Romualdas BALIUTAVIČIUS

Labas mama,

va, ir vėl rašau tau laišką. Greitai ketveri metai, kai aš čia. Galima sakyti, beveik nepastebimai pralėkė visa Seimo nario kadencija, tačiau tiek daug visko pasikeitė per tą laiką. Pasikeičiau ir aš pats. Nebesu tas naivokas kaimo vaikis, kaip pačioje pradžioje, tikįs tokiomis efemeriškomis sąvokomis kaip garbė, sąžinė, pareiga, bet – sukaupęs nemažą patirtį vyras. Sutik, išgyventi tuos ketverius metus tarp senų vilkų buvo oi kaip ne paprasta, bet aš išgyvenau. O juk sakoma: tai, kas mūsų nesunaikina, daro mus stipresnius.

Dar kadencijos pradžioje taip sunku nebuvo – ir per pietus, ir vakarais galėjome be didesnio vargo susiorganizuoti butelaitį, o kartais – ir du ar tris. Dzūkas akordeonu pagrodavo. Žinoma, tada stengdavomės nepakliūti į akis Pirmininkui ir tam gyvatei Makakinui. Dorovės sargas, mat... Tačiau po to, kai tas kvailinskas uždraudė alkoholį net minėti, daugelis puolė į depresiją, tapo pikti it alkani kiemsargiai, o ilgų kalbų sakymas tik vargino ir varė neviltin...

Gal todėl per pietus, kol Mažaruonis nuėjęs ieškojo šaukšto, Nedžinsas jam į kompotą pripylė druskos ir suvalgė du jo sausainius. Kas paskui dėjosi! Niekas neskubėjo skirti besipliekiančių – pramogas čia ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti. Laimei, kad nesužinojo vyresnybė – būtų ne kas. Juk ir pernai, kai Linksmelka per pokalbius frakcijose buvo nutvertas begurkšnojantis brendį, jam tada stipriai kliuvo. Gudruolis iš kažkur „susiveikė” ilgą, ploną ir permatomą žarnelę, kurią prasivedęs po baltiniais siurbčiojo kišenėje esančio butelio turinį. Tada vargšelį pakvietė pas Pirmininką, po ko jis kelias dienas vaikščiojo it žemę pardavęs, į visus žiūrėdamas stiklinėmis, nieko nematančiomis akimis. O paklaustas, kas nutiko, niekam nieko nepasakojo. Matyt, pokalbis buvo baisiai nemalonus. Šiaip Linksmelka – rimtas vyras, ekonomikos mokslų ragavęs, paklaustas bet kada gali sudauginti bet kuriuos du skaitmenis iki dešimties. Šviesuolis! Bet tada jo tikrai negalėjome pažinti.

O štai Bulkutė visai nukvako po to, kai buvo sučiuptas jos širdies draugas, sostinėje motoriniu metalo pjūkleliu nudžirinęs šviesoforą. Kam to jam prireikė – sunku pasakyti. Gal vyrui nuobodu naktimis? Gal energijos nėra kur išlieti? Tačiau Bulkutė po to skandalo labai pasikeitė, vaikščiojo liūdna, koridoriuose nebesigirdėjo jos kurtinančio juoko. Bulkevičius dargi tvirtino matęs savo akimis, kaip ji darbo kabinete vystė ant stalo pasidėjusi lėles barbes, glaudė prie krūtinės ir niūniavo joms lopšines.

Anąkart susiriejo Socdemų ir Konservatorių lyderiai – kurie iš jų apsukresni ir daugiau padarė žalos valstybei? Socdemas išpūtė pilvą: „Mes, buvusieji epochos protas, garbė ir sąžinė, pirmieji po Nepriklausomybės atkūrimo sugebėjome persiorientuoti ir į svarbiausius postus prastumti savo žmones”. Konservatorių lyderis sako: „Juokas visa tai, ką tamsta kolega šneki. Mes sugebėjome nuostolingai parduoti naftos įmonę! Mums būnant valdžioje per kaminą išlėkęs bankas paliko milijardinę skolų uodegą. O apie tokias smulkmenas kaip uždarinėjamos mokyklos, masinė gyventojų emigracija ir nuskurdinta liaudis jau ir šnekėti koktu”. Tada susigėdo ir nutilo Socdemų vadas, nuleido akis, matyt, politinio oponento žodžiai giliai širdin įsmigo. O galbūt vidiniu žvilgsniu permatė visą savo pastangų menkystę, neišnaudotas progas ir tai, kad tobulėjimui šioje plotmėje išties ribų nėra.

Aname laiške tu klausei, kaip laikosi Caras ir Sacharinukas? Tiesą sakant aš jų senokai nebuvau sutikęs. Greičiausiai vėl kur nors išpūtė. Saulės Tomas teigia girdėjęs, kaip Caras klausinėjo visų, kur yra Maldivai ir kaip ten nukakti? O Sacharinukas jam žadėjo kaip ją... antklodę, o gal - priedangą, jeigu tas parveš iš kelionės ko nors egzotiško. Teisingai tu, mama, sakydavai, jog kuprotą tik karstas ištiesins...

Nustebino visad ramus buvęs Bulba: po to, kai jį dėl senų skolų (pusės maišo svogūnų) iškoneveikė atėjusi žila uošvė, anas baisiai persiuto ir ėmėsi iniciatyvos „prastumti” įstatymą dėl eutanazijos. „Turime apginti visuomenę nuo pernelyg ilgai užsibuvusių”, - šitaip jis motyvavo savąjį proveržį.

Na, gerai. Prirašiau tau visą romaną. Kaip žinai, jeigu niekas nesikeis, Pirmininkas pirmadienį žada mane išrašyti. Pasiilgau be galo namų ir Brisiuko (turiu visą maišelį kaulų jam pririnkęs), nes visur gerai, o namuose – geriausia. Jau greit ketveri metai, kai nemačiau namų. Tiesa, Pirmininku mes vadiname vyriausiąjį gydytoją. Jis taip man ir pasakė: jeigu per pilnatį nebus paūmėjimo, galėsi sau važiuoti namo”. Tik mane kažko nerimas ima, nes pilnatis prasideda jau šiandien, o iki pirmadienio dar keturios dienos ir tiek pat naktų. Kad tik ko neatsitiktų per tą laiką! Jeigu vis dėlto mano buvimą klinikoje neribotai pratęstų, kaimynams gali sakyti, jog esu išrinktas antrai kadencijai.

Tavo Bonifacas