Po platųjį pasaulį už mokesčių mokėtojų pinigus skrajojanti ir investuotojų Pramoniniam parkui niekaip nerandanti Šiaulių valdžia pamiršo dar vieną svarbų pasaulio kraštą. O gyvena tame krašte toks vienas labai potencialus investuotojas su balta didele barzda, raudonais apdarais ir dideliu maišu ant kupros...
Ir asilui aišku, kad tas kraštas yra Laplandija, o potencialaus investuotojo maišas kimšte prikimštas šlamančiųjų. Kruopščiai suskaičiuotų ir sudėtų į pundelius po šimtą banknotų, žodžiu, jau paruoštų investuoti. Betrūksta tik vieno kito Šiaulių valdžios vizito – ir gražieji pundeliai bus šauniai suinvestuoti Zoknių dirvonuose. Visi alei vieno.
Ką galėtų statyti Šiaulių pramoniniame parke investuotojas iš Laplandijos? Žinoma, kad fabriką – didžiulį Žaislų kombinatą. Juk Savivaldybės kombinatoriai tikrai neleis investuotojo pinigams kankintis susigrūdusiems maiše it kokioms silkėms bačkoje. Kažkaip nesolidžiai atrodo.
Užtat kaip gražiai atrodytų Žaislų kombinatas prie Zoknių... Juk čia tokios svaiginančios verslo galimybės! Nereikia užsakinėti nė galimybių studijos už 780 tūkstančių litų, kaip tai buvo daroma Savivaldybei planuojant kurti Logistikos centrą.
Įsivaizduokite: Žaislų kombinatas gamina žaislus viso pasaulio geriems berniukams ir geroms mergaitėms. Kasmet žaislų poreikis vis didėtų, nes visame pasaulyje didėja gyventojų skaičius, todėl akivaizdu, kad ir gerų berniukų bei gerų mergaičių kasmet atsiranda vis daugiau. Ir dovanėlių jiems reikia prigaminti daugiau – tad verslo plėtra garantuota.
Antras svarbus dalykas, padėsiantis įtikinti Laplandijos investuotoją Šiauliuose statyti Žaislų kombinatą, – tai šalia atsirasiantis Logistikos centras. Juk tai labai patogu – žaislai iš kombinato būtų kraunami tiesiai į „fūras“ ir vežami sandėliuoti į Logistikos centrą.
Kažkokie durneliai šaipėsi, kad Savivaldybė, pastačiusi Logistikos centrą, neras jam krovinių. Patys logiškai pamąstykit: juk viso pasaulio gerus berniukus ir geras mergaites reikės aprūpinti žaislais – tai žiauriai dideli krovinių kiekiai. Baisu, kad tik nereikėtų plėsti Logistikos centro.
Trečias argumentas, padėsiantis apsispręsti Laplandijos investuotojui, – visiškai šalia būsimo Logistikos centro esantis Šiaulių oro uostas. Konteineriai su Laplandijos investuotojo žaislais iš Logistikos centro galėtų būti perkraunami tiesiai į orlaivius ir skraidinami viso pasaulio vaikams. Tai bent suklestėtų oro uostas, nebereikėtų nė NATO krovinių, tegul ir toliau džiaugiasi jais kaimynai latviai, jeigu rimtesnių investuotojų nesugebėjo pas save prisivilioti.
Žinoma, nereikėtų pamiršti ir geležinkelio vėžės, kažkada vedusios į oro uostą, bet paskui Šiaulių valdžiažmogių parduotos ir išardytos. Ne veltui kalbama, kad šią atkarpą būtina kuo greičiau atstatyti. Ir tam negaila nei 20, nei 30 milijonų litų, nors būtų galima atstatyti ir už 14 milijonų... Bet gal nenusismulkinkim iki tokio lygio...
Jeigu geležinkelio vėžė nebus atstatyta, kaip Šiaulių valdžios atstovai pažiūrės į akis investuotojui, nuskridę pas jį į Laplandiją? Juk visi žaislai vaikams tikrai nebus gabenami oro keliais, nes žymiai pigesnis būdas – gabenti sausuma. Negi pasiūlysi tokiam svarbiam investuotojui konteinerius su žaislais pirma krauti į „fūras“, o paskui vežti keletą kilometrų iki geležinkelio ir ten vėl perkrauti į traukinius? Nejuokinkit, ponai, joks rimtas investuotojas nesutiks statyti gamyklos, jeigu neturės galimybės savo produkcijos krauti tiesiai į traukinius. Todėl geležinkelio vėžė yra būtina – ir čia ne vieta taupyti.
Kiek dar gali žmogus, tai yra investuotojas, savo krovinius iš Laplandijos vežioti po pasaulį elnių kinkiniais? Juk jau dvidešimt pirmas amžius, todėl pats metas atsikratyti pasenusių krovinių pristatymo technologijų.
Panašu, kad tik visiškas kvailys galėtų atsisakyti investuoti Šiaulių pramoniniame parke, kai čia sukurtos tokios puikios sąlygos verslui. Belieka investuotojui iš Laplandijos tik praverti savo maišą ir norinčiųjų statyti Žaislų kombinatą eilė nusidrieks nuo Šiaulių iki Kuršėnų. Dviem juostomis.
O statybinių medžiagų visada pasiruošusi parūpinti milijonieriaus, Šiaulių „paksininkų“ lyderio Vidmanto Japerto įmonė. Panašu, kad šitas žmogus gerai užuodžia, iš kurios pusės pinigais kvepia, turbūt todėl taip dažnai jo valdomos įmonės ir tiekia statybines medžiagas įvairiems valdiškiems objektams.
Ir gyvensime Šiauliuose tarsi gražioje baltoje Kalėdų pasakoje... Ar girdite, kaip skamba Kalėdų varpai: „Din dilin, din dilin“? Tai investuotojas iš Laplandijos atidunda.



