Ir vėl rašau ir nieko sau negaliu padaryti – galva tuščia, o ranka pati rašo. Gal ir kvailai darau dar sykį lįsdama į viešumą, bet širdis sako, gal nors kuo nors galiu padėti savo vaikui, ir nors labai liūdna, bet tai kitai mergaitei, kurią padėjo nužudyti mano dukra, jau padėti negaliu. Einu į bažnyčią ir meldžiuosi už abi: vienai prašau pagalbos ir pasigailėjimo, o kitai – lengvo kelio į dangų, sielos ramybės.

 Buvau pas kunigą, ne visi jo žodžiai man buvo priimtini, nesupratau, kaip tai galiu priimti kaip už būtinybę, kad taip turėjo įvykti, ir kokių tikslų gali turėti Dievas, leisdamas taip atsitikti. Man labiau prie širdies ir labiau mane paveikė vienuolio kunigo patarimai, jie visai paprasti, bet veiksmingi.

Bažnyčioje žiūriu pro langą į dangų ir meldžiuosi Dievui, kuris, manau, yra ten aukštai, prašau atleidimo, jei tai įmanoma. Aš labai stengiuosi ir manau, kad ištversiu šitą gyvenimo išbandymą, bet ar jį ištvers mano dukra? Aš beveik tikra, kad ne. Ir sutinku, ji padarė kažką baisaus, nežmoniško, protu ir širdimi nesuvokiamo. Duok, Dieve, nužudytos mergaitės tėvams stiprybės, bet mano dukrai jos niekas nesuteiks. Todėl aš labai maldauju tų žmonių, kurie spręs apie jos psichinę būseną (žinau, kad nei teisiškai, nei kitokiu būdu to prašyti negaliu), jeigu jie nuspręs, kad ji buvo sveiko proto ir gali atsakyti už savo veiksmus, neišmeskite jos tiesiai į kalėjimą. Aš jos mama, ir nors laiku to nesuvokiau, žinau, širdimi ir protu jaučiu, kad jai tikrai reikalinga specialisto pagalba. Ar galite būti gailestingi ir leisti mergaitei bent porą mėnesių pagydyti savo sielą, savo psichinę būseną Psichiatrijos ligoninėje. Žinau, prašau kažko neįmanomo, bet juk taisyklės turi išimčių, ar ji negalėtų būti ta išimtis.

Šis jaunas žmogus, patekęs tiesiai į kalėjimą, gal ten ir išgyvens, atbus savo bausmę, bet iš ten grįš ta pati nestabilios psichikos, nesuradusi savo vietos pasaulyje... Ir jūs užuot įvykdę teisingumą, sužlugdysite dar vieno žmogaus gyvenimą ir ne tik jos. Aš suprantu, kad nužudytos mergaitės atžvilgiu gal ir neteisinga, bet neprašau, kad mano dukrą atleistų nuo bausmės, kurios ji tikrai nusipelnė. Aš tik maldauju prieš atliekant jai šią bausmę grąžinti ją į realų pasaulį, jos mintis ant Žemės. Žinau, dukra save laiko pagone, tad ji Dievu netiki ir neprašys jo atleidimo, bet ji - tikrai jautrus (gal ir nelabai stabilus) žmogus, ji melsis vėjui, saulei, gal medžiams ir su tuo ką padarė gyvens visą jai likusį gyvenimą.

Niekada neatleisiu sau už silpnumo akimirką, kai Vika, jau po to šiurpaus įvykio, sėdėjo ant senojo „Elnio“ gamyklos stogo ir norėjo šokti žemyn, o aš ją pamačiusi mintyse rėkiau: „Šok, vaikeli, šok, vis tiek gyvenimo nebėra“. Ir gerai, kad Dievas man davė proto to nepasakyti balsu. Aš tik šaukiau, kad gyvenimas dar nesibaigė ar kažką panašaus...

Ir tik po to, kai mergaitę su šalia sėdėjusiu vaikinuku nuvežėme į policiją, o patys po kelių dienų beveik išsikraustę iš proto nuėjome pas psichiatrę ir nunešę dukros užrašus pažiūrėti, sužinojome jos nuomonę apie mergaitės būseną, ji griežtai uždraudė dukrą kaltinti. Gydytojos žodžiais, ją reikia gydyti, o ne smerkti, jai reikia padėti.

Ir aš žadu už savo vaiką kovoti visomis savo jėgomis, nors ir neturiu giminėje nė vieno dėdės prokuroro, sėdinčio aukštai ir galinčio daug padaryti, aš turiu motinos širdį ir joje tikėjimą, kad mano vaikas ras reikiamą pagalbą, ir širdis netiki, kad sveiko proto žmogus galėjo taip pasielgti. Ir man graudu, kad tik dabar pamačiau, kaip vaikui buvo sunku, jos užrašai pilni nevilties, nusivylimo gyvenimu, persmelkti mirties, ant sienos virš jos lovos šalia M. Manson plakatų kukliai kabo atšviestas lapelis, kurį tik dabar perskaičiau, tai žodžiai, kuriuos vaikai nori išgirsti iš tėvų, jie jai, matyt, labai svarbūs, jie turėjo būti svarbūs ir mums, deja, mes jų laiku nepastebėjome.

Jos atsisveikinimo laiškas, kurį paliko prieš pasiruošimą išeiti iš šio pasaulio, baigėsi žodžiais: „... Nepykit... Aš dabar esu, kur man bus ramiau ir geriau...“.

Štai citata iš jos mokyklinio rašinio, kurio tema „Many dvi sielos grumias nuolatos“ (J. V. Gėtė): „Gyvenimas – tai laisvės netekimas, nes tik tada, kai esi miręs, būni laisvas. Gyvenimas žmogui atnešė skausmą, vargą, ligas bei prikaustė žmogų prie žemės. Jis tapo amžinu vergu – jie vienas nuo kito priklauso. Gyvenimas – laisvės trūkumas, kai negali padaryti to, ko norėtum, sužinoti daugiau, ištirti, bet juk žmogaus protas ribotas. Bet to negali pasakyti apie jausmus... Būtent dėl jų žmogus priima nelogiškus sprendimus, prieštaraujančius protui. Jausmai ir protas visada kariauja...“

Deja, kaip žmonės kalbėtų, smerktų, neapkęstų, kaltintų, jos likimas nuo to nebepriklauso.

Už lango sustoja žurnalistų mašina ir aš atidariusi duris negirdžiu, nesuvokiu ir nenoriu suvokti, iš kokios jie televizijos ar laidos. Būkite geri – nelįskite taip giliai man į sielą, man visai nerūpi, ką jūs pasakysite apie mano dukrą savo laidoje: ar ji gotė, ar pankė, metalistė, mazorchistė, ar ji buvo gera ar bloga, kokioje aplinkoje ji gyveno, kokie buvo jos draugai, tuo jūs laiko atgal nesugrąžinsite ir niekas  jau nebepasikeis. Faktas tas, kad mes ją labai mylime ir mylėsime, nežadame jos atsižadėti, kad ir kas įvyktų. Toks jausmas, kad žurnalistai neturi savo vaikų, nesupranta tėvų skausmo ir nevilties. Po tokių įvykių, komentuoja visokias nesąmones. Ir net psichologai paisto apie kažką, ko jie tikrai nežino, nes nepažįsta, nėra bendravę su šiomis mergaitėmis. Labai prašau mano šeimą palikti ramybėje.

Geriau laidoje patarkite, kaip tėvams rasti kalbą su savo „sunkiais“, maištaujančiais, nesukalbamais, piktais, besiblaškančiais ir nerandančiais vietos vaikais, kurie savyje slepia tiek juodų minčių, juose susikaupę tiek neapykantos ir pagiežos, o ar žinote kodėl?

Labai ačiū tiems, kurie mus palaiko, ir tiems, kurie mūsų nekenčia, – tai žmogiška ir aš juos suprantu.

Jūs sakėte, kad norite apšviesti visuomenę apie mergaitę, ją supančią aplinką. Pabandysiu tai padaryti.

Štai kokią dukrą mačiau aš. Ji linksma, liūdna, irzli, pikta, melancholiška ir viskas paeiliui. Juk kiekvienas iš mūsų ne kiekvieną dieną esame geros nuotaikos. Užeidavo dienų, kai Vika ištisomis savaitėmis būdavo tyli, nenorėdavo bendrauti. Bet suprantama, ji sirgo depresija, prieš porą metų gydėsi Šiaulių vaikų ligų psichosomatiniame poskyryje. Gėrė vaistus, vaikščiojo pas psichologą ir tai ji darė pati, nes, matyt, jautė, kad jai to reikia.

Mūsų šeima nėra asociali, mes rūpinamės vaikais, jų gerove, bet mažai laiko skyrėme jos jausmams, emocinei būsenai. Užtai daug laiko skyrėme jos fizinės būklės tyrimams, ji nuolat turėjo per daug temperatūros, todėl vaikščiojome per visus gydytojus ieškodami pakilusios temperatūros priežasties. Ji turėjo daug pažįstamų, daug bendravo internetu, žinutėmis. Tarp jos pažįstamų buvo įvairių vaikų – tai ir metalu apsikarstę, ir taip vadinami „skinai“, ir „gotai“, ji pati savęs nepriskyrė nė vienai pakraipai. Viktorija rasdavo kalbos su visais iš jų. Juk nereiškia, kad grandinėmis žvangantis vaikas yra asocialus, tai juk tie patys mūsų vaikai, jie bando išsiskirti iš pilkos minios, bando atkreipti į save dėmesį ir greičiausiai jiems taip pat nėra viskas gerai šeimoje, gal mokykloje, jie turi milijonus problemų, kurių tėvai nesupranta, jų nesureikšmina. Dauguma mūsų kartos žmonių jaunystėje buvo „pankai“, bet ar tai reiškia, kad mes buvome blogi.

Nežinau, ką dar galėčiau apie ją pasakyti.

Pastaruoju metu ji skaitė knygą, jei gerai atsimenu, jos autorius Gavelis, tai juodoji poezija,  parašyta prozos stiliumi, joje šizofreniniai žmonių poelgiai, mintys, darbai. Toks jausmas, kad ir pats autorius ne visai sveiko proto. Tiesa, knyga originali, bet ją skaitantys paaugliai viską suvokia savaip. Ir tenesupyksta autorius, šios knygos neturėtų būti bibliotekos lentynose (atsiprašau autoriaus, jeigu neteisingai įvardijau pavardę, bet, manau, kad visi žino apie šią knygą, tokių knygų tikrai nėra daug).

Vika mokėsi S. Šalkauskio gimnazijoje, bet tai jūs jau žinote. Mokėsi gerai, jau keletą metų svajojo tapti gydytoja ir atkakliai to siekė, deja, pati sudaužė visas savo svajones. Sunkiausia tai, kad dabar aš žinau, ką daryčiau, bet jau per vėlu.

Iš muzikinių atlikėjų ji klausėsi M. Menson, berods, „Tokijo Hotel“, ji klausėsi daug atlikėjų, bet visus juos rišo tekstų žodžiai – mirtis, neviltis, jausmai, neapykanta...

Su Viktorija L. jos draugauja nuo vaikystės. Mano dukra ją lyg ir globojo, padėjo jai susitvarkyti su problemomis, o problemų, patikėkite, ji turėjo dar daugiau negu mano dukra. Tai tiek apie ją.

Su įvykiu susijusių aplinkybių komentuoti negaliu, bet galiu pasakyti tik tiek, ji visą tą savaitę buvo irzli, sutrikusi, porą kartų pratrūko pykčiu, bet sakė, kad jai viskas gerai, kad jai reikia ramybės, kad nori pabūti viena.

Nei aš, nei jos tėtis, nei draugai tuo, kas įvyko, ilgai negalėjome patikėti, aš ir dabar netikiu, bet faktai rodo ką kita.

Ji mylėjo, tikėjo, svajojo, laukė ir viso to nebėra. Apie šios šiurpios nelaimės priežastis spręsti neapsiimu, aš jų nežinau, žinau tik tiek, kad jų buvo daug ir visos jos susiliejo į vieną. Bent kelioms iš jų mes patys galėjome užkirsti kelią, už tai sau niekada neatleisiu.

Nesupraskite klaidingai, aš visai nebijau viešumos, ji neišvengiama, bet apie visa tai kalbėti dar labai skaudu, gal po metų, kitų...

O ar Nedos tėvams išdrįsiu pažiūrėti į akis ir atsiprašyti už tai, ką atleisti neįmanoma – nežinau.

Medikų visai nekaltinu, net minties tokios neturėjau. Vienas Šiaulių laikraštis parašė kažką ne į temą. Dėl to, kad laiku nesikreipėme pagalbos į medikus – tik mano klaida ir aš dėl to labai gailiuosi.

Dukrą mačiau, ir iš to, ką ji kalbėjo, man susidarė įspūdis, kad ji kažko nesuvokia, nesuvokia iškilusių padarinių, to, ką ji padarė, nesuvokia jos laukiančias bausmės, ir aš jau pati nebesusigaudau, kyla pyktis ir nežinau, ką su juo daryti, negaliu vaiko palikti likimo valiai, nes be mūsų jai tikrai niekas nepadės.

Suvokite, tyrėjai, ji visai nepiktas žmogus, ji liūdna, sutrikusi, nerandanti vietos, bet tikrai nepikta ar agresyvi, ir tai, kas su ja darosi dabar, – tai tikrai ne ji, nerandu kito paaiškinimo, kaip susimaišiusį protą, jai reikia vaistų, reikia pagalbos. Negi jūs galvojate, kad šio pykčio, agresijos mes nebūtume pastebėję? Kai jai būdavo blogai - ji verkdavo, o neidavo žudyti, ji buvo linkusi į savižudybę, bet nieko kito pati nėra nuskriaudusi. Juk pažinojome ją ne vien mes, tėvai, mokytojai, daktarai, bet ji turėjo ir draugų, pažįstamų. Būtų įdomu sužinoti, ar jie ją mato kaip žudikę, žiaurią ir negailestingą, gal nors vienas jos pažįstamas galėtų atsiliepti (jei išdrįsite), juk ne visi nori būti žudikės draugais, ir tai visai suprantama. Nežinau, kaip aš reaguočiau, jeigu mano vaikas būtų žudiko draugas, aš taip pat sunerimčiau ir turbūt nebeleisčiau su juo bendrauti – tai juk taip žmogiška, bet mano dukra buvo kitokia, ji būtų nepaisiusi mano draudimo.

Šiandien susitikau su vienu Vikos draugu, mes pasikalbėjome ir man, tiesą pasakius, šiek tiek palengvėjo. Ji neturėjo kitos pusės, kurios aš būčiau nemačiusi, jis apie ją atsiliepė tikrai gerai. O dukros draugė bendrauti sutiko, tik pasakė, kad šiandien mama namuose ir ji jos neišleidžia, griežtai uždraudė rašyti Vikai laiškus ar kaip nors kitaip palaikyti ryšį. Ir aš jos mamą suprantu.

Tiesa, kompiuterio šiuo metu neturiu, ir žmonių komentarų apie save, savo vaiką ir šeimą neskaitau, bet girdėjau keletą iš jų. Smerkdami ir neapkęsdami manęs jūs esate teisūs, aš taip ir jaučiuosi, esu neverta nei darbo, nei gyvenimo, bet juk gyvas į žemę nesulisi. Turėjau kažko imtis, kai mačiau, kad Vikai ne viskas gerai, bet nesiėmiau, turbūt neliko jai laiko: darbas, kitas darbas, namų rūpesčiai, kasdienė buitis užėmė visą laiką ir aš nesugebėjau laiku jos paremti, su ja pasikalbėti, galbūt apkabinti, pasakyti, kad myliu, bet aš tikrai viską atiduočiau, kad tai galėčiau sugrąžinti, deja...

Tegul mane teisia Dievas, nė vienas žmogus to daryti neturi teisės, ypač tie, kurie turi savo vaikų. Nė vienas iš mūsų nelinkime jiems blogo, tikimės iš jų labai daug, o jiems suteikiame tik materialius dalykus, nes bendrauti vaikai nebenori, mes su jais seniai praradome dvasinį ryšį, mažai kalbamės, arba kalbamės ir galvojame, kad jis yra atviras ir viską pasakoja, tačiau, toli gražu taip nėra. Mes nematome to, kas yra jo galvoje, ką jis galvoja, o juodų minčių pas kiekvieną iš jų begalybė, dauguma iš jų ne kartą galvojo apie savižudybę ar dar blogiau. Ir mes, tėvai, ne visada šitą galime pamatyti, ypač jeigu vaikas uždaro būdo ir nepasakoja nieko apie savo vidinius išgyvenimus.

Gal todėl ir aš nesuprantu, kaip staiga iš gero, tikrai gero vaiko virto žiauria žudike, gal man ne taip skaudėtų, jeigu mergaitė būtų buvusi pikta, agresyvi, nesuvaldoma arba linkusi į alkoholį, narkotikus, būtų buvusi vaikas, su kuriuo neįmanoma susitvarkyti, bet to tikrai nebuvo, nors nežinau, gal vis tiek būtų skaudu – juk koks jis bebūtų – tai mano vaikas. Už savo ryšio su vaiku nebuvimą nubaudžiau save daugiau nei sveiku protu galiu iškęsti ir su tuo gyvensiu visą savo likusį gyvenimą, gal todėl žmonių pasmerkimas manęs jau visai nežeidžia, aš jam abejinga, visai nebesvarbu, kad žmonės už nugaros kalba: „Ar tu žinai, tai tos žudikės maniakės mama“. Taip, aš mama, ir nors man labai sunku, bet aš to vaiko visai nesiruošiu atsižadėti, ne kiekvienas mes suprantame apie tas ligas, kurios užpuola sielą, o ne kūną...