65-erių sulaukęs dizaineris V. Puronas tikina, kad oponentai jį labai praturtina.
Vadimo SIMUTKNO nuotr.
 
 
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Miesto įdomiosios istorijos žinovui, ką ten žinovui – autoritetui, dizaineriui, knygų autoriui, ramybės drumstėjui ir bene smagiausiai besisukančiam didžiulio savivaldybės aparato „dantračiui”, Viliui Puronui, vasario 11-ąją sukanka 65-eri. Nors jubiliejus ne labai apvalus, bet vis tiek gražus, tad šios gražios sukakties išvakarėse su jubiliatu susitikome vienoje iš miesto kavinių ir pasikalbėjome.
  
„Jau penki ar dešimt metų, kai niekas į mane nepasižiūri kaip į kūrybininką, - godoja jis. - Šitas mano pradas palieka kaip ir antrajame plane. O į dienos šviesą išlenda aktualijos, lygiavertės politikų batalijoms. Šis gyvenimo tarpsnis, anksčiau ar vėliau, priverčia žmogų sustoti ir susimąstyti: vieniems ruduo – tai metų pabaiga, kitiems, prie kurių priskirčiau ir save – derliaus nuėmimo metas.
 
Per savo gyvenimą – būdamas moksleivis, po to – studentas, vyriausiasis miesto dailininkas... surinkau virš 2000 senovinių knygų. Daugelis iš jų tarybiniais metais buvo draudžiamų sąraše. Tai mano tautos turtas, kurį užgyvenau ir, kurį greitu laiku padovanosiu mūsų miesto mokslo šventovei – Šiaulių universitetui. Biblioteka dėl to „pasens“ dviem šimtais metų.“
 
Anot V. Purono, bibliotekos neretai esti negyvų knygų saugyklos. Tačiau knyga buvo ir liks klasika, nežiūrint, kad mūsų kompiuterizavimosi epochoje nuolat atsiranda modernesnių informacijos saugojimo būdų.
 
- Vadinasi, savo ir taip jau daugiabriaunėje asmenybėje atradai dar vieną raiškos formą – mecenato?
 
- Džiaugsiuosi, jei tos knygos padės profesoriams apsiginti mokslinius darbus. Dabar jie turės viską po ranka. O jeigu vis tiek trūks žinių – važiuos į Vilnių žinodami, ko nežino.
 
Štai kalbėdamasis savaip didžiuojuosi suradęs kelias atostogų dienas, per kurias, bendradarbiaudamas su leidykla, pamėginau užbaigti miesto įdomiosios istorijos knygų seriją, t. y. norime išleisti paskutiniuosius keturis tomus. Norisi ne vien žodžiais „mylėti tėvynę“. Noriu pabaigti šį darbą iki vasario 11-osios.
 
O toliau visi tomai keliaus į Vilniaus knygų mugę ir tai yra savotiškas reiškinys: nė vienas miestas nieko panašaus neturi. Taigi dar vienas etapas, įprasminantis nugyventus metus. Apskritai, pastaruoju metu esu taip apkrautas darbais ir pasidariau toks teigiamas, jog man į save šlykštu žiūrėti...“ - šypteli pašnekovas, kalbą pagyvindamas eiliniu savo „puronizmu“.
 
- Sulaukei 65-erių. Jeigu dabar kas gatvėje tave pavadintų seniu, turbūt pylos negautų?
 
- Turės prabėgti gal trys, gal keturi metai, kol aš priprasiu prie šitos sąvokos. Juk aš čia visai nekaltas: prabudau vieną rytą ir matau: aplink balta! Ir galva balta...
 
- O kaip moterys? Gal įsijautęs į patriarcho vaidmenį daugiau jų nebemylėsi?  Nebepakalbinsi, kaip anksčiau, nebenusišypsosi?
 
- Priešingai. Mylėjau jas ir mylėsiu visada! O moterys privalės mylėti mane. Pabandytų nemylėti – užmuščiau! Bet faktas, kad per visą savo gyvenimą dar neužmušiau nė vienos, reiškia tik vieną: esu labai moterų mylimas!
 
- Netrukus galėsi džiaugtis pensinio amžiaus malonumais, tapsi nebepriklausomas nuo savo darbdavių, kurie tą ir tedaro, jog nuolatos dirbančiam žmogui kaišioja į ratus pagalius.
 
- Netiesa. Į pensiją aš neišeisiu, bet mane išmes. Nepriklausomybę atgavome 1991 metais ir aš buvau vienas iš tų įvykių dalyvių. Todėl esu nepriklausomas dar nuo tada – pensija nieko nekeičia.
 
- Vadinasi, ir toliau šiurpinsi šiaulietišką akademiškojo meno visuomenę savo nemonumentaliaisiais darbais?
 
- Blogiausia, kad akademinis menas jau išmirė... Išmirė dailininkai, nes valdininkija jų nepuoselėjo. O aš esu dar numatęs gyventi ilgai: ir jūsų akyse, ir širdyse...
 
- Tavyje telpa daug visko: esi nusipelnęs ramybės drumstėjas, knygų autorius, dizaineris, savivaldos aparato sraigtelis... Daug viename – visai kaip sluoksniuotas pyragas arba kaip toji rusiška matrioška...
 
- (Juokdamasis) Tai gražiausia: Puronas – matrioška! (Surimtėja.) Aš esu Lietuva. O mažos tautos vyras turi gyventi trigubai intensyvesnį gyvenimą. Kitaip mes išnyksime.
 
- Gal turi gyvenimo moto arba „devizą“? Manau, skaitytojai būtų dėkingi, jei jį paviešintum...
 
- Vieną tai visi žino - „Valia ir plienas“. Mano devizas, kuris padeda nugalėti. Jį išgirdę visi išsišiepia (aš irgi). O šypsena, kas nežino, geriausias būdas parodyti kitam savo dantis. Kiti devizai? Dar yra vienas, bet nešvankus, todėl nesakysiu...
 
- Pasaulio pabaiga numatyta šių metų gruodį. O kada šiauliečiams laukti tavo naujųjų metalo lankstinių?
 
- Pasakysiu tik tiek: net trys nauji metalo kūriniai šį pavasarį vėl gali sudrumsti ramų valdininkijos gyvenimą...
 
- Egipto faraonai ilsisi piramidėse, Voltero širdis saugoma Nacionalinėje bibliotekoje, Paryžiuje... Ar nekilo mintis, kad vietoje kapsulės su laišku ateinančioms kartoms (kokią turi šiauliečių pamėgtoji „Lapė“), viename iš būsimų metalo lankstinių galėtum įdėti savo širdį arba bent jau „puronišką“ kepurę su snapeliu – turistams pritraukti? 
 
- Ne, tokia mintis nekilo. Visos moterys žino, kad aš beširdis. (Geras klausimas, geras atsakymas.) O pačioje pokalbio pradžioje... aš pernelyg protingai šnekėjau, kad net vemti verčia...
 
- 65-eri metai – nemažai, bet dar ne senatvė. Beje, kokį save matai po 15-20 metų? Džiaugsiesi anūkais, auginsi rožes ar atsisėdęs skverelyje priešais buvusią darbovietę (savivaldybę) per dienas barstysi trupinius balandžiams?
 
- Matau save jau gerokai apipuvusį, nes bet kurį talentą anksčiau arba vėliau suėda rūdys...
 
- Ant didžių žmonių antkapių dažnai iškalami kokie nors protingi žodžiai...
 
- „Kad po mūsų viskas liktų mūsų“. (Dabar mano lūpomis kalba tautos žmogus.)
 
- Pažvelgę į ateitį, atsigręžkime ir į praeitį. Tau dailininkaujant, 1975 m. mieste prasidėjo  Vilniaus gatvės rekonstrukcija. Ar nesikeikė tada pėsčiųjų bulvaro zonoje gyvenantys miestiečiai, priversti ieškoti aplinkinių kelių ir takų, kad zazais, pobedomis ir moskvičiais sugrįžtų į savo kiemus?
 
- Ne. Šitas klausimas tada buvo svarstomas daug rimtesnėje aplinkoje... Anais laikais miesto centre gyveno labai daug veteranų, kurių skambutis arba skundas Maskvai galėjo miesto vadovus palikti „be kelnių“. Veteranams tada kilo problemų: autobusai galėjo važinėti tik lygiagrečiomis pėsčiųjų bulvarui gatvėmis, vadinasi, jiems teko daugiau vaikščioti. Tačiau nė vienas iš jų nepasiskundė. Kodėl? Nežinau nė pats...
 
- Turi priešų, tiksliau kalbant, rimtų oponentų, kuriuos, kaip dera krikščioniui, privalai mylėti...
 
- Priešas nelygu priešui. Internetiniai arba anoniminiai priešai yra „ciuckiai“ – šiuc būdon! O intelektiniai oponentai mane tik praturtina: turėdamas savo protą dar galiu naudotis ir jų išmintimi.
 
- Kuris tavo gyvenimo tarpsnis buvo pats kūrybingiausias, pats šviesiausiais – visomis prasmėmis?
 
- Tai kad mano gyvenime nebuvo tamsių momentų: Stalino laikais turėjau šviesią vaikystę. Būdamas komjaunuolis su viltimi žvelgiau į šviesią ateitį. Lygiai taip pat užtikrintai žvelgiau ateitin ir 1991 metais – mačiau nepriklausomą Lietuvą, kurios sudėtinė dalis buvau aš. Dirbant reklamos versle, džiaugiausi, jog būdamas provincialas puikiai konkuruoju su Vilniaus bei Kauno reklamos monstrais. Tame vėlgi mačiau savotišką džiaugsmą. Dabar gi džiaugiuosi viskuo: savo dvasiniu grožiu...
 
- Tai gal prasideda senatvės marazmai?
 
- Geras klausimas... Nuo biologinių dėsningumų niekur, žmogau, nepabėgsi.
 
- Ar planuoji vasario 11-ąją, naujųjų gyvenimo metų proga, kaip nors pamaloninti miestelėnus? Tarkime, miesto aikštėje jiems iškepti jautį arba ta proga atidaryti statinaitę midaus? Žmonėms juk reikalingas ne vien dvasinis penas, kurį šiaip jau kasmet pasiūlai...
 
- Galvoju apie tai, tačiau... nepadarysiu. Mane, kaip ir bet kurį kitą Lietuvos pilietį, palietė krizė...



 
Straipsnių peržiūros
94496219
Į viršų