Zita KATKIENĖ

Ne tik muzikantų atliekamos dainos ketvirtadienio popietę Šiaulių „Saulės“ koncertų salėje skambėjo kitaip. Net ir aplodismentuose, kuriais susirinkusieji išlydėjo nuo scenos nunešamą urną, kurioje Vytauto Katiliaus palaikų pelenai, liūdesio garsai. Taip atsisveikinama su scenos žmogumi, kuriam buvo lemta ne tik pačiam karaliauti scenoje, bet ir didelį būrį žmonių pakylėti į rampos šviesą. Buvusio kino teatro „Saulė“ pastatas – ta vieta, į kurią kasdien skubėjo Vytautas Katilius tada, kai gyveno Šiauliuose, kai vadovavo „Vairo“ kolektyvui. Nes čia vyko kolektyvo repeticijos, čia praleista ne viena diena ar net naktis, čia buvo kuriama muzika. Todėl ir į paskutinę kelionę – nuo scenos, kaip norėjo ir V. Katiliaus artimieji, ir bendražygiai.

Atsisveikinti su Vytautu Katiliumi, prieš savaitę po širdies smūgio užgesusio Čikagos mieste Amerikoje, rinkose ne tik artimieji, muzikantai, bet ir atlikėjo talentą pamilę šiauliečiai. Nors salė ir nebuvo užpildyta, tačiau akivaizdu, jog menančių prieš penkiolika metų iš Šiaulių išvykusį muzikantą nestinga. Juolab, kad ir pamiršti nebuvo įmanoma, nes V. Katiliaus dainos iki šiol skamba radijo eteryje, televizijoje ir, žinoma, scenoje, kurioje pasirodo „Vairo“ kolektyvas, kiti atlikėjai, nepamirštantys energija ir optimizmu trykštančių dainų.

Į atsisveikinimo koncertą susirinkusių muzikantų daina skamba visai kitaip. Nusilenkęs bendražygiui prie muzikos instrumento sėdo Arijus Ivaškevičius, Algimantas Butnorius, Vadimas Kamrazeris, „Jonio“, „Vairo“ kolektyvų nariai,  Virgis Stakėnas, Gytis Paškevičius. Liūdesio akordai šį kartą skambėjo atlikėjų lūpose, liūdesio nei būdingos energijos daug daugiau ir paties Vytauto Katiliaus sukurtoje dainoje „Ir maža kregždutė pasigenda“, - kurią atsisveikinimui skyrė „Vairo“ kolektyvo muzikantai.

Atlikėjų pasirodymą lydėjo ne aplodismentai – tylos minutė. Tik gėlės nešamos tam, kurio žemiškasis koncertas jau baigėsi – tądien jis į susirinkusius žvelgė iš skaidrių, kuriose – ne tik garsus gitaros virtuozas, vadovavęs į aukštumas greitai iškopusiam „Vairui“, bet ir mažas berniukas, Šiaulių vaikų muzikos mokykloje grojęs smuiku.

Šalia urnos scenoje – ir gitara, nuolatinė V. Katiliaus palydovė, su kuria nesiskyrė ir gyvendamas Čikagoje, kur gyventi teko ne iš muzikos, bet sėdus prie automobilio vairo.

Kitaip „Vairo“ kolektyvo dainos skambėjo praėjusių metų rudenį, kai kolektyvas šventė 50-ies metų jubiliejų. Tada muzikantai, atsisveikindami su žiūrovais, sakė, jog tiesiai nuo scenos vyksta į oro uostą, iš kurio jų laukia kelionė į Ameriką. Tos kelionės metu bendrauta ir su V. Katiliumi. Bendrauta ir antrosios kelionės metu. „Birželio 17 dieną mes bendravome“, - pasakoja grupės būgnininkas Vytautas Mundinas, kuriam drauge su visais teko lankytis Čikagoje esančiuose Vytauto Katiliaus namuose, apžiūrėti jo įsikurtą įrašų studiją, klausytis naujausių jo kūrinių.

„Visą pusdienį bendravome ir nematėme jokių sveikatos problemų. Visada energingas, linksmas, kupinas entuziazmo – tas pats, koks buvo ir Šiauliuose“, - sako muzikantas, dar negalintis susitaikyti su realybe.

Juolab, kad „Vairo“ kolektyvas net neabejojo, jog tada, kai Vytautas grįš į Šiaulius, jis, kaip ir anuomet, taps jo siela. „Aš gruodį jau būsiu Lietuvoje“, - sakė Vytautas draugams, rodydamas vertingą studijos aparatūrą, brangius muzikos instrumentus, kuriuos planavo parsivežti į Lietuvą. Ir, žinoma, naujus savo kūrybos įrašus, kurie pirmą kartą turėjo nuskambėti Lietuvoje. Muzikantas sakė, jog grįžęs mokys vaikus groti bliuzą. Daugelio idėjų autorius ir kolektyvo vadovas net ir gyvendamas Čikagoje nepamiršo kolektyvo ir apie jį galvodamas ne tik kūrė.

Jis grįžti planavo sukaupęs daugiau patirties ir žinių. Mokėsi gitaros klasėje, tobulino žinias ir įgūdžius. Pasak V. Mundino, Vytautas jau nebegalėjo gyventi Čikagoje, kurioje pastaruoju metu vežiojo donorų kraują iš Donorystės centro į ligonines.

Į paskutinį susitikimą su bendražygiu susirinko visi, kurie buvo tame pačiame kelyje į muziką. „Jis atėjo ir užkūrė ugnį“, - sako klavišiniais „Vaire“ grojęs solistas Vadimas Kamrazeris, prisiminęs dienas, kai į kolektyvą atėjo naujas vadovas.  Su visais ir Audronis Trakumas, su kuriuo drauge mokytasi ir Klaipėdoje, grota Klaipėdos prekybos uosto kultūros rūmuose.

Dar nuo seniau draugystė siejo su Sigitu Orūnu – dar mokykloje juodu buvo draugai, drauge grojo mokyklų ansambliuose. Iš Vilniaus atsisveikinti su muzikantu atvyko ir buvęs „Vairo“ garso režisierius Vidas Mačiulis, drauge išgyvenęs „Vairo“ populiarumo viršūnės metus“.

„Jis atėjo ir pasakė mums, jog tai, ką mes grojame, turi būti atliekama ne restoranuose, bet didžiojoje scenoje, viešai, pakeltomis galvomis. Jis įpūtė mumyse pasitikėjimo ugnies“, - sako V. Kamrazeris, prisimindamas tuos metus, kai iš Klaipėdos į Šiaulius sugrįžęs energingas muzikantas drauge rašė muziką, repetavo dienomis ir naktimis, kai visi draugavo, pykosi ir džiaugėsi sėkmėmis bei mėgavosi šlove, kurios kolektyvui teko su kaupu. 

Nors kurti anuomet, pasak V. Kamrazerio, buvo daug sunkiau. „Nebuvo kompiuterių, viskas buvo padaroma kruvinais pirštais“, - pamena atlikėjas Vytauto Katiliaus dainas, sukurtas Algimanto Baltakio, Dalios Teišerskytės eilėmis. Tačiau vertingiausios tos, kurioms ir muziką, ir žodžius kūrė pats Vytautas Katilius, nieko, anot V. Kamrazerio, nedaręs puse jėgos. „Jis ir kūrė, ir grojo, mylėjo ir nekentė – iš visos širdies iki visiško išsekimo“. 

Rugpjūčio 5-ąją, einančio 55-uosius gyvenimo metus, Vytauto Katiliaus širdis nebeatlaikė nelengvo gyvenimo krūvio. Jis ne tik pats degė, bet ir kitus mokėjo uždegti - skaudi netektis ir liūdesys muzikantų širdyse.