Zita KATKIENĖ
Žmogus sveiksta juk vien dėl to, kad yra ramus – daug miega, nesinervina, nesiblaško... Deja, ne kiekvienas ligoje gali būti ramus. Ypač, kai jam skauda ir galvą, ir kojas, ir sąnarius. Ir gydytojas skiria raminamųjų – tokia gydymo taktika.
Gydytojas, kaip ir išminuotojas, suklysti gali tik vieną kartą. Taip mano dažnas žmogus, kuriam po gydymo ligoninėje... nebepavyksta pasveikti: tirpsta kojos, svaigsta galvą, sopa krūtinę. Skaudžiausia, žinoma, kai gydymas baigiasi... paciento mirtimi. Ir tai – net ne dėl gydytojo klaidos, bet dėl... pasirinktos gydymo taktikos.
Kaip gali būti, kad ligonis, gydomas gydymo įstaigoje, nebesikelia iš lovos, nebenori valgyti, nors prieš tai buvo judrus, veiklus, energingas garbaus amžiaus žmogus. Dažnas žmogus žino – jam leidžiamas aminazinas. Nes norima, kad pacientas būtų ramus – gulėtų lovoje, nekaišiotų nosies kur nereikia, nekeltų reikalavimų, ir, žinoma, nepasakotų tų įkyrių ir visiems pabodusių istorijų apie savo vaikystę ir jaunystę. Ir žmogus nepasakoja – jis tik guli ir žiūri į lubas nieko nematančiomis akimis. Baisiausia tai, kad jam nebereikia nei valgyti. Artimieji įtaria, jog taip gydomi žmonės miršta ne tik dėl perdozavimo. Jie miršta ir... badu. Bet kalbėti garsiai apie tai – šiukštu. Nes visi žino, kad aminazinas – raminantis vaistas, uždraustas ir jo niekas nenaudoja. Bet žmonės tuo netiki, tik garsiai pasakyti nedrįsta.
Taip bent mano į redakciją paskambinęs žmogus. Nes jis mano, kad jo tėvui, ant jo paties rankų mirusiam gydymo įstaigoje prieš aštuonerius metus, kaip tik ir buvo perdozuota medikamento, nuo kurio jis buvo tapęs it daržovė – tik gulėdavo, įbedęs akis į lubas. Nei valgė, nei bendravo. O artimieji stebėjosi – ir kuo jis čia taip susirgo, nes iki šiol buvo ir žvalus, ir energingas.
Ir tik netikėtai išgirsti slaugytojos pasakyti žodžiai: „Gal perdozavome aminazino“, privertė krūptelėti. Vėliau dar suprato, kad jis galėjo mirti ir badu. Bet gydytojai išdavė pažymą, kurioje parašyta mirties priežastis – aterosklerozė. Deja, tuo viskas ir baigėsi, nes aiškintis, kai reikia rūpintis šermenimis, gali ne kiekvienas.
Deja, dar niekad nebuvo, kad po mirties kas nors pasidomėtų, nuo ko šioje ligoninėje mirė žmogus. Visi gauna tokią pačią pažymą, kurioje parašyta ta pati mirties priežastis. „Ir man diagnozuota aterosklerozė... ir man diagnozuota“, - pasakytų dažnas penktą-šeštą dešimtį metų perkopęs žmogus. Deja, ši diagnozė mirties atveju gali tapti ir mirties priežastimi, o artimieji taip ir likti nežinioje, nes tikroji mirties priežastis – neaiški.
Teismo medicinos ekspertų tyrimai, arba liaudyje vadinamas skrodimas – pernelyg brangūs ir atliekami tik tuo atveju, kai juos skiria policija. Taigi, turi dvelkti kriminalu, kad valstybė mokėtų už ligoninėje gydyto ir mirusio žmogaus skrodimą. Deja, tokia tvarka. Žmogus paprašyti negali, nes, kaip ir kiekvienu atveju, jei patys prašytų, patys ir turėtų mokėti už tikrai brangią paslaugą.
Artimieji juk neprašys ir nemokės, nes mirties akivaizdoje daug svarbiau gražiai ir garbingai palaidoti artimąjį, nei surasti tiesą. O tada, kai žmogus palaidotas - visi siūlų galai sumerkti į vandenį. Vieni dar jaus kaltę dėl to, kad tiesa liko neišaiškinta, kiti nurims, nes gyventi reikia toliau net ir tada, kai pats artimiausias žmogus – tėvas ar motina, jau kapuose.
Deja, gyvenimas ne be išimčių. Nutinka ir taip, kad mirusiojo artimieji – ne tokie žmonės, kurie tyli, ne tokie žmonės, kurie susitaiko su artimojo netektimi, kai supranta, kad jis dar galėjo gyventi, dar galėjo būti šalia. Nes supranta ir tai, kad su Saule niekas negyvens. Kad ir kaip trokštum kuo ilgiau matyti artimą žmogų, girdėti jį, liesti. Net ir tada, kai naudos - maža, tik rūpesčiai ir problemos... Bet mieli rūpesčiai ir problemos ne tokios jau varginančios, kai suprantama, kad gyvenimo saulėlydis – jau arti, kad kiekviena minutė brangesnė už pačius didžiausius pasaulio pinigus, kurių netenkama vien dėl to, kad reikia rūpintis, kad nebėra galimybių palikti, išeiti.
Ir tik tada, kai žmonės – ne tokie, kurie tyli, bet tokie, kurie linkę sužinoti tiesą, aplinkybės gali pasikeisti kardinaliai. „Mes tik galvojome, gal kokių vaistų perdozavo ir norėjome įsitikinti“, - tarsi teisinasi artimieji, paprašę ekspertų atlikti skrodimą ir išsiaiškinti, ar organizme nebuvo tokios vaistų dozės, kuri paguldytų žmogų į kapus. Nes galėjo gydyti ir... arkliška doze, kaip baiminasi žmonės.
Kai žmonės atkaklūs, jie sužino daug daugiau, nei patys tikėjosi. Ir tada, žmonės sako, jog tokia žinia ir arklį užmuštų. Taip sako, kai paaiškėja, kad žmogaus mirta net ne nuo per didelės dozės, bet nuo tokios mirties, nuo kurios ligoninėse nemirštama. Bent jau iki šiol neteko girdėti. Ne tik artimiesiems, bet ir niekam kitam neteko girdėti, kad senutė, gydoma ir slaugoma ligoninėje, mirtų... smaugvirvėje.
Taigi atkaklūs žmonės sužino daug. O tada, kai žmonės yra ne tik tokie, kad neieškotų tiesos, bet ir ne tokie, kad tylėtų, pasaulyje pradeda vykti neįtikėtini dalykai. Nes kalbėjimas ir tiesos sakymas – toks ginklas, kuriuo neįtikėtinai greitai keičiasi ir tvarkos, ir netvarkos.
