Kol visais kanalais ir eteriais žodžiai „teroras“ „grėsmės“ ir „Islamo valstybė“ vartomi kaip karšta bulvė, staiga išgirstame, kad ir žiniasklaida kone mėgaujasi sėdama baimę visuomenėje. Lietuvoje, pasak vienų, teroro grėsmės nėra, o kiti informuoja, kad juodosios „Islamo valstybės“ vėliavos šešėlis užkrito ant mūsiškės. Bet ką jau čia galima iškrėsti Šiaulių mieste? Kaip miestas rengiamas ekstremalioms situacijoms ir ką turėti omenyje mums patiems. Ką darytumėte ekstremalios situacijos metu – slėptumėtės po pagalve ar pas kaimyną? O gal rūsin? Kaip mokymai ir pratybos jūsų darbovietėje? Vyko, nevyko? Ar kiekvienas mokėtų (padėtų) nepasiduoti panikai, žinotų kaip elgtis ekstremalios situacijos, kurių yra įvairiausių, metu? Panašu, kad žinojimas šiais klausimais yra mūsų pačių atsakomybė. Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios tvarkos ir civilinės saugos skyriaus vyriausieji specialistai Linas Gadliauskas ir Arvydas Dūda nušviečia – kas ir kaip su civiline sauga mūsų mieste.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Savivaldybė treniruojasi
Kaip sako L. Gadliauskas, kiekvienų metų pradžioje yra patvirtinamas civilinės saugos veiklos planas, kuriame numatyta, kokios vyks pratybos „einamaisiais“ metais. „Šiais metais jau vyko vienos pratybos. Aplenkėme Paryžiaus įvykius. Tiesa, sužaidėme stalo pratybas tema „Prekybos ir pramogų centro ir Savivaldybės ekstremalių situacijų operacijų centro veiksmai įvykus teroristiniam išpuoliui“ spalio 30-ąją. Turime dar vienas institucinio lygio pratybas šiais metais – darbuotojų ir lankytojų evakavimas iš Savivaldybės pastato, jos bus funkcinės“, – sako L. Gadliauskas.
O kur dar vykusios didelės funkcinės pratybos „Saulės kirtis 2015“, karinių oro pajėgų pratybos... Tad Savivaldybė pratybose „juda“.
Tačiau stalo pratybos – teorinės, seminaro, diskusijų forma. Čia kiekviena institucija, konkrečiai ir prekybos centrai, pasirašė savo veiksmus. Pratybos esą organizuotos labai gerai. Prekybos centrų apsaugos tarnybos po įvykių Latvijoje tikrai pasiruošusios. Pasak A. Dūdos, policija, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, greitoji medicinos pagalba – trys struktūros, kurios tikrai veiktų užtikrintai. O kitos, tarkime, Respublikinė Šiaulių Ligoninė, turėtų problemų – antai klaustuką būtų galima raityti, kaip nukentėjusieji čia tilptų.

O mokyklos, darželiai vykdo pratybas?
A. Dūda pateikia civilinės saugos lygių pyrago sluoksnius: valstybės; ministerijos, institucijos departamentai; savivaldybių lygis bei ūkio subjektų ir įstaigų.
Yra tam tikri kriterijai, metodikos, kas turi turėti pasiruošę ekstremalių situacijų valdymo planus. Pagal tam tikrus kriterijus gamybos įmonės, mokslo, formaliojo švietimo, medicinos įstaigos ir kt. privalo turėti ekstremalių situacijų valdymo planus. Viena iš sudėtinių dalių yra darbuotojų civilinės saugos pagrindų apmokymai ir vidaus civilinės saugos pratybos. Tai yra privaloma, jeigu, pavyzdžiui, kalbame apie švietimo sistemą – tiek universitetui, tiek mokykloms, tiek vaikų darželiams.
Kiekvienos iš šių įstaigų, ūkio subjektų pirmas veiksmas – nusistatyti realius galimus pavojus, t. y. padaryti rizikos analizę ir nusistatyti didelio, labai didelio, vidutinio, mažo ir žemo pavojaus rizikos prioritetus. Ekstremalių situacijų valdymo planas ir daromas pagal tuos prioritetus.
O kaip planų, mokymų, pratybų ataskaitos? Nejau visi tokie atsakingi?
Pagal tam tikrą planą tikrinamas tam tikras kiekis miesto ūkio subjektų ir įstaigų ekstremalių situacijų valdymo planų ir patikrinus rengiamos vertinimo atskaitos.
„Bet tikriname tik tuos, kurie privalo pagal teisės aktus būti parengę planus, nes smulkesnės įmonės – neprivalo. Jeigu turi – gerai. Jeigu neturi, negalime priversti...“ – sako A. Dūda. Bendras miesto pasirengimo lygis valdyti tas nelemtas ekstremalias situacijas esąs neblogas.

Kur slėptis, jei „bum“
1998 m. Vyriausybės nutarimu visos slėptuvės praktiškai buvo panaikintos – mieste iki to laiko buvusios tapo privatizuotos ir jų praktiškai mieste nebėra. Dar turime vieną objektą Dvaro gatvėje –buvusią civilinės saugos slėptuvę. Bet ten šiuo metu yra archyvas ir jos slėptuve pavadinti nebegalima: įranga nebefunkcionuojanti. O juk slėptuvei turi būti atitinkami reikalavimai, kaip antai oro valymo, vandens valymo įrengimai, kanalizacijos...
Kaip sako L. Gadliauskas, viskas priklausys nuo valstybės politikos. Visos Lietuvos Respublikos mastu beveik nėra slėptuvių. „Daugelis piliečių maišo, kas yra slėptuvė. Paprastas gyventojas slėptuvėje negalėtų slėptis, joje Savivaldybės dalis darbuotojų evakuacijos metu turėtų vykdyti tam tikras funkcijas“, – sako specialistas.
Tačiau nereikia suprasti taip jau primityviai – „bum“ ir jau sprunki slėptis. A. Dūda sako, kad evakuacija yra žmonių išskirstymas iš miesto, o ne „sukišimas“ į slėptuves. „Niekada nebuvo, net sovietiniais laikais, kad jų būtų visam miestui, geriausiu atveju – 10 proc. Ir tai buvo tik įmonių slėptuvės. O kai jų neliko, dabar yra laikino prieglobsčio kolektyvinės apsaugos statiniai, kur prieš evakavimą gyventojus galima surinkti ir išskirstyti arba laikinai priglausti“, – paaiškina A. Dūda. Šiauliuose yra 34 įstaigos, kuriose gali apsisaugoti per 48 400 žmonių. Tai miesto mokyklos, gimnazijos, progimnazijos, Šiaulių universiteto ir kolegijos bendrabučiai.
Pavyzdžiui, mokyklos sporto salė. Esą joje galima kelis šimtus žmonių apgyvendinti kelioms paroms. Ir vis tiek, jeigu pavojus praeitų, žmonės grįžtų į savo gyvenamąsias vietas, o jeigu ne, tuomet būtų išskirstomi galbūt į kitas savivaldybes. Kaip iš tikrųjų tai vyktų, sunku pasakyti, tiesiog tokia jau Vyriausybės politika. Nors, rodos, mums niekas per daug negresia: iki šiol baubas buvo Ignalinos atominė elektrinė, dabar neramina geopolitinė situacija.

Mes – „mandresni“
Jeigu įvyktų kažkas netikėta, miestiečiai būtų informuoti tomis pačiomis sirenomis – mes turbūt vieninteliai Lietuvoje turime sistemą, per kurią galime kalbėti. O ir karinė ar karo padėtis nestoja per akimirką, yra etapai ir juos lemiančios aplinkybės. Toliau savaime suprantama yra radijas, televizija.
„Lietuvoje esame vienintelė iš savivaldybių, kuri turi elektroninio tono ir balso sirenas. Jomis galime ne tiktai pagal atitinkamą pavojų garsu paskelbti, bet ir kalbėti“, – sako L. Gadliauskas.
Nebe visai naujovė, bet yra ir gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema. Ekstremalių situacijų ir jų grėsmės atvejais galite gauti „sms“ į savo mobilųjį telefoną, tik reikia pagal telefono parametrus padaryti tam tikrus žingsnius, kurie skelbiami Priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo departamento tinklalapyje.
Iš kitos pusės, kuo daugiau mieste strateginių objektų, tuo miestas yra didesnis taikinys.
Taigi nuo pat Saulės mūšio esame strateginis gardus kąsnelis – aviacijos bazė, geležinkelis, oro uostas, pagrindiniai keliai.
Pasak A. Dūdos vyresnioji karta, buvo pripratusi, kad viską už ją turi padaryti valstybė.
„Valstybė nėra tiek ekonomiškai ir finansiškai stipri, kad aprūpintų viskuo. Reikia nuteikti, kad žmonės turėtų patys galvoti apie savo galimus pavojus, situacijas. Buvo sovietiniais laikais ir nepriklausomybės pradžioje didžiuliai rezervo sandėliai – su dujokaukėmis, čiužinių, maisto produktų atsargomis. Dabar įsivaizduokite, koks privatus prekybos centras norės laikyti rezerve maisto produktus mėnesį „už ačiū“. Iš kur tokios lėšos?“ – klausia A. Dūda.
Tad yra pakankamai literatūros tiek Krašto apsaugos ministerijos puslapyje, tiek Priešgaisrinės apsaugos departamento puslapyje, viskas apie civilinę saugą yra ir mūsų Savivaldybės tinklalapyje. Ekstremalių situacijų valdymo planas, rizikos analizė, laikino apgyvendinimo statinių sąrašas – žodžiu, kiekvienas gyventojas gali, o ir turėtų su visa informacija susipažinti savarankiškai.
Platinami lankstinukai, Šiaulių judriojo vaizdo ekrane reklamuota gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema. Taigi sklaida vyksta. Informacijos sklaidai apie saugumą Savivaldybė skiria kelis tūkstančius litų per metus. Kitas klausimas – ką ji ir kiek pasiekia.
Ir pabaigai apie mus, civilius, ir mūsų smalsumą, maišytą su žioplumu. Štai jeigu jau yra tokia nepaprasta situacija, pavyzdžiui, aptiktas sprogmuo, kur gyvena žmonės, juk visi kaip vienas anaiptol nebėga į krūmus slėptis. O atvirkščiai, ateina pavėpsoti – gal patirs ekstremalių pojūčių...