Ieškai geresnio gyvenimo – važiuoji dirbti į Angliją, Norvegiją ar Ispaniją. Nori būti su šeima – lieki Lietuvoje arba ją išsiveži. Atrodytų, viskas labai paprasta. Tačiau migravimas pirmyn ir atgal, vaikų ašaros ir tėvų širdgėla išlieka ilgam. Tai sako emigrantų vaikai – tie, kurie buvo ar yra palikti Lietuvoje, tie, kurie išvažiavo kartu su tėvais, ir tie, kurie grįžo atgal į gimtąją šalį. O vaikų migracijos skaičiai bauginantys, nors atrodytų, kad pikas jau praeityje. Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus Formaliojo ugdymo poskyrio vedėjo Rimo Marcinkaus teigimu, vien 2014–2015 mokslo metais į užsienį iš miesto bendrojo ugdymo mokyklų išvyko 128 mokiniai, o 2015–2016 mokslo metais iki gruodžio vidurio – 52. Tiesa, šiais mokslo metais iš užsienio į bendrojo ugdymo mokyklas grįžo 40 mokinių. Psichoterapeutas V. Bartkevičius teigia, kad tik daugėja vaikų, kurie turi problemų dėl tėvų emigracijos. Taip, geresnis gyvenimas yra gražu, yra gerai, tačiau viso to kaina labai didelė, ypač jaunų žmonių sąskaita.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Akvilė PUŠINSKAITĖ

Trūko mamos gaminto maisto kvapo
„Mano tėtis dirbti į Norvegiją važinėdavo jau labai seniai, nuo pat mano vaikystės. Mama išvažiavo pas tėtį, kai man buvo 16 metų – prieš ketverius metus“, – pasakoja Aistė.
Merginos teigimu, pirmą kartą išvažiavus mamai, joms buvo labai sunku bendrauti: „Mes labai artimos ir po jos išvykimo buvo labai sunku: abi verkdavome, kai reikėdavo kalbėtis. Galiausiai pripratome.“
Šiaulietė pripažįsta, kad vis dėlto atstumas padarė savo ir jos šiek tiek nutolo viena nuo kitos emociškai – kai nebūni visą dieną kartu, tai mažiau žinai viena apie kitą.
„Išvykus abiem tėvams daug kas pasikeitė – taip, gavau daugiau laisvės, nors man jos ir nereikėjo: buvau gera mergaitė, žinojau, kas galima ir kas ne. Labiausiai trūko tėvų šilumos, namai pasidarė tylūs ir ramūs, trūko mamos gaminto maisto kvapo“, – atvirauja pašnekovė.
Šiaulietė sako, kad neteko susidurti su itin didelėmis problemomis: ji viską mokėjo – ir valgyti pasigaminti, ir namus susitvarkyti, ir mokesčius sumokėti.
Merginos nuomone, vaikų reakcija į tėvų išvykimą priklauso nuo amžiaus ir nuo vaikų charakterio. Ji iš pat pradžių žinojo, kad nenori gyventi užsienyje, todėl liko Šiauliuose – pasirinko tai, kas jai buvo geriausia.
„Net neatsimenu, kad tėvai būtų klausę, ar aš noriu važiuoti. Jie žinojo, kad aš nesutiksiu. Be to, gyvenau su broliu, kuris ketveriais metais vyresnis. Tačiau jeigu vaikai maži, tai žinoma, kad geriau juos išsivežti, nei palikti močiutėms ir seneliams. Tėvai yra tėvai – jų pakeisti niekas negali. Štai vieni pažįstami išsivežė savo paauglius vaikus su ašaromis, jie nenorėjo išvykti, tačiau prabėgus penkeriems metams tie vaikai nebenori grįžti į Lietuvą, nes svetur jie turi geresnes sąlygas gyventi, mokytis, susirado draugų. Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės sugeba prisitaikyti naujoje aplinkoje“, – mano pašnekovė.
24-mečio Arnoldo tėtis dar ir dabar dirba Norvegijoje. Vaikinukui buvo 13 metų, kai tėtis išvyko dirbti svetur, o jis liko su mama ir tai pakeitė nemažai dalykų jo gyvenime, o pirmiausia – bendravimą su tėčiu.
„Artimą ir šiltą bendravimą pakeitė 2–3 skambučiai per savaitę. Nebeliko tėvo ir sūnaus žvejybos, futbolo žaidimo kartu“, – teigia Arnoldas.

Žvilgsnis iš šalies
Inga pasakoja apie savo klasės draugę, kurios tėvai į užsienį išvyko dirbti, kai mergaitė buvo 9–10 klasėje ir ji liko su metais jaunesniu broliu didžiuliame nuosavame name.
„Daugiausiai problemų jiems kildavo dėl buities – gedo vandentiekio sistema, bėgo smirdantis vanduo, o jie nežinojo ką daryti, tad vandenį nešdavosi buteliais iš viešo čiaupo. Dažnai užsikišdavo ir tualetas. Apskritai namai buvo netvarkingi – nuolat primėtyta rūbų, indai neplauti“, – prisimena Inga.
Labiausiai ją nustebino vieną dieną rastas pistoletas draugės virtuvės spintelėje – užsukusi pasisvečiuoti mergina ieškojo arbatos ir rado visai ką kita.
Tuo metu pas paauglius nuolat vykdavo vakarėliai, kas norėdavo, tas ir likdavo jų namuose. Emigrantų vaikai bendravo su žmonėmis, kurie turėjo ir kriminalinę istoriją.
„Po kiek laiko prasidėjo vagystės – žmonės sužinojo, kad name gyvena tik vaikai, tad kas norėjo, tas po kiemą ir vaikščiojo. Galiausiai jie išvyko pas savo tėvus į Londoną ir taip viskas baigėsi. Tačiau, manau, jeigu jie būtų likę, būtų tikrai įvykę kas nors baisaus“, – sako Inga.

Kartu su tėvais – geriau
Psichoterapeutas Vytautas Bartkevičius mano, kad emigrantų vaikai turi ne vieną problemą, o skaudžiausia tai, kad nyksta santykiai tarp vaikų ir tėvų. Emigracija ne tik mažina Lietuvos gyventojų skaičių, bet ir kenkia bendravimui, tarpusavio ryšiams. Kiek lengviau tiems vaikams, kurie kartu su tėvais išvyksta į kitas šalis arba su jais grįžta gyventi į Lietuvą. „Manau, kad didžiausia problema į užsienį išvykusiems vaikams – tai kalbos barjeras. Jeigu jie neturės kalbinių įgūdžių, tai negalės bendrauti su kitais vaikais – vaikams bus sunku, jie bus atstumti“, – sako V. Bartkevičius. Dar gerai, kad vaikai yra komunikabilesni negu suaugę, jie greičiau susiranda draugų, išmoksta kalbų, tad išvykę greitai prisitaiko.
Grįžę iš užsienio vaikai su tėveliais taip pat turi tam tikrų problemų – mažyliams sunku prisitaikyti čia, Lietuvoje. Jie irgi jaučia kalbos barjerą – nemoka taisyklingos lietuvių kalbos. Nors tai yra išsprendžiama. Šiaulių Centro pradinės mokyklos direktorius Edmundas Valuckas sako: „Nors tėvai šeimose kalba lietuviškai, tačiau to dažnai neužtenka. Grįžusių emigrantų vaikų lietuvių kalba nėra tiek išsivysčiusi, kiek vietinių, tačiau padirbėjus su šiais vaikais viskas susitvarko. Yra specialios programos, pagal kurias mokytojai dirba su vaikais.“

Palikti vaikai Lietuvoje
V. Bartkevičiaus nuomone, svarbiausia, kad vaikai yra kartu su tėvais. Blogai palikti vaikus, nes iki 4 metų vaikas turi būti auklėjamas, iki 7 metų su vaiku reikia bendrauti, diskutuoti, atsakyti į jo klausimus. Jeigu tokiame amžiuje tėvai palieka vaikus ir išvažiuoja dirbti į užsienį, atsiranda skaudžių pasekmių.
„Juk seneliai turi savus kriterijus – galbūt jie neleis vaikui eiti į kiemą arba ilgiau pabūti prie kompiuterio. Tokiais atvejais atsiranda konfliktų, kurių apskritai neturėtų būti, o tėvai ir vaikai atitolsta vieni nuo kitų. Materialūs dalykai niekada neišpildys sielos poreikių – tėvų uždirbti pinigai neatstos bendravimo džiaugsmo“, – tvirtina V. Bartkevičius.
Pasak jo, sulaukę 13 metų ir tapę paaugliais palikti vaikai dažnai nė nebenori bendrauti su savo tėvais. Kai jiems reikėjo tėčio ar mamos, jų čia nebuvo, tad laikui bėgant tokie vaikai užsisklendžia savyje. Štai tada prireikia psichologų pagalbos.
Tėvų nebuvimas šalia paveikia tiek mažesnius, tiek vyresnius – vaikai mokosi iš tėvų, jie stebi, ar tai, ką sako tėvai ir yra jų pačių daroma, ar tai tik yra deklaruojama.
„Kai tėvų nėra šalia, atsiranda ir kitų bėdų paauglių gyvenime – jie nori būti kieti, gretinasi prie tų draugų, kurie galbūt jau turėjo kokių nors santykių su teisėsauga, bando parūkyti žolytės. Emigrantų vaikai pradeda elgtis netinkamai, nors iš tiesų tai yra geri vaikai, bet jie tiesiog neturi į ką atsiremti“, – sako V. Bartkevičius.
Tėvai grįžta per šventes, parsiveža pinigėlių, nuperka vaikams įvairiausių naujausių daiktų, tačiau ar tai išpildo tikruosius vaikų norus? Ne. Galbūt pradžioje vaikai ir jaučia pakylėjimą, tačiau vėliau tai tiesiog nusibosta, nes, pavyzdžiui, mažas berniukas tiesiog nori pažvejoti su tėčiu. Jo draugai pasakoja, kaip praleido savaitgalį su palapinėmis ir visa šeima, gaudė žuvis. O ką daryti vaikui, kurio tėvai užsienyje? Jis turi tik draugus, su kuriais kartais gali nueiti pasimaudyti.
„Be to, vaikas anksčiau laiko tampa savarankiškas, jis jau yra pusiau brandi asmenybė. Kas įdomiausia, kad berniukai be tėčio dar gali būti – čia nieko baisaus, tačiau jeigu mergaitei nėra tėčio, tai tikrai atsilieps ateityje, nes ji savo draugą, savo vyrą renkasi pagal tėtį“, – sako psichoterapeutas.