizdu, kad vadovaujantis tokiomis baimėmis ir dabartine reakcija į teisėjos Gražinos Mataitienės šeimą ištikusią tragediją yra visiškai neteisinga. Ar Jūs norėtumėte, kad Jūsų bylą, kuri galbūt Jums yra svarbiausia gyvenime, nes Jūs vienintelį kartą lankėtės teisme, ar dėl ginčo pobūdžio ji Jums yra nepaprastai svarbi, spręstų visiškai bedvasis, šaltas, be jokių išorinių jausmų teisėjas, kuris vadovaujasi išimtinai ne tikruoju teisingumu ir tiesa, bet formaliais įstatymų reikalavimais?
Tokiam žmogui Jūsų problemos būtų visiškai vienodos ir jam rūpėtų tik kuo greičiau baigti bylą ir užsiimti kitais, galbūt ir savo asmeniniais, reikalais, todėl perdėtas ir išankstinis teisėjos pasmerkimas su pasvarstymais, kad galbūt ji neverta dirbti teisėjos darbo, rodo pakankamai iškrypusį mūsų visuomenės požiūrį ir visiškai netikusį paties teisėjų luomo elgesį net su savo kolegomis.
Žinoma, tokių panašių istorijų būta ne vienos. Akivaizdu, kad jei teisėjas išugdė, išauklėjo vaiką, kuris tampa ypač pavojingu recidyvistu ir pan., galbūt ir galima svarstyti apie jo darbo tinkamumą, bet kiekvienas atvejis yra individualus, todėl pulti smerkti ir piktintis, mano nuomone, yra tiek per anksti, tiek apskritai negalima.
Mūsų visuomenėje yra akivaizdžiai per daug pykčio, neapykantos ir svarbiausia - pavydo. Ar jo nėra kitose šalyse? Neabejotinai, kad yra, bet pripažinkime, kad geranoriškumo vienas kito atžvilgiu mūsų tautiečiams stinga bene labiausiai ir tai išryškėja įvairių rezonansinių įvykių metu. Manau, kad seniai laikas uždarai teismų sistemai persitvarkyti, nebijoti bendrauti su žmonėmis, aiškinti teismų sprendimus, nepulti smerkti ir teisti be teismo net savo kolegų. Tokie teisėjai negali būti teisingumo įgyvendintojai, kai iš esmės asmuo nuteisiamas už dar neįrodytą savo vaikų ar artimųjų nusikaltimą. Juk visuomenėje pilna pavyzdžių, kaip daugybė politikų, teisėsaugininkų, įskaitant ir prokurorus, policijos pareigūnus, kurių artimieji yra teisti ir nubausti už žiaurius nusikaltimus, dirba toliau ir sėkmingai daro karjerą. Ar visada tai gerai - vienareikšmiškai atsakyti sunku, kiekvienas atvejis yra individualus, bet bendra psichozė dėl to neturėtų būti keliama, o tokius įvykius, kai tam tikrų valstybės pareigūnų artimieji įvykdo nusikaltimus ar kitaip nederamai elgiasi, turėtų nebent svarstyti ir įvertinti kokia nors nepriklausoma iš įvairių sričių specialistų sudaryta komisija, kuri galėtų tik rekomenduoti vienos ar kitos institucijos vadovui dėl tokio asmens tolesnio darbo perspektyvų.
Žinoma, šioje istorijoje yra kai kurio negero kvapelio, pavyzdžiui, kodėl apie galimai padarytą nusikaltimą nesužinojo vietos policija ir kodėl jis ten, kur įvykdytas, nebuvo tiriamas, nes nusikaltimui įvykus Joniškyje, jį ir turėjo tirti Joniškio policijos komisariatas. Antra, kodėl pranešimas apie šį nusikaltimą nebuvo nurodytas kriminalinėse suvestinėse, kurios platinamos žiniasklaidos priemonėms, bet juk kriminalinėse suvestinėse pranešimai yra nuasmeninami. Nepaisant auksčiau išdėstytų abejonių, nežinant ir negarsinant visos medžiagos, pulti smerkti ir kalti prie kryžiaus kenčiančią motiną, kurią ir taip užgulė neabejotinai didelis skausmas dėl savo galimai prarasto anūko ar anūkės bei dukros, kurią gali įkalinti ilgiems metams, tikrai nereikėtų.
