Zita KATKIENĖ
Socialinė atskirtis jau tampa tokia didelė ir akivaizdi, kad mažai kas ir besistebi tais kontrastais. Į žemę smengančios lūšnos ir šalia iškilusios pilaitės vaizdas – dažnas senųjų individualių namų vaizdas. Kalniuke ar Šimšėje tokia kaimynystė pribloškia tik atvykėlį, įdėmiai stebintį miesto vaizdą pro automobilio langą. Tai pastebėjusi mergaitė iš saulėtos Portugalijos, atvykusi pagal mokyklų mainų programą, ir paskatino atkreipti dėmesį į kasdien matomą vaizdą, už kurio jau seniai akis neužkliūva.
Taip susiklostė, kad senų, į žemę smengančių individualių medinukų rajone ėmė kilti turtingųjų vilos. Įdomu tik tai, kurie labiau drovisi kaimynų, kurie jaučia didesnę skriaudą dėl to, kad kaimynas – kito socialinio sluoksnio atstovas. Turtuolio ir vargšo bendrystė vargiai įmanoma, todėl tam, kuris gyvena už aukštos mūro tvoros, vargiai ar įdomūs rūpesčiai gyvenančiojo už medinukės tvorelės.
Bene ilgiausiai skirtumai išdildavo ten, kur renkamasi prie to paties elementoriaus – raidės A, B mokytis. Mokykloje – ne tik visi vienodi. O stropumu, darbštumu ir talentais labiau apdovanotas gali būti net ir ne tas, kurio tėvai gyvena pilaitėje, o į mokyklą vežamas naujutėlaičiu... Na, nenoriu rašyti automobilio markės, nes nė vieno konkretaus miesto turtuolio vaiko nenoriu išvadinti tinginėliu ar žiopliuku.
Deja, atėjo laikas, kai ir prie vieno elementoriaus į tą patį suolą sėsti turtingieji su vargšais akivaizdžiai nebenori. Ir dėl to pasiryžę kautis ir protestuoti, žinoma, ne vaikai, kurie dažnai draugauja su kaimynu, gyvenančiu už medinukės tvorelės.
Keista tik tai, kad tame rajone, kuris mieste labiau garsėja ne turtingų žmonių vilomis, bet priešingai – narkomanų, socialinių problemų varginamų žmonių gyvenamąja vieta, nutiko taip, kad įsikūrė turtingųjų pradinė mokykla. Renkasi į ją vaikai, žinoma, ne iš narkomanų ir nusikaltėlių darbeliais garsėjančio rajono, bet iš viso miesto. Net iš visai kito miesto pakraščio.
Ir nieko keisto, nes juk pėstute vaikui per visą miestą eiti nereikia – jis gali būti atvežamas ne tik iš kito miesto pakraščio, bet net ir iš kito rajono. Tai akivaizdu tampa tada, kai vaikai, baigę pradinę mokyklą, mokslus tęsia kitoje mokykloje. „Pernai tik 6 iš 60-ies mokyklą lankiusių vaikų pasuko į šalia esančią pagrindinę mokyklą, kuri tikrai negarsėja nei turtingųjų trauka, nei išpuoselėta aplinka, kokia pradinėje mokykloje sukurta tikrai ne švietimo skyriaus rūpesčiu, bet turtingų tėvelių pastangomis. Ir tai – natūralu, nes kiekvienas save gerbiantis ir liekamą litą turintis žmogus pasirūpins, kad vaikas dieną praleistų jaukioje ir saugioje aplinkoje.
Jau ne pirmus metus tėveliai kartoja, jog skęstančios pagrindinės mokyklos, kurioje stinga ne tik vaikų, bet ir investicijų, pradinė mokykla neišgelbės. Ir tai – bene pagrindinis argumentas, kaunantis už mokyklos išlikimą. Nes darbo pedagogai neprarastų – jie keliautų drauge su savo klasių vaikais, jei tik šie nepabirtų po visą miestą kaip viščiukai... Akivaizdu, jog labiausiai baugina tai, kad pagrindinėje mokykloje - daugiau žemesnio socialinio sluoksnio vaikų, iš kurių galima išmokti ne tik necenzūrinių žodžių?..
Aišku, tikrieji turčiai, savo atžalas veda į privačią mokyklėlę, kur reikia mokėti ne tik už mokytojos perkamą pieštuką ar kreidelę, bet ir už mokslą. Nors Konstitucija mūsų šalyje garantuoja nemokamą mokslą.
Taigi ir uždarymu gąsdinama pradinė mokykla – ne pačių turtingiausių miestiečių atžalų traukos ugdymo įstaiga. Ji – tik dar vienas akivaizdus socialinis kontrastas mūsų šalyje, kurios visuomenė akivaizdžiai skirstoma į oligarchų ir jiems tarnaujančiųjų bei vergaujančiųjų visuomenę.
Ir šis kontrastas – tik didinamas. Ypač tai jaučia skurstantys žmonės, kurie jau antrą mėnesį laukia-nesulaukia kruopų, miltų, sausų pusryčių, kondensuoto pieno, konservų, kuriuos gauna iš Maisto produktų tiekimo iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims programos. Būdavo laikas, kai maistas į „Kubo“ parduotuves atkeliaudavo jau vasario mėnesį, antrą kartą – kovo, vėliau - gegužės, liepos, rugsėjo ir spalio mėnesiais. Taigi šešis kartus per metus.
Baigiasi kovas, o siuntos dar nematyti. Lietuvos raudonojo kryžiaus Šiaulių skyriaus programos koordinatorės tikina, jog balandžio pradžioje atkeliaus pirmoji šių metų siunta. Pažadėta, kad vargstantieji penkis kartus gaus jiems įprastų maisto produktų. Taigi - vienas kartas jau nubiro... Skurstantieji, kuriems ir taip blogai, įpratę kentėti – iškęs ir šią netektį. Tik dar labiau susiverš diržus, tik dar labiau pailgins tarpus tarp valgymų. O mintyse pagalvos ir apie tai, kas pasidalijo šeštąją siuntą, kuri šiais metais jau nebepasieks vargstančiųjų, kurių gretos kasmet auga, o maisto produktai nepaliaujamai brangsta. Metų pabaigoje maisto paketus pagal šią programą gauna per 12 tūkstančių labiausiai skurstančių miesto žmonių. Šis sąrašas per keletą metų išaugo nuo katastrofiškai mažo – 400 žmonių skaičiaus.
Kas suskaičiuotų tuos, kurių gretos augo... kitoje barikadų pusėje, kur ne tik kruopos netausojamos, bet ir juodoji ikra išmetama į šiukšliadėžę. Viešo skaičiaus, deja, nėra. Tačiau sudaryti tuos sąrašus nebūtų sunku. Pradėti galima nuo prestižinėmis vadinamų mokyklų moksleivių sąrašų, kurie tikrai netrumpėja, nors vaikų mieste ir mažėja. Tad akivaizdu, jog mieste jau yra sluoksnis žmonių, kurių atstovai nebėga į svečias šalis laimės ieškoti, kurie gerą ir saugų gyvenimą sau ir savo vaikams susikūrė čia. Tik ar tuo galime džiaugtis vis labiau ryškėjančių socialinių kontrastų akivaizdoje?
