Garsiausia pasaulyje mokykla „Džulijardas“ Niujorke mums atrodo tolima ir galbūt niekaip nepasiekiama. Čia stoja mokytis geriausi, gabiausi, šauniausi. Šios legendinės aukštosios mokyklos dvasia keliama į filmo juostas... Bet šiaulietis Bernardas Garbačiauskas, atrodo, įveikė neįveikiama, sugriovė nesugriaunama. Didžiuliu darbu talentingas jaunuolis įrodė, kad yra vertas „Džulijardo“. Apie Niujorką, J. Meką, vėlyvas mokymosi valandas, būsimą knygą, koncertą Šiauliuose kalbamės su pačiu Bernardu.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

– Kada pradėjai mokslus užsienyje?
– Išvažiavau pernai rugsėjo pabaigoje. Spalio pradžioje pradėjau mokytis Hamburgo (Vokietija) muzikos ir teatro universitete. Universitetas priėmė mane anksčiau, dar nebaigusį vidurinės mokyklos. Tad mokiausi nuotoliniu būdu Šiaulių Simono Daukanto gimnazijoje ir maždaug spalio pabaigoje gavau visą stipendiją privačioje tarptautinėje Hamburgo mokykloje, tęsiau mokslus Tarptautinio Bakalaureato klasėje. Didždvario gimnazijoje baigiau TB 9-10 klasę, o būdamas vienuoliktokas tuo pačiu metu siekiau gauti lietuvišką mokyklos baigimo diplomą.
O viskas prasidėjo, kai ėmiau lankyti Lauros Remeikienės dainavimo studiją. Kai sukako 8-eri, pradėjau lankyti Sauliaus Sondeckio konservatoriją (muzikos mokyklą), kur mokiausi fortepijono ir solinio dainavimo. Mano koncertmeisterė Rita Daukantaitė nuvedė pas mokytoją Beatą Smiltinikienę. Po trumpos pažinties su šia mokytoja pradėjome dirbti ir bendradarbiauti toliau, iš jos daug ko išmokau.

– Kaip tau sekėsi?
– Viskas sekėsi gerai. Tik labai mažai miegodavau darbo dienomis, tiesiog daug dirbdavau, nes dar prisidėdavo daug kelionių – važinėjau į Niujorką, į „Džulijardo“ (Juilliard) mokykloje vykusias atrankas, koncertus užsienyje. Mokykloje tekdavo praleisti pamokas ir neateidavau net po dvi savaites – taip buvo kokius tris kartus. Tada tekdavo pasivyti grįžus. Tad šie metai, trumpiau apibūdinus, buvo labai įtempti, galima sakyti „bėgimas visur“. Bet tuo pačiu labai įdomūs. O ir kitaip savo kelio neįsivaizduoju – man patinka veiksmas.

– Tavo diena: tu atsikeli...
– Aš atsikeldavau šeštą arba pusę septynių. Tada – visa įprasta ryto rutina, tuomet dviračiu važiuodavau į Hamburgo mokyklą, nes ji buvo netoli nuo mano namų. Pamokos trukdavo ten iki trečios valandos. Iki keturių-pusės penkių – pertrauka. Universitete po pertraukos studijuoju iki septynių – pusės aštuonių ir tada maždaug valandą važiuoju namo. Namuose atsidurdavau apie pusę devynių. Aš vienas gyvenau, tad reikėjo ir valgyti pasidaryti, rūbus skalbti, tvarkytis ir t. t. – žodžiu, save ir aplink save susitvarkyti. Iki dešimtos pavakarieniaudavau, tik nuo dešimtos darydavau namų darbus.
TB programoje mokytis nėra lengva. Maždaug 2 – 3 valandos namų darbų, kurie yra analizės arba kritinio mąstymo esė. Tad praktiškai nėra buvę, kad nueičiau miegoti anksčiau nei pirmą valandą. Bet taip tik nuo pirmadienio iki penktadienio. Savaitgaliais atsigaudavau. Bet aš labai to norėjau, kiekvienam linkėčiau tos patirties. Juk Hamburgo universitetas yra antras iš geriausių universitetų Europoje, o Hamburgo mokykla – prestižiškiausia mieste.

– Tikriausiai iki trijų šeštadieniais miegodavai?
– Savaitgaliais galėjau ilgiau išsimiegoti, nereikėdavo keltis su žadintuvu. Bet savaitgaliais turėdavome mokykloje daug namų darbų ir, jeigu mokiausi nuotoliniu būdu, reikėjo ir ten atsiskaityti. Savaitgaliai buvo laisvos formos darbo dienos. Aišku, nesakau, kad nuolat mokydavausi, laisvalaikį praleisdavau kažkur išeidamas su bendraklasiais, nes nebūtų sveika vien tik namie būti. O klasiokai buvo labai įdomūs.

– Kuo skiriasi tarptautinė mokykla nuo įprastos?
– Tarkime, ten nė vieno dalyko nereikia mokytis mintinai – dirbi raštu, kritiniu mąstymu, tad kontrolinių nelabai būdavo. Reikėdavo rašyti esė. Niekada nežinome, kokį klausimą gausime, o tokie kontroliniai trukdavo po dvi valandas. Pavyzdžiui, klausimas iš geografijos – „Ar gali būti vanduo privatizuotas?“ Turi filosofiškai ir pagrįstai, remdamasis naujausia medžiaga, šį klausimą apsvarstyti. Ir, pripažinsiu, man labai patiko atsiskaityti tokia forma, kai gali remtis šiandieninėmis aktualijomis, probleminiu mąstymu. Pamokose skaitydavome straipsnius, kurie parašyti vakar ar užvakar apie tai, kas vyksta dabar pasaulyje. Straipsniai – iš pasaulio spaudos gigantų, antai BBC, „New York Times“. Arba per visus metus išanalizavome keturias knygas (anglų kalbos mokiausi kaip gimtosios). Tai buvo trys dramos kūriniai ir vienas romanas. Ir visi kūriniai iš moderniosios literatūros, kreipiant ir į tai, kas vyksta dabar.
– Chemijos nesimokei...
– Turėjau pasirinkti šešis dalykus: trys buvo aukštesniuoju lygiu, trys standartiniu lygiu ir dar privaloma yra filosofija bei vadinamasis CAS (creativity, action, service – lietuviškai „kūryba, veiksmas ir aptarnavimas“). Tai 50 valandų kūrybinės veiklos, 50 val. savanoriauji, pvz., ligoninėse, ir pan., 50 val. veiksmo – sporto. Tai turi būti popamokinė veikla. Aukštesniuoju lygiu mokiausi muzikos, geografijos ir anglų kalbos bei literatūros. O standartiniu lygiu buvo matematika, gamtos mokslai ir vokiečių kalba.

– Ar buvo kultūrinis, dvasinis šokas, nors keliauti tau ne naujiena.
– Ten mokėsi jaunimas iš viso pasaulio. Visi buvome draugiški ir buvome labai geri draugai, buvome kaip viena didelė šeima, nors buvo 700 mokinių. Mūsų vienuoliktokų grupė buvo vieninga ir suradau daug draugų iš viso pasaulio – ir iš Indijos, Amerikos, Australijos, Kinijos, Japonijos, Belgijos, Šveicarijos... Aš net negalvojau, kad kažkas yra ar gali būti sunku. Man buvo įdomu. Tokioje tarptautinėje mokykloje mokosi jaunuoliai, kurių tėvai atvyksta dirbti iš užsienio – jie dirba ambasadoriais, teisininkais arba tarptautinėse kompanijose ir t. t. Tad jiems tenka keliauti net ir kas dvejus metus. O dažniausiai tarptautinės mokyklos būna sostinėse, turime tokią Vilniuje. Tad gali keliauti po visą pasaulį ir, kad ir kur beatsidurtum, mokytis pagal tą pačią programą. Bet Vokietijoje Hamburgas yra antras pagal dydį, čia tarptautinė mokykla yra labai brangi, kainavo 30 tūkst. eurų metams. Aš gavau 60 tūkst. eurų stipendiją, išnaudojau tik pusę, kadangi mano nauji mokslo metai prasidės jau Niujorke.

– Papasakok, kaip atsidūrei ,,Džulijarde“.
– Dar rugsėjį keliavau į Niujorką, į meistriškumo kursus pas „Metropoliteno“ režisierių Ira Siff ir pas kitus mokytojus. Žinojau, kad mieste yra „Džulijardas“. Nuėjau pamatyti šios įžymybės. Jis yra pačiame Niujorko centre, o ten pilna turistų. Čia pat – Linkolno menų centras, jame yra „Metropoliteno“ opera, Niujorko baletas, Niujorko filharmonija ir pats „Džulijardas“. Tai labai ikoniška vieta – centre keturi pastatai vienas prieš kitą.
„Džulijarde“ stipri apsauga, taip sau nepateksi. Atsimenu, matau, kaip kiti studentai specialias korteles perbraukia per aparatą, įeina į pastatą, o aš stoviu kitoje gatvės pusėje ir galvoju – koks tu turi būti žmogus, kad čia įstotum, kad turėtum tą kortelę?... O taip viskas ikoniška ir didinga...
Ir pradėjau domėtis šia žymiausia ir geriausia pasaulio mokykla. Bet, žinote, tik iš pradžių atrodo, kad nerealus tas „Džulijardas“. Pradėjau skaityti, kokie ten stojamieji, kaip įstoti. Ir žiūriu, kad iki kovo 1 d. reikia atsiųsti visus dokumentus, kad kaip tik turiu laiko. Nusprendžiau pabandyti. Kaip bus, taip bus. Bent save išbandysiu pasauliniu lygiu, ar atitinku pasaulinio lygio standartus. Ir teko daug padirbėti su dokumentais, nes reikėjo išsiųsti motyvacinį laišką, surašyti pasiekimus, pasirodymų istoriją – kur tu dainavai, ką užėmei, su kuo koncertavai, su kokiais profesoriais dirbai, o tuomet dar ir įvairios rekomendacijos ir t. t.
Ir maždaug po mėnesio gavau pakvietimą į pirmąjį turą, kuriame reikėjo padainuoti tris kūrinius. Dalyviai ten keliauja tarsi konvejeriu – vidutiniškai į „Džulijardą“ būna 1500 stojančiųjų iš viso pasaulio (tokia statistika), o priima 11. Žinojau, kad konkursas labai didelis. Mus informavo, kad vakare jau patikrintumėme savo laiškus – ar patekai į antrąjį turą. Atsimenu, kaip aš tą dieną niekur nebėjau iš savo namų, kad neperšalčiau ar dar kažkas neatsitiktų, nervinausi – negalėjau sulaukti to laiško. Ir nuolat galvojau, kad bent vieną turą praeičiau, kaip jau bus antrajame – nesvarbu, bet kad į pirmąjį patekčiau. Bet gavau laišką, kad patekau į antrąjį, finalinį turą! Tuoj pat skambinu tėvams, Lietuvoje – trečia valanda nakties, o pas mane – devynios. O po antrojo turo gavau patvirtinimą, jog galutinai patekau į „Džulijardą“ bei gavau visą stipendiją.

– Kuo antrasis turas buvo įdomus?
– Reikėjo padainuoti penkis kūrinius, pademonstruoti savo aktorinius, improvizacinius sugebėjimus. Komisija pakvietė du „Džulijardo“ studentus iš aktorinio: aktoriai imituoja, kad tau meta kamuolį ir tu turi reaguoti, žodžiu, įsitraukti į nedidelį spektaklį. Žinoma, buvo patikrinti ir muzikos teorijos dalykai. Teko laikyti labai įdomų asmenybės testą, apie kurį iki šiol nebuvau girdėjęs. Tai psichologinis testas, kuriame klausia visiškai su muzika nesusijusių dalykų. Taigi svarbus ne tik talentas, bet ir asmenybė gali lemti, ar tu pateksi į „Džulijardą“. Esu girdėjęs, kad panašūs testai pateikiami įdarbinant, bet tikrai ne universitete. Tad Amerikoje šiemet jau eisiu į dvyliktą klasę katalikiškoje privačioje mokykloje, kurioje gavau stipendiją, tai tikrai labai gerai, nes ten mokslo kainos yra nežmoniškai didelės.

– Tai antrojo etapo nebebijojai?
– Antras etapas man labai tampė nervus. Iš pradžių galvojau, kad esą svarbu tik į antrąjį etapą patekti. Bet kai patekau, jau norėjosi tikrai mokytis „Džulijarde“. Statistiškai, į „Džulijardą“ yra įstoti sunkiau negu į Harvardą, nes „Džulijardas“ priima 2 proc. stojančiųjų, o Harvardas – 2,3 proc. Bet reikia suprasti, kad tai menų universitetas, ten didesnė konkurencija. Taip yra visada su menais.

– Įstojai į parengiamąjį kursą?
– Aš mokysiuosi „Džulijardo“ programoje, parengiančioje bakalauro studijoms, mokysiuosi klasikinės muzikos.

– Kiek tau metų?
– Dabar 17, rugpjūčio 20-ąją sukaks 18 metų.

– Apie būsimą knygą.
– Niujorkas man buvo ir yra svajonių miestas nuo pat vaikystės. Vakarieniavau kartą ten su savo profesore iš Hamburgo Raminta Lampsatis (Lietuvoje ji žinoma kaip R. Lampsatytė). Ji jau žinodama, kad man Niujorkas yra įspūdžių meka, paklausė, kodėl neparašius knygos apie šį miestą. Kai mes buvome Niujorke, jos dėka susitikau su J. Meku ir pakviečiau jį prisidėti prie mano projekto – rašyti knygą apie Niujorką. Taigi, jis rašys apie Brukliną (Niujorko rajoną), o mano dalis bus kitoks gidas į Niujorką, arba Niujorkas mano akimis. Tai bus mudviejų gidas į Niujorką, bet kiek kitoks. Tikriausiai į knygą bus įtraukta ir garsioji Yoko Ono, Dž. Lenono žmona. Įtrauksime labai daug asmenybių. Knyga turėtų pasirodyti maždaug 2017 m. O knygą maketuos mano draugė Marta, viena žymiausių grafikos dizainerių Vokietijoje, su kuria susitikome per atsitiktinumą metro stotyje. Netikėtos pažinties metu išsiaiškinome, kad abu esame menininkai. Ji labai įžymi, dirba su tokiomis kaip „Schwarzkopf“, „Deutsche bank“ kompanijomis. Taigi prie knygos dirbs stiprios asmenybės – profesionalūs fotografai, dizaineriai, rašytojai – ir aš rašysiu, subūręs šiuos žmones kartu.

– Kaip susitikai su J. Meku?
– Aš labai norėjau susitikti su juo, tad pasakiau profesorei. Tiesiog ieškojau žmonių, kaip būtų galima su juo pasimatyti, nes jo interneto puslapyje nei elektroninio pašto, nei kontaktų neįmanoma rasti. Mano profesorė gavo jo pašto adresą, parašiau jam savo vardu ir paprašiau susitikti. Padariau su juo tokį interviu, nes norėjau pristatyti dar tarptautinėje mokykloje. Jis labai maloniai atrašė ir pasakė, kad kaip tik už poros dienų Niujorke darys savo poezijos pristatymą anglų kalba. O salė buvo sausakimša, vien tik jaunimas, tad akivaizdu, kad jis labai ten vertinamas. Ir po pristatymo drauge su profesore išėjome kavos, tad ir pasiūliau prisijungti prie projekto. Jis labai ilgai gyvena Niujorke ir daug žino apie Bruklino meninį gyvenimą, kūrėjus.
Knygoje suguls mano, kaip studento, įspūdžiai apie šį miestą, o su kitų savo srities profesionalų dėka bus apžvelgta muzika, teatras, mada, socialiniai dalykai, baleto šokėjai, įdomūs žmonės, asmenybės... Pavyzdžiui, apie madą. Niujorke tampa madinga rengtis ne tik Penktajame aveniu, bet ir nueiti į „sekondhandus“ – tai tampa originalu ir įdomu. Fotografai fotografuos, kaip skirtingame rajone keičiasi mada, nes Niujorkas – kaip skirtingi žemynai: eini ir keičiasi stilius, žmonės, bendravimas, papročiai, maistas....

– Kaip jautiesi grįžęs?
– Labai buvau pasiilgęs tėvų. O čia Lietuvoje – katino dienos, čia tikrai atostogauju. Bet irgi negaliu ilgiau taip, dvi savaites gyvenau tuo vasaros režimu ir nebegalėjau daugiau, nes turiu viduje tą ritmą, tad ir pradėjau organizuoti koncertą. Tai dabar vyksta repeticijos, organizaciniai reikalai.
Šiauliai man brangus miestas. Bet nuo 15 metų keliavau vienas į užsienį, o gal dėl tarptautinės mokyklos – tiesiog esu kosmopolitiškas, man valstybė gali būti visas pasaulis. Jeigu paklausia užsienyje, iš kur esu, visada pasakau apie Lietuvą, tai dažnai tampa pokalbio tema ir diskusija tarp bičiulių, naujų pažįstamų. Visiems labai įdomu, kas ta Lietuva. Tarptautinėje mokykloje dariau pristatymus apie J. Meką ir lietuvių autorius, tai visada paminiu Lietuvą tik geruoju. Ir visada sakysiu, kad tai mano valstybė. Tad visas pasaulis man yra namai, o ypač ten smagu, kur malonūs ir geri žmonės. Į Lietuvą visuomet sugrįšiu, čia mano tėvai, mano mokytojai, geri žmonės ir klausytojai.

– Apie Lietuvą Amerikoje...
– Keisčiausia tai, kad Hamburge žmonės nežino, kas yra Lietuva, o Niujorke Lietuvą visi puikiai žino, net ir sostinę. Ir manęs paklausdavo, ar aš iš Vilniaus, atsakydavau, kad iš Šiaulių, iš ketvirto pagal dydį miesto. O tada vėl įdomu jiems, koks tai miestas. Pasakydavau gyventojų skaičių – aplinkiniams tai atrodydavo tikrai mažas. Taigi, visiems ten Lietuva maža, miela ir labai šviesi valstybė, niekas jos nespalvina juodomis spalvomis. Amerikoje lietuviai tikrai turi autoritetą, jie yra labai vertinami.

– Apie koncertą.
– Ch. Frenkelio viloje rugpjūčio 12 d. 19 val. kiemelyje bus ir geras oras, ir malonus koncertas. Mes laukiame nesulaukiame norinčių paklausyti gyvos muzikos. Subūriau grupę – visi žmonės, su kuriais pasirodysiu, yra savo srities geriausi specialistai: smuikininkė Augustė Emilija Janonytė, tarptautinių konkursų laureatė, kuri mokosi Chetham’s meno mokykloje, Mančesteryje. Gitaristas Vykintas Jasaitis, kuris mokysis Škotijoje, Nedas Latovinas – saksofonistas ir Justas Jurevičius – mušamieji. Aš grosiu fortepijonu ir dainuosiu. Skambės mano kūrybos dainos, tad kam norisi tos vasaros romantikos, šiltas gyvos modernios muzikos vakaras, manau, tikrai patiks. Tai nebus gryna popmuzika, nes dainos yra įkvėptos klasikinės muzikos. Sakykime, tai toks soul stilius arba džiazas, popdžiazas. Bilietus platina „Tiketa“, juos įsigyti galima visose „Tiketa“ bilietų platinimo kasose arba internetu.

Mokytojos B. Smiltinikienės ir B. Garbačausko draugystė nenutrūko – mokytoja susisiekdavo internetu ir šnekėdavo, patardavo vaikinui, primindavo, kad reikia dar pailsėti ir pavalgyti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

B. Garbačauskas kviečia į koncertą – kam nesmalsu išgirsti taip anksti subrendusio talento?
Artūro STAPONKAUS nuotr.