Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių  „Santaros-Šviesos” klubas pakvietė miesto menininkus į diskusiją  „Menų fabrikas Šiauliuose: realybė ar utopija?”, ko gero, be reikalo, nes per dvi pasikalbėjimų valandas išaiškėjo, kad diskutuoti nebėra ko. Nes aštuoni milijonai gauti ir juos reikia skubiai panaudoti, nesvarbu kur ir dėl ko.

Susitikimas prasidėjo džiugia nata - netikėtai gauti aštuoni milijonai litų  primirštai Šiaulių menų fabriko idėjai įgyvendinti. Tai gerai. Tačiau pastatas ne savivaldybės, o privatininkų, ir ne tas pats, kur prieš kelerius metus buvo numatytas. O ir apskritai - kas tas menų fabrikas, kas jame turi būti? Maždaug tokios mintys nuskambėjo diskusijos pradžioje iš miesto savivaldybės skyrių vedėjų lūpų.

O kol menininkai kaupėsi diskusijai architektas Vytenis Rudokas vaizdžiai priminė  menų fabriko idėjos istoriją. Prieš keletą metų  nuvežė Šiaulių valdžia į Prancūziją, į  Kanų idėjų mugę universiteto studentės parengtą  „Elnio” (arba Chaimo Frenkelio odų) fabriko teritorijos sutvarkymo planą, kuris vėliau pradėtas vertinti rimtai ir, šalies Ūkio ministerijai paskelbus, kad bus gaivinamos miestų pramoninės teritorijos, jos pagrindu buvo parengta paraiška menų fabrikui finansuoti.

Rožinė  idėja sujungti Talšos ežerą su Prūdeliu, odų fabriko teritoriją paversti kultūrinės, rekreacinės traukos objektu šiauliečiams ir miesto svečiams priminta buvo ne be reikalo, nes paaiškėjo, kad kabama ne apie viso dabar egzistuojančio fabriko komplekso sutvarkymą už gautuosius milijonus, o tik vienos iš seniausių jo dalių - tai yra, maždaug penkių ar dar mažiau nei tiek procentų pastatų. Vadinasi, menų fabrikas sužėrėsiąs lyg brangakmenis šiukšlyne, nes kituose pastatuose bent dar trejus metus vysianti gamyba.

O dar miesto Tarybos narys Vidmantas Japertas kviesdamas diskusijai menininkams paaiškino, kad menų fabriką finansuojanti Ūkio ministerija finansuoja ne šiaip menus, o pramoninėse teritorijose naujų kūrybinių industrijų atsiradimą. Kitaip sakant, menų verslą.

Gal todėl nė vienas iš keliolikos miesto menininkų, pasisakiusių  klubo diskusijoje, ir nepareiškė noro skubiai susirinkti savo teptukus, kaltus ir kitokius kūrybos įrankius ir ruoštis persikelti į būsimąjį menų fabriką arba bent su nekantrumu jo atidarymo laukti.

Dailininkų  sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Ričardas Garbačiauskas prisipažino, kad šios sąjungos narių gretos nelabai jau ir didėjančios, o ir iš keturių pernai į sąjungą  priimtų narių du gyvena ir dirba ne Šiauliuose. Universiteto Audiovizualinio meno katedros vedėjas Rimantas Plungė apgailestavo, kad būsimojo obejekto pavadinimas jam asocijuojasi su meno konservų fabriku.

Tiesa, dailininkas Arūnas Uogintas siūlė pastate išsaugoti dideles erdves, kur galėtų ateiti ir teatras, ir performansas, ir vizualūs menai, įrengti žymiųjų Šiaulių dailininkų Gegardo Bagdonavičiaus, Eduardo Juchnevičiaus kūrinių ekspozicijas...

Menininkas Bronislovas Rudys, atrodo, apskritai nepalaikė menų fabriko idėjos, nes jis reikalingas tik tuo atveju, o jei Šiauliai didės, menininkų mieste daugės, o kultūros vartotojų gausės. Šiaulių universiteto darbuotojas Zenonas Ripinskis apskritai buvo skeptiškas dėl menų fabriko buvusio „Elnio” teritorijoje - lengviau būtų prikelti Gilo statybas...

Net Estrados teatro vadovas Juozas Žibūda, nors jo vadovaujamas teatras neturi savo kampo, o rekvizitą laiko mazdoje, klubo diskusijos metu neskubėjo užsiprašyti patalpų būsimajame fabrike. 

Tačiau, ko gero, jaunos menininkės Jurgos Sutkutės pavyzdys, kaip ji prieš penkerius metus patikėjusi šia idėja liko Šiauliuose ir net išsinuomojo „Elnio” fabriko teritorijoje kūrybines dirbtuves, bet nesulaukusi ten nei savo nuomotojo verslininko paramos, nei apsilankant draugų (pasirodo, nėra jau ši vieta toks traukos centras, kaip architektams atrodo), dabar nuomojasi patalpas... bulvare, nepaskatino jaunų žmonių, studentų, atėjusių į diskusijas, išsakyti savo pozicijų, lūkesčių.

Juolab kad darėsi aišku: miesto Savivaldybė net nesiūlo nei jauniems, nei patyrusiems menininkams jokių lengvatų, jokios paramos - būsimajame menų fabrike įsikursiantys menininkai patys turės tą fabriką ir išlaikyti. Iš ko?

Diskusijos pabaigoje taškus ant „i” sudėliojo Vidmantas Japertas, Šiaulių  prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininkas: „Kodėl šioje auditorijoje nesulaukė aplodismentų išsakyta mintis, kad nieko už dyką šiai dienai nėra? Viskas finansuojama programų principu”.

Pasirodo, menų  fabrike viskas busi funkcionalu - patalpos bus pritaikytos šiandienos poreikiui ir „kad galėtų būti pertvarkytos, jei tas poreikis keisis, o jis, be abejo, keisis”. Ir apskritai viskas, ko reikia, jau surašyta galimybių studijoje, bereikia ją skaityti, koreguoti, o ne negatyviai reaguoti į procesus, kurie vyksta.

Žodžiu, fabrikas bus, bet ar jame bus menininkų ir menų - nesvarbu, nes fabrike šiaip ar taip galima įsteigti ir kokį cechą - pavyzdžiui, kad ir makaronų gamybos.