
Šiauliuose taksi vairuotoju dirbantis V. Dušenko nelaimėje atsidūrusiai moteriai padėjo nesusimąstydamas apie atlygį – vyro nuomone, pinigai užgožia žmoniškumą.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.
Algimantas BALTRUŠAITIS
Visuomenėje vis daugėja susvetimėjimo ir abejingumo svetimoms nelaimėms, o gerumo pavyzdžiai, atrodo, tokie reti, kad net ir mažiausias kilnus poelgis žmonėms sukelia nuostabą. Bet kartais reikia paprasčiausios pagarbos bei atidumo esančiam šalia, nes niekada negali žinoti, ar kada nors pats neatsidursi situacijoje, kai nelauktai ištiesta pagalbos ranka ištrauks iš sunkios padėties.
Išgelbėjo bėdoje
Dienraščio „Šiaulių naujienos“ redakciją pasiekė Panevėžyje gyvenančios Irenos istorija, kurią išgirdę negalėjome likti abejingi. Susijaudinusiu balsu skambinančioji garbaus amžiaus moteris papasakojo, kaip netikėtai atsidūrus bėdoje jai pagalbos ranką ištiesė nepažįstamas žmogus – taksi vairuotojas Vasilijus Dušenko. Rugsėjo pradžioje Irena autobusu keliavo iš Klaipėdos į Panevėžį ir sustojus Šiauliuose trumpam išlipo iš autobuso ir nuėjo į stotį. Grįžusi autobuso neberado.
„Įprastai autobusas Šiauliuose stovi apie dvidešimt minučių, bet, matyt, tąkart vėlavo ir vairuotojas tik pasižymėjo dispečerinėje ir išvyko. Apėmė neviltis, nes autobuse buvo likusi mano rankinė su visais dokumentais, pinigais ir mobiliuoju telefonu, su savimi turėjau tik dvidešimt litų. Kreipiausi pagalbos į dispečerinę, ten man pasiūlė išsikviesti taksi ir vytis autobusą. Bet kaip aš galiu važiuoti taksi, kai turiu tik dvi dešimtines? Juk viskas buvo likę autobuse“, - emocijas vos sulaikydama pasakojo moteris.
Veikė žaibiškai
„Sėsdama į taksi vairuotojui paaiškinau situaciją ir pasakiau, kad turiu labai nedaug pinigų. Vairuotojas net nepaklausė, kiek. Leidomės vytis, tačiau iki Radviliškio taip ir nepasivijome. Autobusas iš stotelės jau buvo išvykęs prieš aštuonias minutes“, - nevilties kupiną akimirką prisiminė Irena. Taksi vairuotojas nenuleido rankų. Veikti reikėjo žaibiškai, nes kiekviena minutė buvo brangi, autobusas buvo pakeliui į Šeduvą. „Jis pasakė, kad vytis nebėra prasmės, reikia imtis kažko kito ir autobusą bandyti sustabdyti Šeduvoje. Jis susisiekė su dispečerine ir sužinojo autobuso vairuotojo telefono numerį. Paskambinęs paprašė, kad palauktų Šeduvoje besivejančios keleivės“, - įtampos kupiną istoriją pasakojo Irena.
Atlygio nenorėjo
Kaip tik tą akimirką į Radviliškį atvyko kitas autobusas, kuris važiavo į Kauną per Šeduvą. Šio autobuso vairuotojas be bilieto moters nesutiko priimti, o reikiamos sumos bilietui moteris nebeturėjo. „Didžiuliam mano nustebimui, mane atvežęs taksi vairuotojas davė pinigų bilietui nusipirkti. Autobuso durys užsitrenkė, o aš net nespėjau jam padėkoti“, - susigraudinusi pasakojo moteris. Nuvykusi į Šeduvą moteris rado ten jos laukiantį autobusą, kuriuo laimingai pasiekė Panevėžį. Iš vairuotojo sužinojusi ją išgelbėjusio taksi vairuotojo telefono numerį paskambino paklausti, kaip jam atsilyginti. „Jis man tik atsakė – nesivarginkite, aš padariau viską, ką galėjau“, - su ašaromis akyse prisiminusi kilnų vyro poelgį pasakojo Irena.
Poelgio nesureikšmina
Taksi vairuotoju daugiau nei dešimtį metų dirbantis V. Dušenko savo poelgio nesureikšmina. „Padariau, ką galėjau, ne viskas matuojama pinigais“, - teigia vyras. Telefonu dienraščiui „Šiaulių naujienos“ vyras papasakojo istorijos detales. „Gavau iškvietimą į autobusų stotį. Ten nuvykęs pamačiau apsaugos darbuotoją ir tą moterį. Sužinojus, kas nutiko, puolėme vytis autobusą, bet Radviliškyje jo jau nebuvo, tad pasivyti praktiškai jau buvo neįmanoma“, - prisiminė V. Dušenko.
„Sužinojau vairuotojo telefono numerį, paskambinęs paprašiau, kad lauktų Šeduvoje, kaip tik tą akimirką atvyko kitas autobusas, turėjęs važiuoti pro Šeduvą, įsodinau močiutę ir ji pavijo savo autobusą. Jos padėtis buvo nepavydėtina“, - kalbėjo vyras.
Buvo pats nukentėjęs
Garbingai ir kilniai pasielgęs vyras yra gyvas pavyzdys, kad net tuomet, kai, regis, gerumu tikėti gali trūkti jėgų – vistiek tiki ir negana to, pats darai gerus darbus. Kiek daugiau nei prieš 12 metų V. Dušenko labai nukentėjo nuo keleivio, kuris jį buvo smarkiai sužalojęs. Spaudoje buvo plačiai rašyta apie šį įvykį. Jį nelabai norėdamas prisiminė ir pats V. Dušenko. „Ligoninėje gulėjau ir invalidumą turėjau. Gyvenime visko pasitaiko“, - sunkiai žodžius rinko vyras.
„Ne paslaptis, kad kai pirmenybe tapo pinigai, žmoniškumas dingo. Bet juk ne viskas matuojama pinigais. Geri pavyzdžiai užkrečia. Jei kiekvienas šalia esančiam darytume gera, tai ir gyventi būtų geriau“, - įsitikinęs V. Dušenko.



