Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Tęsiame pokalbį su filosofu Jurgiu Dieliautu apie filosofijos vietą XXI amžiuje, apie autentišką kalbėjimą.

 

- Ar dabar filosofai dar daro įtaką atskiriems žmonėms, atskiroms grupėms, socialiniams sluoksniams, kaip darė senesniais laikais: Aristotelis – Aleksandrui Makedoniečiui, Volteras ir Žanas Žakas Ruso – Prancūzijai, Žanas Polis Sartras – viso XX amžiaus pasaulio kultūrai?

 

- Tai jau yra filosofinės kultūros dalykas. Filosofas yra pavienis, pats mąstantis, nereikalaujantis pagalbos  žmogus, individas, asmuo. Jis veda pokalbį nuo Platono laikų, įvardijamą kaip pokalbį su pačiu savimi, ir viso šito užtenka. 

 

Tačiau. kad filosofija virstų tradicija ar kad filosofija virstų kultūrine tradicija, reikia šviečiamojo poveikio, ugdomojo poveikio. Palengva ir Lietuvoje per dvidešimt nepriklausomybės metų kai kas steigiasi: turime ne tik didžiulę knygų, tekstų lentyną, keliasdešimt autorių mąstytojų, subrendusių ar pradėjusių karjerą, ar išdrįsusių per tą jau laisvą dvidešimtmetį prabilti savo autentišku balsu netapatindamiesi  su kokio nors pobūdžio scholastika.

 

Taip, tam dalykui reikia laiko distancijos, bet dar svarbesnis dalykas yra kultūra - filosofinė kultūra yra įdirbis. Po keliasdešimties metų mes galėsime pasakyti - yra ta Lietuvos tradicija ar ne. 

 

Šiandien visiškai pakanka, kad yra keletas mąstytojų, kuriuos ir įvardijome, kurie daro didžiulį poveikį ir įtaką, o jų knygos yra suprantamos ne tik Lietuvoje, bet ir toliau - už jos ribų.

Kita vertus, mums nereikia vengti suprasti to, kad galima kalbėti ne tik lietuviškai būnant ir išliekant visišku lietuviu. Vincas Vičinas, kurio raštų štai trys tomai yra pasirodę, rašė ir lietuviškai, ir angliškai, ir leido tomis kalbomis savo knygas ir raštus – jis, matyt, yra pirmasis mąstytojas kuris padarė didžiulį poveikį ir mūsų vakarietiškam mąstymui. 

Jau nekalbu apie filosofus, kurie emigracijoje apgynė disertacijas – Juozas Girnius, Antanas Maceina, kurie dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Vokietijoje. Šiuo metu, sakykim, yra Alfonso Lingis – šimtaprocentinis lietuvis, nors nemokantis lietuviškai, nors gimęs ir užaugęs Amerikoje, bet kaip Algis Mickūnas yra sakęs - savo mentalitetu jis yra absoliučiai lietuviškas mąstytojas. Surinkime po pasaulį lietuvių mąstytojus ir mes tada turėsime pakankamai neblogą kompaniją.

 

Antras dalykas. Kad ta kultūrinė šviečiamoji tradicija Lietuvoje vystytųsi - akademinių institucijų reikalas: universitetų, filosofijos katedrų, filosofijos specialistų. Bet dar svarbesnis dalykas – kad  bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose būtų dėstomi filosofijos pradmenys tam, kad jauną penkiolikos metų moksleivį įpratintų mąstyti kitaip, įpratintų mąstyti autentiškai, įpratintų mąstyti savarankiškai. 

 

Jei šis įdirbis prasidės, tai čia išsivystys tradicija (nors įdirbio jau yra – rengiamos moksleivių olimpiados, yra specialistų, dirbančių šioje srityje) ir tada mes turėsime pakankamai neblogą variantą. 

 

Ir nereikia bijoti, kad šie moksleiviai išvažiuos į Angliją, Ameriką ar į Vokietiją, nes jie po kurio laiko grįš. Grįš nebūtinai fiziniu pavidalu -  čia dirbti, bet net jei dirbs dirbs kažkur kitus, jie vis tiek darys poveikį, įtaką mums, garsins Lietuvą, Lietuvos intelektualinį gyvenimą. Šito bijoti irgi nereikia. 

 

Savęs aš nelaikau jokiu kosmopolitu, jokiu pasaulio piliečiu, bet nemanau, kad apie Lietuvą galima mąstyti tik lietuviškai. Lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros išlikimo klausimas, be abejo, yra labai svarbūs ir aktualūs dalykai, bet tik jais apsiriboti nereikia. 

 

Reikia užmegzti dialogą su pasaulio mąstytojais. Galbūt kažkuris iš jų nukreips savo žvilgsnį ir į Lietuvą, ir kažką mums pasakys kita, mums nesuprantama kalba, o mes beversdami to mąstytojo mintis, bebandydami suprasti, ką jis ar jie pasakė, užmegsime dialogą su pasauliu. Negali Lietuva virsti nei Rumšiškėmis, nei getu, nei kažkokiu uždaru poligonu, kur tik savi su savais bendrauja. Filosofija visada peržengia ribas  ir savarankiškai mąstantis žmogus užmezga tų dialogų labai dažnai daugiau anapus Lietuvos. 

Yra šiuo metu keletas filosofų - užsienyje dirbančių ar ten ilgesnį laiką ten būnančių, bet rašančių lietuviškai ir besipublikuojančių lietuviškoje spaudoje. Nuo to mums yra tik geriau, nes Lietuva yra vis dėlto per maža, neerdvi. O tam, kad girdėtume tuos filosofų balsus, reikia suteikti tribūną arba išdrįsti patiems filosofams nepabijoti lipti į tribūną, nepabijoti šnekėti pačiomis paprasčiausiomis temomis, nebūtinai globalinėmis temomis ir per žiniasklaidą, kurios užduotis ir yra nušviesti ar apšviesti tą visuomenę, paaiškinti, perteikti visuomenei keblius dalykus. 

 

Problema tik ta, kad nėra jokių galimybių kiekvienam žmogui paaiškinti, nes tad tektų kalbėti jau labai banalia kalba, kuri nebebūtų nei akademinė, nei filosofinė, nei kultūrinė, o tik - kasdienė kalba. Būtų panašu į pamokymą...

 

Nors filosofija negali ir kažkokio pamokymo duoti – tam yra etika, praktinės filosofijos sritis, mokanti ar siūlanti mokytis gyventi remiantis išmintingais principais ar išmintingais kriterijais. Bet ir tai visada yra siekiamybė, nėra paruoštų laimės formulių. 

 

Užeikite į knygyną – jūs rasite stirtas knygų apie laimingą gyvenimą, apie šimtą būdų, kaip tapti laimingiems. Tik žmonijos istorija visada sako, kad į tai reikia žiūrėti labai atsargiai, labai įtariai, nes ta laimės formulė yra ganėtinai supaprastinta: jeigu tos formulės veiktų, tereiktų nusipirkti kalkuliatorių ir susiskaičiuoti balus iš tų siūlomų testų, o tada save tinkamai įvertinę mes visi būtume laimingi.

 

Man labiau čia yra priimtina pozicija tų mąstytojų, kurie nieko nesiūlo ir nieko nerekomenduoja, o skatina dialogą su kitaip mąstančiais, su nesutinkančiais, su nebijančiais išsakyti kažkokią alternatyvią poziciją. Paminėti du mąstytojai Arvydas Juozaitis ir Leonidas Donskis yra daug šioje srityje nuveikę, nors čia būtų galima pridėti ir dar kelias pavardes. 

Bet mūsų filosofų gretos yra gerokai didesnės – nė kiek aš nenuvertinu ir visapusiškai palaikau tuos, kurie vengia bet kokio viešumo, dirba kabinetinį darbą, šnekasi su mumis per knygas, per tekstus. Lygiai taip pat, kaip vertinu, gerbiu man labiau priimtiną gyvą dialogą, gyvą pašnekesį, privatų pašnekesį su įvairiausių profesijų, įvairiausio išsilavinimo žmonėmis. 

Jei vystysis tas gyvas pokalbis, gyvas dialogas, mes turėsime ir pilietinę visuomenę, turėsime ir intelektualų - įvairių sričių, įvairių luomų arba įvairių profesijų žmonių, kurie išdrįs autentiškai kalbėti. Kalbėdamas apie intelektualus turiu omeny ne tik humanitarus, bet ir gamtos mokslų atstovus, ir medikus, ir pedagogus... Tai visiškai nesvarbu – svarbu, kad tas žmogus išdrįstų autentiškai kalbėti.

 

Filosofijos populiarinimo ar nušvietimo problema, matyt, yra ta, kad aibė žmonių neišdrįsta pasielgti, apsispręsti ir nestandartiškai pasielgti rinkdamiesi tam tikras profesijas - keturios ar penkios viešai reklamuojamos profesijos nėra visas profesijų spektras. 

 

Omeny turiu - žmogaus pašaukimą. Žmogus, tarkim, gali būti prastas ekonomistas, bet geras muzikantas, nes jis ar ji mėgsta groti. Tačiau tėvai, matydami kas vakarą socialinę reklamą, kaip gerai yra įgyti ekonomisto profesiją, bando kiekvieną jauną žmogų paversti ekonomistu. 

 

O gal tas jaunas žmogus būtų geresnis choreografas, pianistas, dirigentas, dainininkas, grafikas, fotografas, kino kūrėjas ar dar kažkas. Kelios tos profesijos, kaip prestižinės į pirmus penketukus patenkančios – teisininkai, ekonomistai ar dar kažkas, yra negera tendencija. 

 

Ir mokyklos, švietimo įstaigos šioje čia turėtų atlikti savo tiesioginę funkciją - siūlyti rinktis, siūlyti išbandyti save, siūlyti įgyti kuo universalesnį išsilavinimą. Sakykim, vadybininkas – magistro pakopoje labai gerai. Tačiau antra vertus, ne kiekvienas gali būti vadybininku – žmogų bijantį nemokantį savęs pateikti, pristatyti iškelkime į viešumą, jis arba ji labai greit įgis visišką nevisavertiškumą. Tokiam žmogui geriau, matyt, dirbti kabinetinį darbą. Tačiau tėvai ar kažkas stumia ir verčia tapti vadybininku. 

 

Juk būti vadybininku yra pašaukimas, yra menas, kaip ir verslas yra menas – kiekvienas žmogus negali būti talentingu verslininku. Bet kadangi verslas yra save reklamuojantis, save nušviečiantis,  save pristatantis, tai pusė baigusių mokyklas nori tapti verslininkais. 

 

Tos pilietinės visuomenės ar atviros visuomenės, apie kurią kalbama ant kiekvieno kampo ir viešai, ir privačiai, problema yra ta, kad čia reikia išlaisvinti galias, iniciatyvas, susijusias su kūryba. 

 

Kuo čia intelektualai ir filosofai gali padėti ar kuo čia tas universalus išsilavinimas gali padėti? Plati, laisva pasaulėžiūra numato, kad visada bet kokioje  konkrečioje socialinėje ar kultūrinėje situacijoje yra kelios alternatyvos, tik žmogus dažnai save įvaro į kampą ir nemato išeities. 

 

O tos išeitys visada yra, nes kuo platesnė, kuo laisvesnė pasaulėžiūra, kuo platesnis akiratis, kuo laisvesnės, kuo lankstesnės pažiūros, tuo daugiau tų alternatyvų matoma. Matant tik vieną strategiją, tik vieną magistralinę liniją žmonės tampa pasyvūs. 

 

Čia platus išsilavinimas – humanitarinis ar kažkoks kitoks – ir suteikia žmogui galimybių, o siauras, kažkoks specifinis pasirengimas ar pasiruošimas žmogų paverčia inertišku.

Filosofija kaip tik ir siūlo tą universalų, platų požiūrį - plėsti akiratį, keistis mintimis, polemizuoti, nesutikti, ieškoti kitų atsakymų, klausti dar kartą, nors jau yra gatavas atsakymas, ieškoti kitokio apibūdinimo, žiūrėti į įvykį arba reiškinį kitu rakursu, kitu kampu. Ta teorinė žiūra yra ir vizualinis žvilgsnis į pasaulį, mokantis ar leidžiantis plėsti savo akiratį.