2012-12-01 20

Šiaulius, kurie ilgus metus buvo vadinami dviratininkų miestu, jau seniai aplenkė Panevėžys. Šio miesto valdžia ne tik rūpinasi dviračių takais, bet ir kita dviratininkams reikalinga infrastruktūra. Antai visame mieste stovi ženklai dviratininkams, kuriuose nurodoma, kuria kryptimi reikia važiuoti norint pasiekti vieną ar kitą objektą.  
Juozo GINKAUS nuotr.   

Šiauliuose praėjusį ketvirtadienį duris atvėrusi tradicinė tarptautinė verslo ir pasiekimų paroda „Šiauliai 2012“ buvo didelis išbandymas ir Šiaulių gidams. Juk paroda rengiama su ženklu „3E“: ekologija, energija ir ekonomija. Gidai jau iš anksto planavo į parodą atvyksiančių turistų antplūdį, todėl tam kruopščiai ruošėsi. Teko parengti naują ekskursijos po Šiaulius maršrutą, kuris geriausiai atspindėtų rengiamos parodos dvasią. „Šiaulių naujienų“ žurnalistams į rankas pakliuvo vienos gidės parengtas turistinio maršruto „Eko-Šiauliai“ aprašymas. Kadangi gidą nusisamdyti gali ne kiekvienas, tad maršrutą nusprendėme paskelbti visiems, galbūt kas nors nuspręs savarankiškai sau pasidaryti ekskursiją po Eko-Šiaulius.
„Gerbiamieji turistai, turbūt daugelis esate girdėję, kad Šiauliai – dviratininkų miestas, tačiau iš tikrųjų šioje srityje Šiaulius jau seniai lenkia kaimyninis Panevėžys, kuriame dviratininkams skiriamas kur kas didesnis dėmesys. Šiauliečiai dėl to nė kiek nesikremta, nes mūsų miestas dabar visas pastangas skiria ekologijai, o nuveikta šioje srityje išties nemažai, kad galėtume vadintis Eko-Šiauliais.
Patys pagalvokite, juk dviračiai – tai žiauriai neekologiška transporto priemonė: tepaluotos grandinės, prakaituoti dviratininkai, o kur dar dviračių skleidžiamas triukšmas – vienas nuolat skimbčioja, kitam kokia „blėka“ barška... Tesidžiaugia tais dviratininkais Panevėžys, o Eko-Šiauliai turi kitų eko-projektų, kuriais gali drąsiai didžiuotis. Šios trumpos ekskursijos metu ir aplankysime keletą žymiausių vietų, prie kurių būtų galima drąsiai statyti lentelę su ženklu „E“.  
Pirmoji mūsų eko-stotelė – tai Šiaulių oro uostas. Turbūt keliaudami po pasaulį daugelyje pasaulio šalių esate matę, kaip oro uostuose kyla ir leidžiasi lėktuvai, gabenantys krovinius ir keleivius. Neslėpsiu – buvo tokių, kurie planavo, kad taip bus ir Šiaulių oro uoste. Bet juk dažni lėktuvų skrydžiai griautų Eko-Šiaulių įvaizdį: keltų didžiulį triukšmą, būtų teršiama gamta. Todėl miesto valdžia rado puikią išeitį – privatiems verslininkams pusdykiai pardavė 7 kilometrų ilgio geležinkelio vėžę, kuri vedė į Šiaulių oro uostą, ir liepė ją išardyti.
Tai buvo tikrai genialus sprendimas, nes kai nėra geležinkelio vėžės, smarkiai sumažėja ir galimybė sulaukti krovinių: argi atsiras daug norinčiųjų oro uoste krovinius krauti į sunkvežimius, o paskui juos perkrauti į traukinius? Dabar turime, galima sakyti, eko-oro uostą, kuriame nusileidžia vienas kitas lėktuvėlis, užtat ir triukšmo mažiau, ir kvėpuojame švaresniu oru.
Dabar pavažiuosime keletą kilometrų ir stabtelėsime kitoje mūsų ekskursijos stotelėje – tai Šiaulių pramoninis parkas. Čia pamatysite gryniausią ekologinį projektą. Šiaulių miesto valdžia, turbūt paskatinta eko-oro uosto projekto sėkmės, sumanė įkurti Šiaulių pramoninį parką. Teko investuoti apie 50 milijonų litų, kad turėtume tai, ką dabar matote ir kuo galite pasigrožėti pro autobuso langą. Tai dešimtys hektarų gražių ganyklų, kuriose išvedžiotos visos įmonėms statyti reikalingos komunikacijos.
Galbūt čia galėtų ganytis karvių bandos, tačiau tai būtų nelabai ekologiška, nes karvės pridergtų tokias gražias pievas. O apie gamyklų statymą geriau man net nepasakokit – jų kaminai skleistų nuodingus dūmus, didėtų dulkėtumas, o jeigu dar kokia gamykla sugalvos ir chemikalus savo gamybos procese naudoti – tai tada amen Eko-Šiaulių įvaizdžiui.
Paakinta šio projekto pasisekimo, Šiaulių valdžia jau planuoja du naujus eko-projektus. Pirmiausiai – gerokai praplėsti Pramoninį parką, juk žalumos niekuomet nebus per daug. O antra – įsteigti pirmąjį pasaulyje ekologišką Logistikos centrą. Pavyzdžiui, Lietuvoje bus statomi dar keli logistikos centrai, bet jie tikrai nebus ekologiški, nes jau dabar aišku, kad ten nepristigs krovinių, kadangi šiuos Logistikos centrus statys „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos jūrų uostas. Tie tai krovinių turi iki kaklo, todėl jų Logistikos centruose nuolat dundės perkraunami ir iškraunami konteineriai, kils dulkės, bus teršiama aplinka. Fui...
O va Šiauliuose Logistikos centrą planuoja statyti pati miesto Savivaldybė, kurios turimi „kroviniai“ – tai įvairių raštų ir dokumentų pilni stalčiai. Todėl jau dabar galima prognozuoti, kad jei Šiaulių logistikos centras ir bus pastatytas, jis turbūt bus įtrauktas į naujus ekskursijos Eko-Šiauliai maršrutus.
Mielieji ekskursijos dalyviai, dabar mūsų autobusas pasuks į miesto centrą. Sustosime centriniame miesto parke, kurio aplinka puikiai iliustruoja, kokia nuosekli yra Šiaulių miesto valdžios politika siekiant Šiaulius paversti ekologiškiausiu miestu.
Apsidairykite: jums atrodo, kad esate miške, tačiau tai apgaulingas įspūdis, nes tai centrinis miesto eko-parkas. Čia specialiai nepjaunama žolė, negrėbiami nukritę lapai, kad pati gamta galėtų natūraliai, be žmogaus įsikišimo formuoti natūralią ekosistemą.
Nupjauti žolę, sugrėbti lapus, pristatyti suoliukų, išgenėti medžius ir krūmus būtų pats paprasčiausias sprendimas, tačiau Šiaulių valdžia ne tokia, kad eitų lengviausiu keliu. Kiek kritikos strėlių reikėjo atlaikyti Šiaulių valdžiai, žiniasklaida nuolat ją kaltino aplaidumu, tačiau tikslas buvo pasiektas – miesto centre turime natūralaus miško lopinėlį, laukinės gamtos oazę.
Juk visi suprantame, kaip sunku ją tokią, žmogaus rankų nepaliestą, išsaugoti. Įjunk žoliapjovę – kad ims burgzti, skleisti juodus dūmus, visus vabalėlius, ir paukštelius išbaidys, o jeigu dar ir lapus koks nors visuomenininkas sugrėbs ir suoliukų pristatys – tada kai plūstelės į parką lankytojų. Žinote, kokie tie žmonės: jie spjaudysis, valgys ledus ir saldainius, gers limonadus, o popieriukus ir tuščius bambalius mes ant žemės. Nespėsime net atsitokėti, kai laukinės gamtos grožis jau bus nepataisomai suniokotas, paverstas dar vienu šiukšlynu.
Labai gaila, kad šią ekskursiją Jums tenka vesti ne vasarą, o žiemos ir rudens sandūroje, kai miesto skverus užklojo pirmosios snaigės. Praradote puikią progą pasidžiaugti nenušienautais skverais, pilnais margaspalvių pievų žiedų, su kyšančiomis smilgų viršūnėmis.
Atsimenate, kaip vaikystėje rinkote žemuoges ir movėte jas ant smilgų? Kokios saldžios tada atrodė tos vaikystės uogos! Manau, kad ne vienas vaikystėje pirmąją priskintų lauko gėlių puokštę skyrėte savo mamai... Dabar šiauliečiams tokios romantikos nebereikia ieškoti užmiestyje – uogos sirpsta miesto skveruose, tik skink ir verk ant smilgos. O pievų gėlių populiacija gali užgniaužti žadą net botanikui. Visa tai pasiekta tik miesto valdžios nuoseklios eko-politikos dėka.
Bet miesto valdžia savo „žaliąsias“ idėjas skleidžia ne tik mieste, bet jau ima populiarinti ir kaime. Panašu, kad tam buvo nupirktas keliasdešimties hektarų sklypas Daušiškių kaime. Gyventojus buvo bandoma įtikinti, kad šiame sklype – toliau nuo miesto – bus laidojami mirusieji. Nors vienas kitas gyventojas ir paburbėjo, tačiau iš esmės labai nepyko, suprasdamas, kad kuo toliau kapinės bus nutolusios nuo miesto, tuo mažiau bus teršiami gruntiniai miesto vandenys.
Tačiau valdžios idėja buvo inovatyvi – nupirktas sklypas kapinėms buvo didesnis, nei leidžia šalies įstatymai. Todėl kapinių įrengimas sustojo nė neprasidėjęs, o sklypas jau keleri metai dirvonuoja – jame natūraliai formuojasi nauji biotopai – aplinka, tinkama augti augalams. Patys suprantate, kad Šiaulių valdžioje sėdi tikrai ne kvailiai, kad neišmanytų įstatymų, todėl drįstu manyti, jog šiuo projektu buvo siekiama ekologiškomis idėjomis „užkrėsti“ ir Šiaulių rajono valdžią.   
O tas Šiaulių valdžios nuoseklumas ir užsibrėžto tikslo siekimas – tiesiog pribloškiantis. Svarbiausia, kad politikai ir valdininkai savo pavyzdžiu siekia parodyti ir patys aktyviai prisideda prie to, kad Šiauliai galėtų vadintis ekologiškiausiu miestu. Netausodami savęs miesto valdžios atstovai leidžiasi į ilgiausias alinančias keliones po tolimiausius pasaulio kampelius: aplankytas Rusijos kurortas Sočis, Turkija, keletą kartų aplankyta Kinija, Indija...
Visam pasauliui pristatomi Šiauliuose kuriami eko-projektai, o tuo pačiu ir orą galima pagadinti ne savame mieste, bet nuvykus toli toli, iš kur jokie vėjai neatpūs. Bet nesupranta šiauliečiai valdžios pastangų, vis dar neįvertina, o tik skaičiuoja kelionėms išleistus pinigus. Ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Juk kas yra tas vienas kitas šimtas tūkstančių litų? Reikia žiūrėti į rezultatą, o jis akivaizdus – gyvename mieste su ženklu „E“.“


 
Straipsnių peržiūros
94522115
Į viršų