„Bijau, kad ir dabar kurdami kažkokį darbą projektuotojai nepadarytų klaidų, susijusių su žmogaus kultūra, poreikiais“, - sako docentė I. Burneckienė.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Pasak Šiaulių universiteto docentės Irenos Burneckienės, Dainų parkas galėtų pakilti naujam gyvenimui. Tik miesto valdžia turėtų suderinti savo užmojus su miestiečių poreikiais. Ten gyvybės daug, bet daugelis medžių labiau kankinasi nei džiaugiasi gyvenimu. Prie to prisidėjo ir miestiečiai – viešoje erdvėje savavališkai pasodinę sodinuką, jie tvirtai tiki, kad padarė gerą darbą. Tačiau yra atvirkščiai. Neapgalvoję savo veiksmų, žmonės medžius automatiškai užprogramuoja kančiai, be perspektyvų į gražų augimą ir normalų lajos vystymąsi.
Tad daugelį medžių teks pašalinti, tik baisu, kaip reaguos į tai miestiečiai. „Norėtųsi, kad šiauliečiai pasitikėtų mūsų sprendimais ir suprastų, kad negalima savivaliauti, o mes nepadarysime parko blogesnio negu jis buvo numatytas. Saugosime viską, nes veikiame nepiktybiškai, su meile“, - tikina docentė.
– Kokio Dainų parko reikia šiauliečiams?
– Aišku, kad visą aplinką reikėtų pritaikyti visuomenės poreikiams. Internete peržiūrėjau 2006 metų projektą, kuriame yra numatyta pastatyti sporto rūmus (dabartinė Šiaulių arena), futbolo stadioną, vandens parką, pramogų kompleksą, ledo areną ir viešbutį. Ten nurodyta, kad tuometinė projekto vertė buvo 25 mln. litų.
Projektas jau įsisenėjo. Dabar viskas kainuotų žymiai brangiau. Ar mes tebeturime tokį poreikį visiems numatytiems objektams projekte? Ar nestovės šie objektai pustuščiai, nes gyventojų Šiauliuose gerokai sumažėjo? Vadinasi, reikia galvoti apie sporto parko krypties keitimą, rinktis kitokią tematiką, kaip yra Vakarų valstybėse.
Vakarų Europoje yra skelbiama tema parkui. Pavyzdžiui, kad ir tas pats sporto parkas. Jam suteikiamas šūkis, tarkime, „Sportas visiems“. Ir tuomet kuriami objektai, skirti įvairioms sporto šakoms. Padaromi staliukai žaisti šaškėmis, kalneliai dviračiams ir t. t.
Ką daryti žiemą? Pas mus iki šiol visi galvoja, kad parkai funkcionuoja tik vasarą. Taip nėra. Normalus parkas turi tarnauti žmogui visus metus. Jis turi būti nuolat užimtas. Tad vienas pirmųjų klausimų yra parko kryptis. Ar reikia atimti žaliąjį plotą iš gyventojų ir apstatyti mažai reikalingais objektais, kurie stovės pustuščiai? Juk iki 2030 m. gyventojų augimo nenumatyta, bus tik mažėjimas. Aš nemanau, kad miesto valdžia galėtų į šį grynai finansinį dalyką pažiūrėti pro pirštus.
– Tikriausiai bus daug pjovimo.
– Savivaldybė paprašė universiteto pažymėti želdinius, kurių reikėtų atsisakyti Dainų parke. Drauge su dendrologu Kęstučiu Aukseliu pavaikščiojome ir išanalizavome, kokie augalai ten auga, kaip gyventojai su jais elgiasi.
Tikriausiai net neverta paminėti, kad ten yra daugybė aplaužytų medžių. Kažkas lupa žievę – medžių su nulupinėta žieve irgi daug. Kažkas galbūt gelbėdamasis nuo erkių uždega parko plotus, o išdegintuose plotuose medžiai apdega ir žievė atšoka. Tad jiems perspektyvos į gyvenimą nebėra. Juos teks nupjauti.
– Juk pjovimai vyksta ne šiaip sau.
– Prieš darant sanitarinį medžių pjovimą, išpjovimą-valymą, reikėtų pirmiausia susikurti koncepciją – mes tai padarėme. Pagal šią koncepciją ir turėtų būti dirbama.
Nustatėme, kad parke yra pasodinta maždaug apie 50 tūkst. medžių. Tai yra didelis kiekis. Bet iš tų medžių visiškai išpjauti reikės daugiau nei 9 proc. – tai yra, labai daug.
Kadangi daug savaiminukų, genėti reikės 68,3 proc. medžių. Ten yra gražių ąžuolų, kurių apatinės šakos jau prieš dešimt metų nudžiuvo. Ir niekas nieko netvarko. Tik 14,3 proc. Dainų parko medžių yra visiškai sveiki, kuriems nieko nereikės daryti. Iš visų 50 tūkst. medžių sveikų kiekis yra labai mažas.
Mechaniniai pažeidimai (nulupta, atšokusi žievė) – 14,3 proc., 0,6 proc. – pavojingai pasvirusių. Pagal Želdynų įstatymą, jeigu medis pasviręs 45 laipsnių kampu, kad vėtra jo neišlaužtų, reikia jį kirsti. Ir 10,5 proc. - pažeisti puvinio. Bet mes apžiūrėjome teritoriją, kurioje nebuvo apdegusių medžių. Tad reikėtų atsisakyti pavojingai pasvirusių, ligotų – tokių, kurie nebegyvens dešimt metų. Jeigu jie gyvens mažiau nei dešimt metų, turime jų atsisakyti, jeigu daugiau – tada paliekame. Taip pat likviduoti reikia savaiminukus, apdegusius, ligotus medžius. Tada atstatyti tas teritorijas, tuos želdinius, kurie buvo sodinti kuriant parką. Būtina išsaugoti kiek įmanoma daugiau augalijos įvairovės, nes Dainų parke medžių įvairovė yra gana didelė.
Tai čia yra apleistų teritorijų rezultatas. Tad gal geriau reikėtų po truputį skirti lėšų parko priežiūrai ir išleisti mažiau pinigų nei apleidus parką po daugelio metų imtis kardinalių pertvarkų.
Viso parko išvalyti ir sutvarkyti iš karto neišeina, kadangi Savivaldybė tiek pinigų neturi. Renovacija turėtų vykti etapais. Pirmiausia reikėtų sutvarkyti centrinę dalį: galime perprojektuoti takus, nes žmonės patys aplink parko centro plotą išmynė ratą. Ir jį galima panaudoti kaip taką pasivaikščiojimams. Centrinę parko zoną galima padaryti tyliąja zona, nes ji yra toli nuo gyvenamųjų namų, gatvių. Tad parko centro tvarkymas būtų labai gera pradžia.
Mano minėtą ratą galima sujungti su Šiaulių arena, nes nuo jos nutiestas iki parko 4 metrų pločio takas, kurį pratęsus nuo kalnelių mes atsidurtumėme rate, o iš jo galėtų eiti takas į gimdymo namus ir vaikų ligoninę, kitas - į gimnaziją ir mokyklą, toliau - į Lyros gatvę pro bažnyčią ir kitas takas pro parduotuvę, o paskutinis - į Tilžės gatvės daugiabučių kvartalą.
Jeigu aš norėsiu iš arenos po koncerto grįžti trumpesniu keliu į priešais esantį rajoną, tuomet galėsiu tai padaryti. Ir žinoma, saugiai, nesuteršdama batų ir pan. Tai yra pradinė idėja parkui.
Po to reikėtų dirbti prie projekto, kuriame parkas būtų skirstomas zonomis pagal pasirinktą temą. O čia yra tikrai iš ko rinktis.
Galima būtų padaryti Dainų parką, kadangi šalia – Dainų rajonas. Tai tylioji zona gali vadintis, pavyzdžiui, piano. Teminė teritorija gali būti skirta lietuvių autoriams, lietuviškoms dainoms, tiek operai, tiek klasikinei muzikai, tiek popsui ir su tam tikrais atributais, elementais.
Kur susitinka parko takai, ten teritoriją galima panaudoti aukuro sukūrimui, gal galima bus ir šašlyko išsikepti. Kodėl mes šiauliečius turime skriausti ir nieko neleisti?
– Ar žmonės savavališkai sodina medžius?
– Yra, matyt, žmonių, kurie elgiasi neprotingai ir neleistinai. Parke esančias tuščias vietas, laisvas parko teritorijas apsodina savavališkai. Mes radome ąžuoliukų, kitų medelių net šiemet pavasarį ir pernai rudenį pasodintų.
Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu kiekvienas iš mūsų sodintų, kur nori ir ką nori. Tam tikros veislės reikalauja tam tikro ploto aplink. Ąžuolą galima sodinti tik 10 metrų atstumu nuo kitų medžių, o ten jie pasodinti 1,5 metro atstumu. Medžiai užprogramuoti kančiai, be perspektyvų į gražų augimą ir normalų lajos vystymąsi.
Tai čia būtų didžiulis prašymas – nesavivaliauti. Parkas yra viešoji erdvė, o tik viešųjų erdvių specialistai turi teisę spręsti, ką sodinti, ką pjauti ir kaip keisti parko erdvę.
– Gyventojai sakys, kad jau nieko nebegalima daryti.
– Talkinti – galima. Manau, po to, kai mes pažymėsime centrinėje dalyje pjaunamus medžius, gyventojai pradės šaukti. Daugelis miestiečių – žalieji ir jiems kils klausimas, kodėl vieni medžiai bus šalinami, o kiti – ne.
Aš supažindinau su koncepcija, kaip buvo atrinkti medžiai pjauti. Atsisakyta alksnių, drebulių, kurie duoda agresyvias atžalas, yra menkaverčiai. Jie labai intensyviai sėjasi ir užima laisvus plotus. Tad nebelieka erdvių. Mes turime parke grožėtis erdvėmis eidami taku – koks vaizdas atsiskleidžia žiūrint toliau ir arčiau.
Genėjimas, vykstantis šiuo metu, vadinamas „pieštukinimu“ – kai paliekami dideli stiebai ir viršuje kažkur aukštai žaliuoja laja: mes vaikštome kaip tarp pieštukų ir nebematome viršūnės. O šitaip išėjo dėl to, kad medžiai buvo pasodinti per tankiai.
Mes neretinsime gerų medžių. Manome, kad reikia įvairovę saugoti, o medžius prižiūrėti ir stebėti. Bet būtina šalinti tai, kas yra nenaudinga, necharakteringa, kas nesuteikia grožio. Neužtenka vien susodinti medžių: turi būti estetinis požiūris į aplinką. Nebe tie laikai, kad pasodintume augalą ir jį pamirštume.
Dainų parke yra labai įdomių medžių rūšių – paprastasis klevas, platanalapis, ginalinis, sidabrinis klevas, grauželinė gudobelė, vienapiestė gudobelė, švedinis šermukšnis ir kt., netgi vaismedžių, laukinių ir nelaukinių, – tai yra gražu. Norėtųsi, kad šiauliečiai pasitikėtų mūsų sprendimais ir suprastų, kad negalima savivaliauti, o mes nepadarysime parko blogesnio negu jis buvo numatytas. Saugosime viską, nes veikiame nepiktybiškai, su meile.
– Tad kokių nebrangių idėjų turite šiam parkui?
– Parke turi būti tokia sistema, kad žmonės galėtų pasirinkti, ką nori čia veikti, kur pabūti. Būtų galima suformuoti nišas – vienišiems žmonėms, nebūtinai pagyvenusio amžiaus, poroms, draugiškiems susibūrimams, kur gali pabūti kompanija arba šeimos. O nišos būtų tik darbų pabaigoje.
Parkas turi suteikti pramogas. Šalia yra didelis prekybos centras, kodėl negalėtų būti jame saldumynų alėja. Net ir teminiame parke galima prekyba ledais ar gaiviaisiais gėrimais. Galima daug ką sugalvoti.
Parką būtų galima papildyti kvepiančiais augalais ar krūmais, pasodinti jazminų, alyvų, įveisti gyvatvores. Čia jau projekto reikalas, bet pirmiausiai reikia išvalyti.
O temų begalės – meilės parkas, simbolių, dainų. Pats kraštovaizdis nėra niekuo ypatingas, ten nėra nei kalnelių, upelių. Yra griovys, bet jį galima alpinariumams panaudoti, padaryti tiltelius, galima padaryti meilės stulpą. Yra aibė idėjų, kurias galima generuoti ir sudėti į projektą.
Be to, galima panaudoti įvairias pigias žaliavas objektams, kurie bus ilgalaikiai ir ne tokie brangūs.
– Kaip Beržynėlio parke?
– Beržynėlyje pristatė medinių skulptūrų. Jos buvo gražios, bet per kelerius metus supuvo. Vietoj medžio galima rinktis šiuolaikinį kelią ir elgtis taupiai: iš kampuočių, vamzdelių kurti objektus. Juk dabar renovuoja namus, išima radiatorių vamzdžius – galima iš jų kažką lankstyti, kurti ir tai stovės 50 metų. Nėra brangu – tereikia idėjos ir entuziazmo.
Beržynėlyje yra treniruokliai sportuoti. Bet kur? Balose, purve. Ar XXI amžiuje šiaulietis turi eiti per purvą prie treniruoklio? Iš jo tiesiog yra pasityčiota. O žmonės noriai domisi treniruokliais.
Beržynėlyje ir vaikų sūpynės pastatytos baloje. Šunų pasivaikščiojimo aptvaras ne tik baloje, bet jo niekas ir nedezinfekuoja. Veterinarai sako, kad ten tik šuns nevesk, nes ten – krėtykla.
Tai dabar perstatė aptvarą iš vienos vietos į kitą, bet prie įėjimo į parką paliktas perspėjimas, kad šunų teritorijoje vedžioti negalima. Tai aš oru turiu atskristi į kitą aptvarą? Tad tokius ir panašius dalykus gali numatyti tik profesionalas.
Anksčiau kai kurios lajos buvo Beržynėlyje žemos ir užstodavo vėją, kuris atnešdavo nuo gatvių mašinų smarvę ir nuodus. Dabar išpjauta ir „supieštukinta“ kaip ir kitur, tad vėjas, garsas nenuslopsta.
Anksčiau buvo tyliau ir mašinų išmetamos dujos nesklido. O mamytės juk nori savo mažylius išvesti į gryną orą.
Aš klausiau mero – ar pagal projektą Beržynėlis kurtas. Jis atsakė, kad geriau daryti kažką negu nieko nedaryti.
– O Centrinis parkas tinkamas?
– Aš dekoratyviosios želdininkystės studentus vedu į šį parką ir rodau, kaip nereikėtų daryti. Ten akivaizdus medžių „išpieštukinimas“ ir trečdalį parko užima laipiojimo pramogos. Sakote, kad geriau laipioti negu nieko nedaryti? O ką daryti su likusia dalimi? Juk tas parkas vegetuoja, neturėdamas traukos taškų.
Prie suoliukų, po kojomis, – suminta, išminta – tiesiog yra dauba, kurioje stovi bala. Tai yra XXI amžiaus centrinis Šiaulių parkas. Man tai neįtikėtina – jokios kritikos neatlaiko. Po suoliuku turi būti dangos!
Įdomiausia, kad tuo užsiima profesionalai architektai. Bijau, kad ir dabar kurdami kažkokį darbą projektuotojai nepadarytų klaidų, susijusių su žmogaus kultūra, poreikiais.
Miestiečių norai geri, bet reikia bendros koncepcijos ir bendro plano, kurio reikia laikytis, nuosekliai dirbti, kad ateityje nesikrimstų ne tik žmogus, pasodinęs medelį, kurį nukirs, bet ir pats medis negyventų kančioje.