2014-04-19 27

Etnologas L. Klimka sako, kad dabar velykines tradicijas puoselėja tik liaudies menininkai, nors anksčiau tradicijos buvo labai populiarios ir žinomos kiekvienam kaimo žmogui.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Šv. Velykos – atgimstančio pavasario šventė. Seniau ši šventė turėjo ypač svarbią reikšmę – nuo Velykų prasidėdavo darbai laukuose. Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, Kraštotyros draugijos pirmininkas, etnologas Libertas Klimka sako, kad Velykų tradicijos smarkiai pakito ir jos po truputį nyksta. Pasak etnologo, iš velykinių tradicijų iki šiol liko tik valgymo kultūra, kuriai ir taip per daug dėmesio neskiriama – skubėdami miesto žmonės visas šventines vaišes nusiperka prekybos centruose, todėl visas pasiruošimas netenka sakralinės prasmės.

Keičiasi velykinių tradicijų kultūra
Viena iš likusių gyvų velykinių tradicijų – tai kiaušinių marginimas ir ridenimas. Tačiau, anot L. Klimkos, daugelį marginimo tradicijų šiuo metu puoselėja tik kultūros centrai, kurie stengiasi išsaugoti tradicijas.
„Pavyzdžiui, Rumšiškėse organizuojamas Atvelykis – kaimo aplinkoje vaikai kviečiami pažaisti. Tai velykinis paprotys, kuris gaivinamas dirbtiniu būdu. Anksčiau visi mokėdavo ir dainuoti, o dabar tik išgėrę pradeda dainuoti. Dabar valgome pusfabrikačius net per šventes. Keista, jei per Velykas vaikai valgo įvairiausius traškučius, nes anksčiau buvo naminis maistas. Visuomet Velykos buvo siejamos su pavasariu, agrariniu ciklu. Pyragas, margučiai ir kiaulienos patiekalai turėdavo būti ant vaišių stalo. Užeina mada, kuri ištrina vieną tradicijos klodą, sukurdama naują. Tačiau šiuo metu Lietuvoje kuriasi daug amatų centrų, kurie stengiasi atgaivinti tradicijas. Labai populiaru kviesti į paskaitas tautodailininkus, kad parodytų, kaip reikia marginti kiaušinius tradiciniais raštais. Nuolat yra leidžiamos knygos, kuriose aprašomos margučių marginimo tradicijos. Tokia veikla atkreipia visuomenės dėmesį, skatindama vėl atsisukti į tradicijas, todėl tradicijos vėl tampa madingomis“, - sako L. Klimka.

Žmonės per daug nutolę nuo gamtos
Kai seniau nebuvo kur nusipirkti dažų marginimui, žmonės kiaušinius dažydavo natūraliais būdais. Kaip sako L. Klimka, seniau kaimuose gyvendavo patys talentingiausi žmonės - audėjos, dievdirbiai, skirtingai nei dabar.
„Dabar kaime dažniausiai gyvena tie, kurie nesugeba prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio, o visi kiti gyvena Norvegijoje, Airijoje. Miesto žmonės yra per daug nutolę nuo gamtos, todėl yra prisiderinę prie masinės kultūros. Patogu nueiti į parduotuvę ir nusipirkti lipdukų ar dažų kiaušiniams, nes miesto žmogus neturi laiko marginti kiaušinius. Tradicijos išnyks kartu su tauta, tačiau kad tradicijos nyksta, visi mato. Anksčiau kultūra buvo populiari visiems, o dabar ji tampa elitine“, - teigia L. Klimka.
Gyventojams etnologas pataria Velykas švęsti šeimos rate, kad anūkai paklausinėtų savo močiučių ir senelių, kaip jie anksčiau švęsdavo šias šventes. L. Klimka patikino, kad visi sužinos labai daug įdomių dalykų, pasimokys kaip marginti kiaušinius. „Kad ir iš knygų galima pasižiūrėjus marginti kiaušinius – juk raštų pakartojimas yra tarsi prisilietimas prie tūkstantmečio ąžuolo, kuris mums simbolizuoja tautos kultūrą. Prisišlieti prie kamieno ir pajusti jo jėgą yra labai svarbu – taip galime pajausti tautos tapatybę. Jei nieko neišmanome apie tautos kultūrą ir papročius, mes paprasčiausiai prarandame tautinę tapatybę, tada mus ir gali vėjai nublokšti į bet kurią šalį. Tačiau reikia suprasti, kad netekdami tautinės tradicijos silpname savo valstybę“, - sako L. Klimka.

Senieji Velykų papročiai
Pasak L. Klimkos, Didžioji savaitė prieš šv. Velykas prasidėdavo Verbinėmis - tai laikas skirtas pasiruošimui šv. Velykoms. „Pavasaris ir jo pranašai visais laikais būdavo pasitinkami šventiškai, kaip ilgai laukti svečiai. Parlėkę perėti paukščiai senovės laikais gelbėdavo žmones nuo tikro bado. Iš čia ir velykinio margučio paprotys pirmą rastą kiaušinį dažyti raudonai ir aukoti deivei Paukštei. Žemdirbystei įsivyravus, margučiuose atsirado ornamentai, atspindintys saulės kelią per metus. Iš pavasario lygiadienio šventės, laikytos metų pradžia, ir yra kilę daugelis velykinių papročių. Lietuviškieji – vieni archajiškiausių tarp kitų Europos tautų, nes susiklostė kartų kartoms gyvenant vis toje pačioje tėviškėje“, - sako L. Klimka.
Velykų šventės tradiciškai trunka devynias dienas, pradedant Verbinėmis. Seniau tą dieną rykštele ar kadugio šakele buvo žadinami šeimos nariai. Lietuviui verba – gamtos gyvybinių galių simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos Europoje irgi pasitinka pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio (ėglio) šakelės. Pasak etnologo, žemaičiai dar prideda alyvos ar tujos rykštelę, aukštaičiai – beržo, žilvičio susprogusių pumpurų šakelę, karklo, gluosnio „kačiukus“. Rytų Lietuvoje prie „kačiukų“ priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Pasak L. Klimkos, daug kur verbą papuošdavo ir popierinėmis gėlėmis. Kartais surišdavo ją raudonu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavęs gydomųjų savybių. Nubrauktų verbos spygliukų būdavo įmaišoma ir į parengtą sėjai sėklą. Pasak L. Klimkos, verbų rišimo tradicijos gyvos iki šiandien.
„Verbinės Vilniuje – visų gražiausia miesto šventė. Sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvomis. Vilnietiškosios verbos rišamos iš daugiau kaip 50-ties augalų. Tos tikrosios tik šiaurės vakarų Vilniaus pakraštyje, kaimuose palei kelią į Sudervę. Šiandien verbos - tai bene labiausiai kintantis, besivystantis tautodailės reiškinys“, - teigia L. Klimka.

Tradiciškas šv. Velykų laukimas
Krikščioniškame apeigyne Didžiosios savaitės dienos ypač sureikšminamos. Ketvirtadienis yra paskutinės vakarienės priminimas. Kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Vaikams drausdavo žaisti triukšmingus žaidimus. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų. Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Tą dieną visi nuo ryto iki vakaro švarindavosi namus, prausdavo gyvulius. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelijanti. Yra tądien ir draudžiamų darbų. Sakydavo: malsi girnomis – vėtrą prisišauksi; ausi – velnias ateis padėti. Su kultuve žlugtą skalbti šiukštu – gali griausmas nutrenkti. Didysis ketvirtadienis kartais pavadinamas ir Kūčiomis. Velykos pagal žemdirbiškąjį kalendorių iš tikro gi žymėdavo metų pradžią, Naujuosius Metus. Didįjį penktadienį, vengiant triukšmo, dirbama mažiau. Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Tai dažniausiai paaugusių vaikų rūpestis. Velykas švęsdavo tris dienas. Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį blaškydavo persirengėliai, krėsdami visokius pokštus. Būta net bažnytinio lėlių teatro, vaidinančio Kristaus kančių kelią. Tačiau kaip sako L. Klimka, džiugiausias išaušdavo šv. Velykų rytmetys - net saulė, tekėdama šoka. „Per Velykas po bažnyčios miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, - kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet gerai seksis. O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. Juos taip vadino pagal velykinių dainų priedainį „ei, lalo“. Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti porą margučių. Kaimynai taip pat apdovanodavo skanumynais, tik reikėdavo pasakyti „prakalbą“. Kad ir tokią: „Aš - mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis“. Trečioji Velykų diena vadinta Ledų diena. Sakydavo, kad ji tinginiui pašvęsta, nes negalima rimtų darbų imtis. Nevalia liesti žemės: nei arti, nei akėti, antraip ledai javus vasarą iškapotų. O užvis geriausia apsauga nuo ledų krūšos - apvaryti vagą aplink viso kaimo laukus, į plūgą įkinkius dvynius jaučius“, - pasakoja L. Klimka.

Religiniai skirtumai švenčiant Velykas
Velykos, pasak L. Klimkos, yra visų krikščionių šventė. Skirtumas tas, kad ortodoksų (stačiatikių) Velykų vaišės yra nešamos į kapines – ten paliekama margučių, pyrago. „Lietuviai šio papročio neturi arba jau neturi. Kupiškio rajone yra užfiksuota, kad kažkada ten gyvenę žmonės nunešdavo ant artimųjų kapo velykinių vaišių“, - sako L. Klimka.
Šiemet ortodoksų Velykos sutampa su Romos katalikų švenčiamų Velykų data.
Žydų Velykos, dar kitaip vadinamos Pesachu, yra viena svarbiausių metų švenčių ir ji prasideda penkioliktąją žydų kalendoriaus mėnesio Nissan dieną ir trunka visą savaitę. Svarbiausias su Pesachu susijęs įvykis - Mozės vadovaujamų žydų išėjimas iš Egipto po ilgai trukusios vergijos. Žydų tradicijoje Pesachas dar vadinamas pavasario švente. Per visas septynias Pesacho dienas yra draudžiama valgyti raugintą duoną – valgomi tik iš miltų ir vandens kepami paplotėliai macai. Tai simbolinis priminimas, kad žydai skubėdami išėjo iš Egipto nespėję iškepti duonos. Pagrindinis žydų Velykų šventinis akcentas – šventinė vakarienė, dar vadinama Sederiu. Šios šventės metu yra valgomi 7 simboliniai valgiai – macai, cheropesta (obuolių, medaus, vyno ir riešutų masė, kuri simbolizuoja medžiagą iš kurios Egipte žydai gamino plytas piramidžių statybai), kiaušinis, mirkomas sūdytame vandenyje, krienai bei karčiosios žolės – tai vergovės skurdo ir sunkumų prisiminimas, salotos, bulvė, avies arba vištos koja, kuri yra atnašavimų Šventykloje simbolis. Sederio metu sakomi palaiminimai, giedamos tradicinės giesmės.

2014-04-19 01

Pavasario pranašai visais laikais būdavo pasitinkami šventiškai. Parlėkę perėti paukščiai senovės laikais gelbėdavo žmones nuo tikro bado. Iš čia kilo velykinio margučio paprotys – kitados rastas pirmasis kiaušinis būdavo dažomas raudonai – aukos spalva ir paskiriamas deivei Paukštei.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94542361
Į viršų