101-erių sulaukusi O. Varanavičienė visiems šiauliečiams palinkėjo taip pat ilgai gyventi, nieko pikto nedaryti ir svarbiausia – nepamiršti Dievo.
Autorės nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Ilgaamžei šiaulietei Onai Varanavičienei, gimusiai 1911 metais, kovo 25 dieną suėjo 101-eri metai. Nors senolė turi sveikatos problemų – sunkiai vaikšto, suprastėjo rega ir klausa, tačiau švytintis veidas spinduliuoja entuziazmu ir energija. Gerai prižiūrima, artimųjų globojama ilgaamžė kasdien skaito maldaknygę ir meldžiasi. Senolės nuomone, tikėjimas ir yra pagrindinė jos ilgaamžiškumo paslaptis.

Užaugo be mamos

Onos Varanavičienės vaikystė buvo sunki, nes augo be tėvų, kurių neteko 6-erių, todėl su broliais duonai užsidirbti turėjo pati ganydama gyvulius ar tarnaudama. Tris vaikus užauginusi moteris jau turi 4 anūkus, 6 proanūkius ir 3 proproanūkius. Dabar su dukra gyvenanti Ona Varanavičienė džiaugiasi, kad ją globoja artimieji.

„Judu po truputį, bet būna ir bėdų, sunkiau miegasi, vos paeinu. Turiu problemų su žarnynu, organizmas skursta. Tačiau gyvenimu nesiskundžiu, nors ir daug vargo patyriau. Kaip matote, gyvenu. Dievulis vis dar laiko mane šioj žemelėje“, - pasakoja senolė.

Prabėgusį gyvenimą moteris prisimena visą nuo pat vaikystės. Didžiausias smūgis buvo, kai 24-erių metų palaidojo savo mažiausią sūnų. Tuomet per dvi savaites net pražilo.

Jaunystėje moteris mėgo vaikščioti į šokius, tačiau iš jaunystės daugiau nieko gero neprisimena, išskyrus darbą.
Šimtametė pasakojo, kad abu jos tėvai mirė nuo šiltinės, todėl iki 22-ejų metų teko tarnauti. Po to susituokė su vyru ir visą laiką gyveno Šiauliuose. Netekusi sutuoktinio, 1980 metais persikėlė gyventi pas dukterį. „Dabar nieko nedirbu – sėdžiu ir skaitau maldaknygę, meldžiuosi už savo vaikus. Mano visa šeima jau išmirė, liko tik duktė, anūkai, proanūkiai ir proproanūkiai“, - kalba O. Varanavičienė.

Mokyklos nelankė

Skaitymas – vienas iš moters gyvenimo malonumų, kuris išliko iki dabar. Seniau moteris skaitydavo įvairias knygas, tačiau kai nusilpo akys, į rankas ima tik maldaknygę.

„Niekas manęs į mokyklą neleido. Būdama vaikas išmokau megzti. Kai mirė tėvai, gyvenau su svetimais žmonėmis, todėl ir į mokslus neišleido. Taip ir augau. Tarnavau pas dėdę – karves ganiau. Tada pas dėdienę augo mano pusseserė, kuri liepė man mokytis skaityti. Pirmiausia parodė raides – netrukus jas pradėjau dėlioti ir šlebizavojau maldaknygę“, - pirmąsias pamokas prisimena O. Varanavičienė.

Kitas susitikimas su knygomis buvo kiek vėliau, kai dukrą pradėjo vesti į darželį. Senolė prisimena, kaip tuomet darželio auklė liepė skaityti knygas, nes knygos lavina žmogų. Įkalbinėdavo moterį neštis knygas namo, tačiau Ona baimindamasi, kad prastai skaito, vis atsisakydavo ir neimdavo tų knygų.

„Vieną kartą, kai nuėjau į darželį, ta pati auklė liepė seselei duoti man knygą, nors ir verkčiau, nes antraip knygos nepaimsiu ir nepradėsiu skaityti. Tąkart jau neatsisakiau. Kai pajutau skaitymo malonumą, į tas knygas tiesiog įlindau – vyras šaukdavo, kad neskaityčiau, o geriau vaikus ir jį žiūrėčiau“, - prisimena O. Varanavičienė.

Senolė sako, kad knygas skaitydavo, kai vyras išeidavo į darbus. Vėliau, išmokusi geriau skaityti, sekė pasakas savo vaikams.

Rašyti išmoko pati

„Prisimenu, kai broliukas išėjo į armiją, tai labai norėjau jam parašyti laišką, o rašyti nemokėjau. Kartą pabandžiau – dėjau ir vieną raidę, ir kitą. Viena buvo rašytinė, kita – spausdintinė. O brolis Klaipėdoje išmoko skaityti ir rašyti, tai galvojau, kad jis mano rašto net nesuskaitys. Tačiau brolis labai džiaugėsi, kad rašau, ir visada laukė mano laiškų. Tokie vargai mano gyvenime“, - savo gyvenimo istoriją tęsė senolė.

O. Varanavičienė pasakoja, kad dėdė ir dėdienė galėjo nors žiemą ją leisti į mokyklą, bet neleido, nes reikėjo aprengti. Moteris nepyksta ant jų ir džiaugiasi, kad turėjo galimybę išmokti skaityti, nes iš knygų senolė pasisėmė daug žinių apie dievą ir apie gyvenimą.

Kelios kartos po vienu stogu

Ilgaamžė gyvena kartu su dukra Birute Savickiene, anūke Laima Danauskiene ir jos vyru. O. Varanavičienės proanūkės jau užaugusios ir sukūrusios savo šeimas, todėl į namus sugrįžta retai. Moteris džiaugiasi, kad sulaukė kelių kartų tęsinio – turi ne tik anūkų, proanūkių, bet ir proproanūkių.

Dabar namuose šeimininkauja trys moterys. „Kaip žąsys pakudakuojam, pagirgždam, tik nesipešiojam“, - apie šeimos santykius namuose juokavo B. Savickienė.

Ji prasitarė, kad dabar labai saugo savo mamą. „Atsikėlusi pirmiausiai klausausi, ar mama krebžda. Jei negirdžiu mamos, baisu pasidaro, kad nebūtų jau mirusi, ir lekiu žiūrėti“, - savo kasdienybe dalijasi senolės dukra.

Ilgaamžė nesilaiko dietų

Anūkė L. Danauskienė juokiasi, kad močiutei net plaukai pradėjo tamsėti. „101-erių metų sulaukė, tai ir dantys turėtų pradėti iš naujo dygti. Dabar močiutė galės skaičiuoti metus kartu su proproanūkais“, - šypsosi anūkė.

Paklausus, kuo maitinasi šimtametė, anūkė išdavė, kad moteris mėgsta valgyti saldžiai ir riebiai, o daržovių ir vaisių nevalgo. Dukra B. Savickienė pasakojo, kad pernai su mama kalbėjosi apie obuolius – įkalbinėjo juos valgyti, kad nereikėtų jų užkasinėti į vagas. Tačiau tvirto charakterio senolė iki dabar valgo tik tai, kas jai patinka.
O. Varanavičienė labai noriai mėgaujasi kava, o arbatas geria tik sirgdama peršalimo ligomis.

„Arbatas galiu gerti, kai sergu, o jei ne – kam jas gerti?“ - kalba O. Varanavičienė.

Per gyvenimą moteris išragavo įvairių kavų. Prisimena, kad teko gerti gilių kavą, cikorijos kavą ir kitokias, kai tarnavo pas vokiečius.

Pasak L. Danauskienės, šeimos moterys turi žemą kraujo spaudimą, todėl kava ne tik patinka, bet ir tinka – kelia kraujo spaudimą.

Per statybas prarado sveikatą

Anūkės L. Danauskienės nuomone, labai sunku išgyventi 101-erius metus. „Mūsų močiutė ilgai gyvena, nors vargo daug patyrė, maisto nederino. Tačiau seniau ir žmonės sveikesni buvo. 50-ies metų būdama pradėjo statyti namą – tai rodo, kad jėgų nemažai turėjo. Man dabar penkiasdešimt ir aš daugiau skundžiuosi nei mūsų senolė“, - stebisi L. Danauskienė.

Garbingo amžiaus sulaukusi O. Varanavičienė mano, kad sveikatą prarado statydamasi namą. Statybos pusamžei moteriai tada sukėlė sveikatos problemų.

„Aš plėšiausi prie namų, kiek galėjau. Skiedinį teko maišyti kastuvu. Tada ir praradau visą sveikatą. Kiek pamenu, tada nuo darbo net išgriuvusi buvau. Pas gydytoją niekada nėjau, nors ir pradėjo lįsti visokios ligos“, - pasakoja moteris.
Anot O. Varanavičienės, šioje žemėje ją laiko Dievas, nes juo tiki ir lanko bažnyčią, o jei sveikatos prie statybų nebūtų praradusi, tai ir dabar sveika būtų.

Šviesi senatvė su Dievu

Puikiai atrodanti moteris neprarado atminties ir galėtų ilgai pasakoti savo gyvenimo istorijas, tik jose daugiau vargo, darbo ir ašarų. Tik dabar senolė gali atsikvėpti.

„Dauguma netiki, sako, kad mūsų močiutei negali būti 101-eri metai. Sekmadienį ruošėme pietus, tai proanūkės nufotografavo močiutę ir įdėjo į socialinį tinklalapį. Proanūkės draugai nepatikėjo, kad taip gerai atrodančiai močiutei tiek metų“, - močiutės ilgaamžiškumu džiaugiasi anūkė.

Anūkės teigimu, seniau senolė mielai sukiodavosi darže ir sode. Pavasarį užauginusi pirmuosius ridikėlius, salotas ar krapus net į turgų nunešdavo. Moteris darbo nebijojo, todėl žinojo, kaip reikia gyventi.

Savamokslė moteris visiems šiauliečiams palinkėjo taip pat ilgai gyventi, nieko pikto nedaryti ir svarbiausia – nepamiršti Dievo.

„Kas eina be Dievo, tas suklumpa. Dievas ne tik priglaudžia, bet jis ir nubaudžia“, - kalba O. Varanavičienė.
Kai šimtametė suserga, sako, kad ją Dievas apleido.