Romualdas BALIUTAVIČIUS

Sunku įsivaizduoti tūkstantmetį ir juo labiau milijoną metų. Tačiau šiauliečio gamtininko Stasio Gliaudžio namuose surinktų eksponatų – fosilijų amžius skaičiuojamas šimtais milijonų metų... Nesuvokiama laiko bedugnė... Visas tolesnis mūsų pasakojimas yra skirtas šiai retai kolekcijai - ateiviams iš tolimų geologinių epochų.

 

 

„Čia tik maža dalis to, ką pavyko surinkti. Dar daugiau visko turiu vasaros namelyje”, - šypsosi gamtininkas, kuris tikslaus savo kolekcijos eksponatų skaičiaus teigia nežinąs. O renka ne tik suakmenėjusius augalus ir gyvūnus, bet ir įdomesnių formų akmenis, arba tuos, ant kurių išliko  senovinės augmenijos pėdsakų.

 

„Akmenukai, fosilijos, amonitai, belemnitai – eini žvyrkeliu ir žiūri po kojomis, - pasakoja S. Gliaudys. - Pamatai akmenų krūvelę – jei turi laiko, pasuki iš kelio... Žiūrėk, ir randi ką nors įdomaus. Arba kai kasame bulves, aš pasirenku vagą, kurioje daugiau akmenų. Apžiūriu kiekvieną rieduliuką. O jeigu įdomus, deduosi kišenėn. Tai per daugelį metų jų susikaupė šimtai...”

 

Toliau gamtininkas leidžiasi į ekskursiją laiku – pasakoja apie geologines eras, prieštvaninius gyvius, žemės sluoksnių susidarymą...

 

„Paleozojaus eroje pasirodė medūzos, pintys”, - sako pašnekovas, dėdamas ant stalo keletą pavyzdžių. Šitoms suakmenėjusioms pintims apie 400 milijonų metų. Nemažai jų randama ties Palanga, Saremų salose Estijoje. O čia senieji koralai, kuriems apie pusė milijardo metų. Išvagotus koncentriniais raštais juos kažkas gamtininkui pargabeno iš Radviliškio rajono – kažkas rado kasant griovį. Bene įdomiausi radiniai, kuriose išliko senovinių gyvybės formų įvairovė.

 

Jaunesniems iš gamtininko turimų koralų „tik” 120 milijonų metų. Pasak jo, geologui, paleozoologui ar šiaip besidominčiam fosilijomis yra garbės reikalas turėti gerai išsilaikiusį amonitą „suvenyrą”. Jis kaip tik tokį turi: ant kumščio dydžio uolienos gabalo susirietusį prieštvaninį padarą.

 

 

Belemnitai liaudyje dar vadinami „velnio kulkomis” arba „laumės papais”. Iš tikrųjų, savo forma šios fosilijos – buvę galvakojai moliuskai, primenantys dabartinius kalmarus – dydžiu ir forma yra labai panašūs į automato „kalašnikov” kulkas. Tik kad jos „pagamintos” dar tada, kai planetoje žmonių nebuvo, o vyravo tik primityvios gyvybės formos.

 

Asiūklių atspaudai išliko ant karbono periodui priskiriamos uolienos. Matomi tik gerai įsižiūrėjus. Kitas eidamas tokį akmenėlį tik paspirtų...

O štai suakmenėjęs „cepelinas” - rodydamas cepelino formos ir dydžio riedulį pokštauja gamtininkas. - Jam 600-700 milijonai metų. Puikus įrodymas, jog cepelinus pirmiausia pradėjo virti Lietuvoje”.

 

Raudsparnėje S. Gliaudys rado ir idealios rutulio formos akmeninį sviedinį, kuris greičiausiai buvo naudojamas svaidyklėms, t. y. dar prieš išrandant paraką. Kitas įdomus radinys – neolito žmonėms priskiriamos akmeninės „girnos”, tiksliau, akmeninė grūstuvė.

 

Pasak gamtininko, per mūsų kraštą slinkę ledynai sujaukė geologinius klodus. Žemė, kurioje auginame daržoves, yra ledynų atnešta iš Skandinavijos. Norint pasiekti seniausiųjų geologinių epochų sluoksnius tektų gręžti kelių šimtų metrų gylio gręžinius. Pavyzdžiui, ties Druskininkais ledynų sąnašų sluoksnis siekia 300 metrų, o ties Vilniumi – apie 500 metrų. Į paviršių dažniausiai iškyla Devono periodo geologiniai sluoksniai – Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvoje. Tuomet atsirado pirmieji vabzdžiai, žuvys, ropliai ir kt. O kur dabar Lietuva, kažkada tyvuliavo jūra. Taigi, tam tikra prasme, mes gyvename jūros dugne.

 

„Kodėl kaimynai lenkai ir ukrainiečiai turi akmens anglies, o mes – ne? - klausia S. Gliaudys. - Karbono periode nuslūgus jūrai, šiose vietose atsivėrė sausuma. Čia nesusidarė tokie vešlūs miškų masyvai, kaip, pavyzdžiui, Silezijoje. Taigi ši epocha mums gamtos turtų neatnešė”.

 

„Vadinasi, jūsų eksponatai vyresni ir už dinozaurus?”

 

S. Gliaudys: „Dinozaurai gyveno Kreidos ir Juros periode. Juros epochos atodangas galima pamatyti ties Papile, Ventos šlaituose. Vykstant melioracijai, Jurkonių kaime rasta nemažai tos geologinės epochos liekanų. Šitoms uolienoms su jas aplipusiomis kriauklelėmis yra apie 150 mln. metų. Įspūdingas kumščio dydžio suakmenėjęs dvigeldis moliuskas irgi priskirtinas Juros periodui. Kitas įdomus savo forma - primenantis dėlę... Taigi Lietuvoje turime tikrą, nesurežisuotą „Juros periodo parką”, tik be gyvų dinozaurų...

 

Ne taip seniai, netoli savo vasaros namelio, kalno šlaite gamtininkas iškasė 5 didelius riedulius, kurie buvo išsidėstę „S” raidės forma. Pašnekovas tame įžvelgia užuominą į pirmąją vardo raidę. O jo sūnus, sužinojęs, kad tėvas „iškapstė” kalno šlaitą, pareiškė maždaug šitaip: „Jeigu gali kalnus versti, vadinasi, pensijos tau dar nereikia”.

 

Gamtininkas iš dėžučių vis traukia ir neša nematytas kriaukles, suakmenėjusius koralus ir apie kiekvieną jis turi ką papasakoti. Vienai suakmenėjusiai kriauklei nei daug, nei mažai – pusė milijardo metų! Kur jau čia nepaimsi į rankas tokio rariteto...

 

Ir įdomiausia, kad toji negirdėta kolekcija surinkta ne kur užjūriuose, be čia pat, galima sakyti „sau po kojomis”...

 

„Tarytum skaityčiau atverstą įdomią seną knygą, - sako S. Gliaudys. - Joje gyvūnijos ir klimato raida. Čia tiek visko, kas sudomintų ne vien tik paleozoologus – specialistus, tyrinėjančius išmirusias gyvūnų rūšis. Jų, išmirusių rūšių, beje, yra daugiau negu dabar žemėje gyvenančių”.