Iš kairės: Jakutijos prezidento patarėjo, TAFISA vykdomojo komiteto nario, Europos sportinio komiteto generalinio sekretoriaus ir kultūros antropologo Aleksejaus Kylasovo bei Jakutijos deimantų fabriko generalinio direktoriaus Aleksandro Kirilovičiaus Pavlovo Kryžių kalne pastatytame kryžiuje prikaltoje lentelėje rašoma: „Su didele pagarba Lietuvos tradicijoms – nuo Sachados”. 

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr. 

Aušra LAURINKIENĖ

Kartu su ponia Regina Burbaitė-Trofimenko ir Jakutijos delegacija praėjusį savaitgalį vykome į Kryžių kalną, kur jakutai pastatė kryžių, medinę Marijos statulą, o lietuvių bendrijos „Gintaras” pirmininkė, gimusi sniego ir ledo Altajaus krašte, mums papasakojo skaudžią savo gyvenimo istoriją... 

Kartu su Jakutijos sporto ir verslo atstovais Šiauliuose viešėjusi Regina Burbaitė-Trofimenko pokalbio su „Šiaulių naujienomis” metu sunkiai tramdė emocijas: „Gera sugrįžti į Lietuvą, iš kurios buvau ištremta dar negimusi...” 

Kai 1941-ųjų birželio 14-ąją į Reginos tėvų duris pasibeldė NKVD, šeimos maitintojo karininko Antano Burbos namuose nebuvo – besilaukianti mama ir dvejų metų sesutė buvo įmestos į gyvulinį vagoną ir išlaipintos, kaip sunkia lietuvių kalba sako pati Regina, krašte, kuriame nebuvo nieko: „Altajaus miškuose sesutė mirė, gimiau aš... Kitiems pasisekė, juos išlaipino ten, kur augo medžiai. Jie galėjo daržus sėti, bulves auginti, o mano šeimą išmetė ant sniego ir ledo. Žmonės iškasė duobę, į kurią dėjo drabužius ir guldė vaikus. Buvau mažutė, patekau į vidurį. Taip išvengiau mirties, kraštuose gulėję vaikai sušalo. Mano mamytė buvo labai pamaldi, galbūt todėl ir likau gyva”. 

Paklausta, kada pirmą kartą ponia Regina pamatė Lietuvą, moteris laužyta lietuvių kalba atsako: „Prieš keturis dešimtmečius. Tuomet labai gėdijausi savęs, nes jaučiausi visiškai kitokia nei lietuviai, kurie buvo gražūs, puikiai kalbantys lietuviškai, o sau atrodžiau kitokia, lyg kokia kaimietė. Krikšto mamos brolio žodžiai iki dabar skamba galvoje: „Kodėl tu, lietuvė, taip blogai kalbi gimtąja kalba?”

Šypsodamasi moteris priduria, kad dabar, grįžusi namo į Jakustką, ne tik lietuviškai galvoja, bet ir sapnuoja: „Tik po kiek laiko smegenys persijungia į rusų kalbą”. 

Jakutijos lietuvių bendrijos „Gintaras” pirmininkė, gimusi sniego ir ledo Altajaus krašte, sako, kad kiekvienąkart sugrįžus į Lietuvą jos širdis dainuoja: „Nors gimiau ne čia, Lietuva – mano širdies kraštas”. Šiuo metu Jakutijoje gyvena apie 300 lietuvių: „Susirenkame 20-30 žmonių, visi bendraujame, domimės gimtąja šalimi, siekiame Jakutske pastatyti paminklą lietuvių tremtiniams, tačiau tam dar trūksta penkių tūkstančių litų”. 

Jakutijoje ištekėjusi, užauginusi vaikus ir anūkus bei tolimojoje šalyje mamą, sulaukusią 83 metų, palaidojusi Regina Burbaitė-Trofimenko sakė, kad dėl to ir negrįžo į Lietuvą: „O ką mums čia veikti? Sunku, kalbos barjeras... Mano viena dukra – teisininkė, kita - istorijos daktarė. Tam, kad jos rastų čia gerą darbą, reikėtų mažiausiai penkerius metus mokytis taisyklingos lietuvių kalbos”. Moteris priduria, kad ir jos mama labai norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau baiminosi vienatvės ir vis klausė: „O kas mane ten globos?” 

Regina Burbaitė-Trofimenko Lietuvoje – dažnas svečias: „Po viešnagės Šiauliuose pusbrolis mane veš į Kalvariją, kur palaidotas mano tėvelis. Jau ne kartą Kryžių kalne stačiau kryželius Anapilin išėjusiems šeimos nariams. Turbūt dabar tų kryžių jau neberasčiau”. 

Netrukus prisijungiame prie kitų delegacijos atstovų – kelių Jakutijos verslininkų, Europos sporto komiteto prezidento Gintauto Vileitos, Jakutijos prezidento patarėjo, TAFISA vykdomojo komiteto nario, Europos sportinio komiteto generalinio sekretoriaus ir kultūros antropologo Aleksejaus Kylasovo bei Jakutijos deimantų fabriko generalinio direktoriaus Aleksandro Kirilovičiaus Pavlovo. 

Prie Kryžių kalno suvenyrų prekyviečių kiek pasisukinėjęs pastarasis išsirenka didelį kryžių. „Kiek reikia mokėti?” - rusų kalba į mus kreipiasi galingo stoto svečias. Jakutijos prezidento patarėjas įsiterpia: „Mūsų pinigais – penki šimtai rublių”. 

Sumokėjęs pardavėjai  Aleksandras Kirilovičius Pavlovas netrukus ant prikaltos lentelės jau markeriu rašo žodžius: „Su didele pagarba Lietuvos tradicijoms – nuo Sachados”. Aleksejus Kylasovas mums paaiškina: „Taip Jakutijos gyventojai parodo, kad juos derėtų vadinti ne jakutais, o Sachados gyventojais”. 

Netrukus išmintingasis  kultūros antropologas ir pats į mus kreipiasi: „Kodėl čia tiek daug mergaičių su baltomis suknelėmis? Nejaugi jos visos – nuotakos?” Nustebusiam Aleksejui Kylasovui paaiškiname, kad tai – pirmąją komuniją priėmusios mergaitės, su tėveliais atvykusios pakabinti kryželį ar tiesiog aplankyti šventą vietą. 

Netrukus patraukiame į Kryžių kalną. Nusistebėję, kad kryžių gali statyti bet kurioje vietoje, jakutai jį žemėn smeigia šalia didžiulės Marijos statulos: „Čia motina mus saugos ir globos”. 

Kryžiaus pastatymas – ne pagrindinis viešnagės tikslas. Jakutai kartu su lietuviais čia pastatė Lietuvos sporto federacijų (LSF) generalinio sekretoriaus Viliaus Podberecko savomis rankomis išdrožtą Marijos statulą. 

Pats Vilius Podbereckas, įvairių sporto šakų Lietuvos čempionas, dirbantis Vilniaus olimpiniame centre, „Šiaulių naujienoms” sakė, jog drožyba – jo aistra: „Turbūt genetiškai tai paveldėjau iš dėdžių ir tėvų, kurie taip pat buvo tautodailininkai. Tiesa, medžio nepjaustė. Pirmąkart 1980 metais tėvukas davė peiliuką ir iš pajūryje rastų pagaliukų ėmiau drožinėti”. 

Paklaustas, kiek laiko sugaišo droždamas Mariją iš liepos medžio, Vilius Podbereckas šyptelėjo: „O, sunku suskaičiuoti. Neturiu galimybių daryti tą be perstojo, tačiau sudėjus valandas išeitų apie 70-80 valandų”. 

Netrukus mus pribloškia priėjęs ir pokalbį su Viliumi Podberecku pertraukęs Jakutijos prezidento patarėjas Aleksejus Kylasovas: „Matėte?! Ten lietuvis su mūsiškiais jakutų kalba bendrauja!” 

Išties – išvystame, kaip garbaus amžiaus vyriškis laisvai bendrauja su  Jakutijos delegacijos atstovu Aleksandru Kirilovičiumi Pavlovičiu. 

Paaiškėja, kad tai – Algirdas Karvelis, Jakutijoje gyvenęs aštuoniolika metų: „Į Lietuvą grįžau sulaukęs 26-erių – 1959 metais”. Į tolimąją šalį ponas Algirdas Karvelis buvo ištremtas tą pačią dieną, kaip ir  Reginos Burbaitės-Trofimenko besilaukianti mama – 1941-ųjų birželio 14-ąją. 

Jakutijoje baigęs statybos technikumą ir įgijęs kelių ir magistralių tiltų statybos techniko specialybę, kaunietis Algirdas Karvelis sako norėjęs grįžti į gimtinę: „Ten liko tik mišrios šeimos. Traukė atgal į Lietuvą. Šiandien turime šiek tiek laisvo laiko, su žmona, dukra ir anūke atvykome į Kryžių kalną. Nustebau čia išvydęs Jakutijos delegatus, - šyptelėjo vyras. - Jie užsirašė mano duomenis, kada gyvenau Jakutijoje, ką mokiausi”.