Romualdas BALIUTAVIČIUS
Sakykite ką norite, bet jeigu analogiškai FIFA rinktinių reitingams kas nors imtų reitinguoti tautų gebėjimą išlikti, mes, lietuviai, būtume sąrašo viršuje arba net patys pirmieji.
Viduramžiais, kai tokių dabartinių valstybių milžinių kaip JAV ir būti nebuvo, lietuviai savo kalavijais jau galabijo atėjūnus kryžeivius, pylė nuo gynybinių sienų jiems ant galvų verdančią dervą ir barstė akmenis. Kovojo už išlikimą ir laimėjo toje kovoje...
Bėgo šimtmečiai, keitėsi engėjų braižas. Lietuviai atsilaikė ir prieš polonizavimą, o vėliau – ir prieš rusifikavimą. Kuri gi kita tauta šitaip troško mokytis savojo rašto, jog kontrabanda būtų gabenusi knygas iš svetur? Taip, nuolat nelegaliai per sienas gabenami narkotikai, ginklai, antikvarinės vertybės, o Amerikoje „Sausojo įstatymo” metais – ir alkoholis. Bet knygos? Kuris mūsų amžininkas dėl knygos rizikuotų savo gyvybe ar ryžtųsi ilgiems nelaisvėms metams? Sunku įsivaizduoti, ar ne? Kadangi šiandien tokie dalykai kaip Lietuva, Tėvynė, lietuvybė, tauta, protėvių kapai... tik gražūs žodeliai papuošti rinkiminei kampanijai, kurie pamirštami iškart po rinkimų. Deja.
XX amžius nejuokais užsimojo išnaikinti lietuvių tautą. Viena po kitos per kraštą ritosi okupacijos bangos, Lietuvą pasaulio galingieji dalijosi ir pjaustė kaip vestuvinį tortą, o bėgiais į Vakarus ir į Rytus riedėjo ešelonai, amžiams išveždami mūsų tautos žmones. Kas atsakys, kiek šitaip praradome einšteinų ir galilėjų? Tačiau mes išlikome. Pasak vienos poetės, „Visų niekšelių nuostabai ir pykčiui”.
Slinko ilgi sovietinės okupacijos dešimtmečiai. Keitėsi Kremliaus vadovai, kito sovietizacijos taktika. Masiškai žmonių niekas nebetrėmė. Lietuvius bandyta „auklėti” kalėjimais, propaganda, deficitu bei kukurūzais. Nieko, ištvėrėme. Dargi pergyvenome savo „auklėtojus”. Paskutiniaisiais išvystyto socializmo metais stovėjome kilometrinėse eilėse dėl kiekvieno menkniekio. Ištvėrėme. Krautuvėse mums bruko pažaliavusią kepeninę dešrą, „zelcą”, cukrinius kaulus bei raguočių genitalijas. Nepalūžome, ir savo svečiams sugebėdavome patiekti kažkur iš po skverno nupirkto majonezo bei konservuotų žirnelių, pomidorų padažo ir, o dangau, net keptą vištą! Nenuostabu, kad broliškų tautų akyse atrodėme „nedemušti buožės”.
M. Gorbačiovui radikaliai apribojus prekybą alkoholiu, į kovą su tautos troškuliu pakilo vadinamosios „bobusės”. Rizikuodamos būti uždarytos į belangę arba gauti dideles, pensijas viršijančias baudas, jos slapčia supirkdavo ir perpardavinėdavo alkoholinius gėrimus. Jų konspiraciniai butai, sutarti slaptažodžiai ir beldimai būdavo perduodami iš lūpų į lūpas, ir tik saviems. Seniai praeitin nugrimzdo genseko epocha su visais atributais, įskaitant bobutes. Buvo, kas nusigėrė, bet dauguma įveikė ir šį nelengvą etapą. O prieš akis jau laukė kitas, dar sudėtingesnis...
Nepriklausomybė. Galėjome „vardant tos” kęsti nepriteklių, būti okupacinių struktūrų terorizuojami, provokuojami ir ekonomiškai blokuojami. Tačiau retas kuris galėjo pagalvoti, kad dauguma negandų ateis ne iš kaimynų, bet dosniai savo tautiečius apdovanos jų pačių demokratiškai išrinkta valdžia. Jau pirmoji premjerė sumąstė „šoko terapiją”, kuri prisimenama ir valdančiųjų naudojama iki šiol, tiesa, gal be tokios didelės viešumos ir mažesniais masteliais. Prekių kainos šuoliuoja aukštyn ir dabar, tik apie tai mažai bekalbame, rasi, pripratome?
Tačiau mūsų demokratinė valdžia nenuleidžia rankų ir toliau leidžia kelti kainas šilumininkams, kurios seniai perlipo sveiku protu suvokiamą ribą. Iškilus dilemai likti be pastogės ar valgyti kas antrą dieną, daugelis vargetų renkasi pastarąjį variantą: dieną be maisto gali išsiversti, o be pastogės - kažin. Ypač žiemą. Ir atiduoda savo rūpestingai į nosinaites suvyniotus pinigėlius pensininkai, senukai ir senutės, daugiavaikės šeimos ir neįgalieji. Ir net tada kažkaip įsigudrina išgyventi...
Valdžia toliau bando sugalvoti naujų mokesčių, gali būti, kad netrukus kiekvienas, priklausomai nuo plaučių tūrio, mokėsime ekologijos mokestį ar kažką tokio. O kad sumažėtų pensininkų, kurie valdžiai kaip nuvaryti arkliai: valgyti nori, o naudos jokios, sugalvota pailginti pensinį amžių. Matematika čia paprasta, jeigu pensinis amžius pasieks arba net perlips gyventojų amžiaus vidurkį, greitai pinigų nebeliks kam mokėti, o atliekami milijonai nusės... Et, argi svarbu, kurio naujojo dvarponio kišenėje jie nusės? Vienaip ar kitaip, jų mes vis tiek nematysime.
Pažanga ir naujausios technologijos jau nebe pirma diena siūlo mums chemijos prisodrintą maistą, genetiškai modifikuotus organizmus. Bandoma pakirsti mūsų kultūrines šaknis ir tradicijas, priversti abejoti šimtmečiais nusistovėjusiomis vertybėmis, jų vietoje mikliai pakišant įvairias pseudovertybes, tokias, kaip netradicinė šeima, feminisčių bruzdėjimas, atgimstantis okultizmas ir kt. Eina štai gatve jaunuoliai ir bruka nieko nenutuokiantems lietuvaičiams jų „vienintelį ir teisingą” tikėjimą iliustruojančią literatūrą. Nesvarbu, kad lietuviai pasikrikštijo dar tada, kai ne tik jų, jų prosenelių, bet ir pačios Amerikos pasaulio žemėlapiuose nebuvo...
Yra kas neatlaiko ir sprunka į kitas šalis nuo antiliaudiškos, dviveidės bei destruktyvios valdančiųjų politikos, bet mes, kurie likome, esame vėtyti ir mėtyti bei šitiek visko ištvėrę! Galbūt ateities mokslininkai nustatys, jog lietuviai turi ypatingą išlikimo geną. Todėl gyvename nepaisant visų šio pasaulio galingųjų keliamų vėjų bei skersvėjų ir, tikiuosi, gyvensime ateityje.
