„Man reikia pažymėjimo, ir aš jį turėsiu, net jeigu už tai tėtušiui teks parduoti savo landroverį!” - ryžtingai pareiškė prie vairo sėsdama Elzė, simpatiškos išvaizdos, ilgakojė, iš pažiūros 20-22 metelių blondinė.
Nutylėjau, nes Elzės kategoriškai atsisakė mano kolega Vincas, po to, kai prikrėtusi visokių šunybių, ji tyčia ar netyčia vairavimo aikštelėje su visu automobiliu bei jame buvusiu instruktoriumi nukrito nuo estakados. Kaip ji taip sugebėjo, niekas nežino, tačiau Vincas pagrasė rašysiąs pareiškimą išeiti iš darbo, jeigu ta bestija dar prisiartins bent per penkis žingsnius... Kadangi Vincas juokaudavo tik prieš atostogas ir penktadieniais, į darbo pabaigą, kiek pasvarstęs, baltapūkę vairavimo mokyklos savininkas „perleido” man – tęsti mokymą. Menu, tą ankstų rytą prie vairavimo mokyklos susirinkę ir mokinių laukiantys kolegos mane varstė tokiais daugiareikšmiais užuojautos kupinais žvilgsniais, lyg ši diena gyvenime būtų paskutinė...
„Pasireguliuok veidrodėlius”, - pasiūliau jai prieš išvažiuojant iš kiemo.
„Nieko, gerai matyti”, - užtikrino Elzė ir išsitraukusi ryškiaspalvės pomados, ėmė ja prieš viduje esantį veidrodį teplioti savo lūpytes.
Nuotykiai prasidėjo netrukus. Matydamas, kad manoji blondinė bent jau sugeba vairuoti tiesiai, pasiūliau judėti link turgavietės, o ten pasukti į Žemaitės gatvę ir, nusižengdamas instrukcijomis, žvilgtelėjau į mobilųjį telefoną, nes kaip tik tuo metu gavau sms pranešimą. Jį beskaitant, girdžiu, Elzė piktinasi: „Kas per debilai tie pėstieji! Patys po ratais lenda!” Pakėlus akis ir žvilgtelėjus per priekinį automobilio stiklą, mažne infarktas ištiko: Elzės vairuojamas automobilis paišė „sinusoides” pėsčiųjų bulvare, o pėstieji lakstė į šalis, kabarojosi ant suoliukų, slėpėsi už medžių kamienų!
„Taip arčiau iki turgaus, ir eismas čia mažesnis”, - paaiškino Elzė savo pasirinkimo motyvus.
„Man matant vos nepervažiavai dviejų pėsčiųjų! Taip vairuodama pažymėjimo negausi!” - nesitvėriau apmaudu.
„O kiek pėsčiųjų reikia pervažiuoti, kad tikrai gaučiau?” - pasitikslino mano mokinė, žvelgdama tokiomis nekaltomis, rugiagėlių mėlynumo akimis, kad nė negalėjau įtarti ją ironizuojant.
Neatsakiau nieko. Beviltiška. Tik paklausiau, kaip jai atėjusi mintis mokytis vairuoti?
„Paprašyta kartą nusivedžiau penkerių metukų sūnėną į parką, kur sugalvojau pavėžinti su mašinėlėmis. Žinote, yra toks atrakcionas? Tai, va. Užteko penkių minučių, kad suprasčiau, jog man būtent šito ir trūko! Kad vairavimas yra mano pasąmonėje slypintis poreikis, o gal net ir neatskleistas talentas!”
Toliau sukiojomės po miestą. Vairavimo pamokai skirtos dvi valandos virto amžinybe. Elzė kelis kartus užšoko ant bortelio, kad net teko pakeisti priekinį ratą, kirto sankryžą degant raudonam šviesoforui ir galiausiai smagiai atsirėmė į stovintį taksi automobilį...
„Po galais, ar supranti, ką padarei: apgadinai svetimą automobilį! Žinoma, nuostolius padengs draudimas, bet kai važinėsi savarankiškai...”
„O kaip jums atrodo, kiek dar reikia, kad važinėčiau savarankiškai?” - netikėtai paklausė.
„Patirtis rodo, jog pagrindinio kurso tau greičiausiai nepakaks. Reikės dar dviejų trijų...”
„Sudaužytų automobilių?”
„Nee, savaičių! Ko čia dėti automobiliai?!” - kone užrikau, priblokštas neišpasakyto Elzės naivumo.
Ji stebino mane visur ir kiekvieną minutę. Štai mokantis figūrinio važiavimo elementų aikštelėje, važiuodama atbulomis Elzė nuolat vartė gaireles. Jokie pamokymai ir paaiškinimai nepadėjo. „Nesuprantu, kaip čia yra? Vairą suku į vieną pusę, o priekis sukasi į kitą... Ar neturite geresnės mašinos?” - stebėjosi ir klausinėjo kaskart paguldžiusi „eilinę” gairelę.
„Žiūrėk, - tariau popieriuje piešdamas schemą. Štai tavo automobilis. Čia - „garažo vartai”. Turi važiuoti atbula iki maždaug štai tos vietos ir tada pradėti sukti vairą kairėn... Kaip manai, kuris ratas tada judės lėčiausiai?
„Manau, kad atsarginis”, - pareiškė pagalvojusi.
Vis dėlto mano atkaklių pastangų dėka Elzė darė pažangą. Aštuntą vairavimo dieną ji jau galėjo aplenkti kitą automobilį būdama visiškai atsimerkusi. Devintąja pamoką išmoko įjungti trečiąją pavarą ir jos nebepainiojo su pirma, kaip kad anksčiau. Be to, pagaliau suprato, kad automobilio veidrodėliai turi dar ir kitokią paskirtį...
Dešimtąją pamoką teko atidėti, nes Elzė man parašė žinutę, esą naktį sapnavusi negerą sapną, kaip abu žuvome autoavarijoje, todėl nusprendusi šiandien nesėsti prie vairo ir šitaip išgelbėti mano gyvybę. Žinoma, likau jai labai dėkingas, tačiau dėl visai kitos priežasties...
Kitą kartą mano mokinė sugalvojo aplenkti priešais važiavusį automobilį ženklo „Lenkimas draudžiamas” zonoje. Atkreipiau dėmesį ir įspėjau, jog tai rimta klaida, galinti sužlugdyti per praktinio vairavimo egzaminą. „Kodėl taip? Ženkle nurodyta, kad negalima lenkti raudonos arba juodos mašinytės, o šioji gi buvo mėlyna?” - vartė akutes manoji blondinė. O kai sykį paklausiau, ar ji bent žino, ką reiškia eismo taisyklių terminas „Vienos krypties eismas”, jos atsakymas nustebino dargi mane: „Tai gatvė, kur tau gali įvažiuoti tik į užpakalį”... Ir pagalvojusi dar pridūrė: „Šitiek taisyklių prirašyta, kad ir gyvenimo gali neužtekti norint visas pažeisti”.
Paskutiniąją pamoką Elzė parodė, ką gali. Po to, kai sankryžoje prieš šviesoforą greta mūsų stabtelėjo motociklas, pamačiusi ant baikerio odinės striukės esantį užrašą: „Jeigu jūs skaitote šiuos žodžius, reiškia, kartu važiavusi žmona nukrito nuo motociklo”, Elzė prapliupo juokais. Tačiau kuris gi save gerbiąs baikeris pakęs, kad iš jo šaipytųsi blondinė, tegul ir visai nekaltų akių? Be to, dar sėdinti mokomajame automobilyje!
Užsidegus geltonai šviesai motociklas nėrė pirmyn ant vieno rato – matyt, baikeris nutarė „pademonstruoti „klasę”. Netikėtai sucypė padangos ir jam iš paskos leidosi Elzė, tiksliau, jos vairuojamas automobilis. Spausdamas stabdžius mačiau, kaip į sankryžą iš dešinės dideliu greičiu įvažiuoja cementovežis, kurio vairuotojui, kaip ir daugeliui kitų, geltona šviesa reiškė tą patį, kaip ir žalia...
Elzė atsipirko menkais įdrėskimais. Aš, deja, ligoninės palatoje prasiviliojau gerokai ilgiau. Per avariją lūžo... Et, tiek to. Gerai, kad likome gyvi, nors automobilis po incidento betiko tik metalo laužui...
Elzė darsyk nustebino, kai atėjo manęs aplankyti. Ne viena, bet su savo drauge, tokia pat blondine, svajojančia apie vairuotojo pažymėjimą.
„Ar norit kramtomosios gumos? Arbūzo skonio?“ - paklausė manęs pravėrusi duris bei išpūsdama apelsino dydžio baltą burbulą.
„Gi sakei, kad tavo fainuolis instruktorius tamsiaplaukis, o šitas juk visai žilas kaip Santa Klausas?” - atvirai nusistebėjo Elzės draugė.
Buvusi mokinė, mačiau, susinepatogino. Tačiau tik trumpam: ilgalaikės ir gilios emocijos niekada netemdė jos gražaus veidelio.
Po pusvalandžio, išlydėjęs abi viešnias, nužingsniavau į gydytojų kabinetą, kur, žinojau, kabo didelis veidrodis, giliai širdy vildamasis, jog kalbėdama apie mano plaukus Elzės „podružkė” gerokai perdėjo...
