08-18-2015 26

Vilija Ulinskytė-Balzienė: „ Fotografija ištrina laiko ir erdvės ribas ir leidžia mums pažinti ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas yra nepasiekiamose mums vietose.“ 
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vėjūna GUZULAITYTĖ
Fotografija – tai ne tik hobis, tai ir gyvenimo būdas, menas išreikšti save, bandymas kitaip pamatyti pasaulį ir perteikti savitą požiūrį į jį. Tad meninė fotografija – tai individualumo išraiška, o fotografas – tai šviesa piešiantis kūrėjas. Pasaulinės fotografijos dieną daugelis atsigręžia į šią dar pakankamai jauną meno rūšį, nori prie jos labiau prisiliesti, sužinoti kažką, kas dar neatrasta. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė sutiko pabūti gidu po fotografijos istorijos labirintus ir suteikė galimybę pasisemti informacijos ne tik apie fotografiją, bet ir apie Šiaulių miesto vaidmenį fotografijos vystymosi eigoje.

– Kaip keitėsi visuomenės susidomėjimas fotografija?
– Susidomėjimas fotografija buvo didžiulis nuo pat jos atsiradimo iki pat šių dienų ir aš tikrai drįsčiau teigti, kad nebuvo nė vieno momento istorijoje, kai fotografija būtų buvusi pamiršta ar jai būtų reikėję renesanso.
Taip, ji buvo pakankamai sudėtingas procesas pačioje jos pradžioje, kadangi technologija buvo sudėtinga, nes nebuvo taip paprasta nufotografuoti be įvairiausios įrangos: reikėjo pačioje pradžioje kartu turėti ir fotolaboratoriją, nes vaizdas būdavo fotografuojamas ant šlapios plokštelės ir iš karto reikėjo tą fotografiją gaminti, kol plokštelė neišdžiuvusi.
Tai nuo to laikotarpio, kada ji buvo sudėtingesnė, bet vis tiek tai buvo naujas išradimas, tai buvo pakankamai brangu, bet visi stengėsi pažinti šitą fotografijos stebuklą. Po to tą sudėtingąjį laikotarpį keitė fotografijos demokratėjimas, kai procesas supaprastėjo ir tapo iš šlapio sausu procesu ir kai buvo pradėta pramoninė fotografijos priemonių gamyba, masinė gamyba ir fotografija tapo prieinama kiekvienam būtent XIX a. pabaigoje. Jau kiekvienas galėjo fotografuoti ir mes puikiai žinome „Kodak‘o“ garsųjį šūkį, jog jums tereikia nuspausti mygtuką, o visa kita padarysime mes. Tai nauja fotografijos banga, kai fotoaparatas atėjo kone į kiekvienus namus, kas galėjo sau tai leisti, kas galėjo jį įsigyti. Ir po to laiko fotografija lydi mus kasdieniame gyvenime – tiek taikomojo pobūdžio dalykuose – dokumentai ir spauda, tiek asmeniniame mūsų gyvenime.
Skaitmeninis amžius ją padarė dar prieinamesnę, nes kai fotoaparatas – kiekvieno iš mūsų telefone, tai fotografija tapo jau absoliučiai paprasta ir prieinama.
Susidomėjimas fotografija visada buvo, išliko ir dabar. Galbūt tik vienas šių dienų aspektas – žmonės, pasisotinę tomis skaitmeninių technologijų galimybėmis, pradėjo sugrįžti prie senųjų fotografijos technikų.
Tai vėlgi nieko naujo – istorijoje buvo tokie momentai, kai fotografija vis atsigręždavo atgal ir bandydavo ieškoti kažko naujo seniai pamirštuose dalykuose. Ir šiandien tai jaučiama fotografijoje – tiek profesionalų, tiek mėgėjų.
Būtent mūsų muziejus yra ta vieta, kurioje žmonės gali ir, kai bus įrengta ekspozicija, tikrai galės pamatyti ir prisiliesti prie tų senųjų procesų, atrasti juos iš naujo ir tiesiog išbandyti savo šiuolaikiniuose kasdieniniuose sumanymuose ir panašiai.
Tai susidomėjimas iš tikrųjų yra, tik gaila, kad kol kas negalime dar pasiūlyti mano minėtos ekspozicijos – senosios fototechnikos, kurios visi labai laukia ir teiraujasi.
Bet kuriuo atveju ir be ekspozicijos šiandien mes turime puikią galimybę pažvelgti į XX a. antrosios pusės Lietuvos fotografiją puikioje mūsų ekspozicijoje, meninės fotografijos retrospektyvinėje apžvalginėje parodoje, kurioje mes eksponuojame visų mūsų šitame rinkinyje saugomų mano minėto laikotarpio lietuvių fotografijų bent po vieną kūrinį. Tai tokia retrospektyva ir galimybė susipažinti su to laikotarpio fotografijos kūriniais. Daugelis iš jų sudaro Lietuvos fotografijos aukso fondą.

– Koks Šiaulių miesto ir fotografijos santykis?
– Šiauliams teko tokia garbė, toks likimas dažnai būti fotografijos vyksmo priešakyje, smaigalyje ar eiti pirmtakų takais. Nors apie Šiauliuose veikusias fotografų dirbtuves žinoma nuo XIX a. vidurio, tuo metu buvo komercinė fotografija, kaip ir visoje Lietuvoje. XIX a. pabaigoje atsirado vienas kitas fotografas menininkas, kuris save taip vadino Lietuvoje. Bet vėlgi tai iš tos pačios komercinės fotografijos atėję žmonės. Ir tik tarpukario Lietuvoje jau atsirado meninės fotografijos idėja, meninės fotografijos meistrų.
Ir Šiauliai išskirtini tuo, kad čia 1933 m. buvo surengta pirmoji tokio plataus masto grupinė fotografijos paroda. Buvo tokia kultūros organizacija Šiauliuose – „Putpelės draugija“ ir ji organizavo Didždvario gimnazijos patalpose parodą, kurioje dalyvavo, berods, trys su puse šimto fotografų iš visos Lietuvos. Tai buvo pirmas toks įvykis Lietuvoje, kai vyko tokios plačios geografijos meninės fotografijos paroda.
Praėjus jau kelioms dešimtims metų ir pasikeitus visai epochai, sovietmečiu Antanas Dilys 1973 m. įkūrė Šiauliuose pirmąjį Lietuvoje ir pirmąjį tuometinėje Tarybų Sąjungoje Fotografijos muziejų. Tai buvo visiškai išskirtinis reiškinys, tikra sensacija, reikšmingas įvykis, pabrėžiantis Šiaulių, kaip fotografijos tam tikro centro, svarbą.
Šie du įvykiai, drąsiai galima sakyti, įrašo Šiaulius į fotografijos įvairių reiškinių pirmtakų gretas.

– Kokia fotografija Šiauliuose vyravo praėjusiame amžiuje?
– Tarpukariu Šiauliuose buvo daugiausia komercinės fotografijos, bet atsirado ir įdomiau dirbančių komercinės fotografijos meistrų, kurie vėliau ir meninėje fotografijoje reiškėsi. Mieste kelios dešimtys fotoateljė veikė, nes tai buvo pakankamai populiarus ir prieinamas dalykas, kadangi fotografija atpigo lyginant su ankstesniu laikotarpiu. Taigi žmonės fotografavosi, nes galėjo sau tai leisti – važiuodavo net iš kaimų, nors ir miesteliuose buvo įvairių fotografų.
Kuo Šiauliai išskirtiniai? Tuo, kad būtent Šiauliuose kūrė Gerardas Bagdonavičius, kurį mes galbūt geriau žinome kaip grafiką, tapytoją, scenografą. Vis dėlto, jis buvo ir fotografas, kurį galima drąsiai laikyti vienu iš Lietuvos moderniosios, šiuolaikinės fotografijos pirmtakų. Tai buvo didelė jo gyvenimo aistra – su fotoaparatu jis būdavo visur. Beje, ir pats pasigamino fotoaparatą, ir prisitaikydavo fototechniką įvairioms situacijoms. Sakykim, susijusioms su teatro fotografija – gebėjo fotografuoti tamsoje ir pan. Ir mūsų muziejaus fonduose tikrai yra išlikusi solidi jo fotografijų kolekcija. Visos fotografijos kontekste tai vienas iš žinomų ir minėtinų vardų. Kalbėdami apie žymius fotografus, mes visada pamirštame mėgėjų fotografiją ir tuos žmones, kurie palieka mums labai svarbų, betarpišką tam tikro laikotarpio dokumentą. Vis dėlto komercinė fotografija yra pakankamai nuobodi ir statiška, nors, be abejo, puikiai atspindi laiko dvasią, žmones, tam tikrus kultūrinius dalykus. Ji be galo įdomi, būna ir meniška, bet vis dėlto pakankamai statiška, nes pats žanras pakankamai riboja ne tik fotografo, kaip meistro, galimybes, bet ir apskritai siužetas yra vienas studijinėje portretinėje fotografijoje.
O fotografai mėgėjai – tai žmonės su fotoaparatais, kurie fotografuoja gyvenimą, betarpiškas kasdienes situacijas, savo draugus, pažįstamus, savo miestą, savo šventes – tiek asmenines, tiek miesto. Būtent šitų fotografų kolekcijos, archyvai iš tikrųjų yra neįkainojamos svarbos ir to laikmečio betarpiški dokumentai, betarpiški atspindžiai. Aš jau minėjau, kad fotografija ištrina laiko ir erdvės ribas ir leidžia mums pažinti ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas yra nepasiekiamose mums vietose, pavyzdžiui, kosmose ar vandens gelmėse.
Tai būtent fotografų mėgėjų kolekcijos leidžia mums pažinti praeities gyvenimą ir viena iš tokių kolekcijų, saugomų mūsų muziejuje (labai smagu, kad išliko, nes paprastai fotografų mėgėjų archyvai sunkiai pasiekia mūsų dienas) – tai tarpukario Šiauliuose besimokiusio, mokytojų seminariją baigusio Jono Dvariškio negatyvų archyvas, kurį mes prieš keletą metų įsigijome – padovanojo jį mums Panevėžio kunigas.
Iš mūsų muziejuje dirbusių fotografų tarpukariu turbūt visi žinome Stasį Ivanauską, kurį pavadinčiau sugriautų Šiaulių ikonografu. Taip jau nutiko, kad dirbo jis tiek prieš karą, tiek pokariu, dirbo Šiauliuose ir sovietų valdžios užsakymu turėjo fotografuoti vadinamuosius fašistinių grobikų Šiauliuose nusikaltimus. Tad S. Ivanauskas fotografavo sugriautų Šiaulių visą situaciją pokarinę. Mes turime iš tikrųjų labai išsamų ir tikrai neįkainojamą, vertingą sugriautų Šiaulių ikonografijos kolekciją, kuo ne kiekvienas miestas tikrai gali pasigirti.

– Kaip Fotografijos muziejus paminės Pasaulinę fotografijos dieną?
– Pasaulinės fotografijos dienos proga mūsų lankytojams esame paruošę tokį žaidimą. Tiesiog norime pakviesti visus lankytojus įsitraukti į mūsų siūlomą fotografijos šventę. Kadangi pati Fotografijos dienos idėja yra susijusi su sena praeitimi, sena istorija, su pačiomis fotografijos ištakomis, kai Prancūzijos vyriausybė iš fotografijos išradėjo Žako Lui Mande Dagero nupirko fotografijos išradimo patentą ir padarė jį prieinamą visai pasaulio visuomenei. Žodžiu, suteikė visuomenei galimybę naudotis tuo fotografijos išradimu be papildomų mokesčių ir t. t.
Būtent tą fotografijos laisvės idėją ir norėjome atspindėti atšvęsdami Fotografijos laisvės dieną. Tai pakviesime visus lankytojus į mūsų muziejų, kur jie gaus tam tikrą mūsų paruoštuką, passport‘ėlį, kuris yra stilizuotas fotografijos fotoaparato prototipas, tarsi supaprastinantis tą schemą, ir būtent per šitą passport‘ėlį siūlysime pažvelgti į Šiaulius, į mūsų muziejų, į fotogeniškiausias miesto vietas ir laisvai dalytis su visais draugais internete, mūsų muziejaus sukurtoje Facebook paskyroje savo sukurtais darbais.
Apskritai fotografijos laisvės ir fotografijos prieinamumo visuomenėje idėja yra susijusi, tokia pakankamai svarbi – ko gero, viena svarbiausių mūsų veiklų – fotografijų skaitmeninimas. Kadangi per skaitmeninio turinio publikavimą internete plačioji visuomenė, nepriklausomai nuo to, kur tie žmonės bebūtų, turi galimybę pažvelgti į tai, kas yra saugoma muziejų fonduose. Mūsų muziejuje yra saugoma apie 150 000 eksponatų, tad be abejo, nėra jokių šansų sutalpinti jų į parodas, ekspozicijas ar leidinius, o skaitmeninimas suteikia mums galimybę pažvelgti, kas tuose fonduose sukaupta, kokie neįkainojami klodai ten slypi.
Tą dieną mes siūlysime ir atkreipsime dėmesį visų į mūsų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų bazę internete, kurioje yra jau per 7 000 fotografijos muziejaus fotografijų ir negatyvų ir apskritai beveik 40 000 „Aušros“ muziejaus eksponatų.
Fotografija yra ta priemonė, kuri apskritai pakeičia laiko ir erdvės ribas, supratimą ir galima ne tik atsidurti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, bet ir žvilgtelėti į mūsų muziejaus fondus ir ne tik į fotografijas, bet ir kitus eksponatus. Ir per fotografiją mes galime parodyti ir kitus objektus. Tam tikra prasme mes išlaisviname fotografiją iš fondų nelaisvės, iš įkalinimo ir leidžiame ja gėrėtis visiems.

– Fotografija – tai hobis, gyvenimo būdas ar filosofija?
– Aš manau, kad fotografija – tam tikras bendravimo su aplinka būdas, tam tikras aplinkos pažinimo, matymo, tiek ir santykio su aplinka išreiškimo būdas. Ir pažinimas, nes fotografija, kaip ikonografinis šaltinis, visada išliks vertinga, prasminga ir objektyvi. O kodėl žmonės fotografuojasi? Tai yra amžinas klausimas ir daug į jį atsakymų, bet vienas iš jų – kad fotografuojant žmogų ir aplinką pagrindinis dalykas yra tos aplinkos priėmimas, suvokimas ir perteikimas kitiems.

08-18-2015 11

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejus kviečia kartu paminėti Pasaulinę fotografijos dieną.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

 
Straipsnių peržiūros
94535667
Į viršų