
K. Tumkevičiaus sūnus Kazys ir anūkai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Spalio 6-ąją sukako 100 metų, kaip gimė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius, režisierius, metraštininkas, skaitovas ir direktorius Kazys Tumkevičius. Jubiliejaus proga teatro bendruomenė pakvietė į atvirą ir jaukią pokalbių popietę, kurioje kolegos, artimieji, bendražygiai ir kiti vakaro svečiai prisiminė maestro. Retrospektyvos šviesoje išvydome Valstybinio Šiaulių dramos teatro ir miesto pasididžiavimą K. Tumkevičių ir jo žmoną Albiną Simokaitytę.
Biografija
Dar prieš popietę Valstybinio Šiaulių dramos teatro antrojo aukšto fojė pirmiausia aplankytas aktoriaus K. Tumkevičiaus kapas K. Donelaičio g. kapinėse, kur jis ilsisi kartu su žmona aktore A. Simokaityte (1923–2004).
K. Tumkevičius gimė Marijampolės rajone, Trakeliškiuose, netoli Alytaus. 1934–1935 m. aktorystės mokėsi Juozo Vaičkaus studijoje, 1935–1939 m. – Kauno dramos studijoje. Po studijų atvyko į Šiaulių dramos teatrą, tačiau po poros metų darbą nutraukė karas. Tad išvykęs į Marijampolės dramos teatrą dirbo aktoriumi ir režisieriumi, vienerius metus – Kauno dramos teatro aktoriumi. Tuomet grįžo į Marijampolės teatrą dirbti meno vadovu. 1949 m. K. Tumkevičius kartu su žmona aktore A. Simokaityte grįžo į Šiaulius. Šeima augino dukterį Danutę ir sūnų Kazį.
Per keturis dešimtmečius Šiaulių scenoje K. Tumkevičius sukūrė 83 vaidmenis, pastatė 33 spektaklius, 30 metų vadovavo savo paties sukurtam „Rūtos“ liaudies teatrui, buvo aktyvus miesto kultūros renginių organizatorius ir skaitovas. Aktyviai propagavo Šiaulių poetų kūrybą, parašė knygą „Gyvenimo vingiuose“, visą gyvenimą kaupė teatrinę spaudą, formavo archyvą. Asmeninę periodikos, teatro ir kino literatūros biblioteką dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.
1975 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. 1979-aisiais apdovanotas Potencijos Pinkauskaitės premija, 1997 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino pirmojo laipsnio medaliu. 2000 m. maestro įvertintas Kristoforo padėkos premija už įvairiapusę ilgametę teatrinę veiklą.
Iš videoretrospektyvos
Prieš 20 metų televizijai rengtų įrašų dėka turėjome galimybę pasižiūrėti ir pajausti abiejų aktorių dvasią ir charizmą. Štai A. Simokaitytė ir K. Tumkevičius sėdi greta. Pirmiausia A. Simokaitytė prisimena savo mamą ir pasakoja apie jos įdiegtą pasišventimą darbui. Aktorė prisimena, kaip teatru ji nuoširdžiai domėjosi nuo mažų dienų. Ir mokykloje, ir gimnazijoje per visus minėjimus visada buvo išrenkama deklamuoti arba priimti atvykusius svečius. „Ir man taip būdavo smagu. Nuo mažų dienų labai mėgau teatrą, o jaunystėje buvo taip sunku į jį papulti. Kai mane priėmė į teatrą, man atrodė, kad dangus atsivėrė“, – įraše kalbėjo aktorė.
Prisimindama nuotykius tiek teatre, tiek už jo ribų, paatvirauja, kad gyvenant su vyru visokių dienų buvo – ir sunkių, ir lengvesnių, ir svaigių.
K. Tumkevičius pirmąjį judviejų susitikimą pavadina labai teatrališku atsitikimu. 1943 m. dirbant Marijampolės teatre per repeticiją atsirado reikalas užeiti pas direktorių. Direktoriaus kabinete išvydo dvi merginas. Viena iš jų buvo Albytė – tokiu vardu vadino savo žmoną – ir ši labai patiko. Merginos atvyko ieškoti darbo dramos teatre, jos atvyko iš mokytojų seminarijos, kurią uždarė. Abiejų į teatrą direktorius negalėjo priimti, tik vieną. K. Tumkevičius pasiūlė priimti iš pirmo žvilgsnio patikusią A. Simokaitytę.
Kaip liudijo kolegos, tai buvo graži šeima – abu gerbė vienas kitą, gyveno santarvėje. Ir visą širdį atidavė teatrui.
K. Tumkevičius turėjo didelį kultūros troškimą. Visada su „papkute“ po pažastimi, tėviškas, kantrus. Nuoširdus ir paprastas. Vakarais – išvargęs po darbų maratono.
Popietėje prisiminimais norėjo pasidalyti ir jo sūnus Kazys. „Ką mes veikdavome namuose? Buvo kas veikti. Pirmiausia turėjome rimtų užduočių. Jis užsiimdavo ir radiotechnika, dailiuoju skaitymu su manimi. Vaikystė nuplaukė kartu su tėvelio veikla. Gastrolės vyko nuolat, tad buvo nuolatinis bendravimas su kolegomis. Pamačiau Lietuvą kelionių metu. Mes tikrai turėjome didelių darbų, nuotykių ir malonių prisiminimų. Vėliau jau pasikeitė iš principo tėvelio bendravimas, ypač kai mirė mama. Tuomet jis buvo mūsų globoje, bet vis prisimindavo J. Vaičkų, pagrindinius teatro įvykius“, – sakė sūnus.
Laiškas iš stalčiaus
Į popietę neseniai rastą lobį – laišką, adresuotą K. Tumkevičiui, atsinešė žurnalistė Oksana Laurutytė. O rastas atsitiktinai. Žurnalistės brolis žinojo, kad pirko labai garsaus žmogaus Šiauliuose butą, miesto centre – detaliau nežinojo, koks tai buvo žmogus. Bute liko baldų, tad pasiūlė sesei, taigi ši pasiėmė dvi stalčių kalades. Praėjo maždaug metai, prieš mokslo metų pradžią tvarkė savo vaiko stalčius – vienas niekaip neužsidarė, tad ėmė ir ištraukė – o ten du vokai su nuotraukomis ir vienas laiškas iš Amerikos, adresuotas K. Tumkevičiui. Visa, ką rado, žurnalistė perdavė Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui. Kelios nuotraukos – 1974-ųjų, kai „Rūtos“ liaudies teatro kolektyvas vaidino pjesę „Amerika pirtyje“. Nuotraukose ir pats K. Tumkevičius su savo kolektyvu. O štai laišką parašė kolega Vladas Vijeikis.
„Mes trys sėdėjome „Pavasario“ redakcijoje. Tu tada mokeisi Vaičkaus studijoje ir labai entuziastingai ėmei pasakoti apie tai, kaip reikia dvasiniai daiktą perkelti iš vienos vietos į kitą. Tą buvai išmokęs studijoje. Romas sviedė į tave kažką ir pasakė: „O čia daiktas, perkeliamas realiai“. Man buvo labai juokinga. Atmintis šlubuoja, bet ryškiai prisimenu Marijampolės teatrą. Tai buvo trūkumų pilnos, bet puikios dienos. Amerikiečiai sako: „Mes buvome neturtingi, bet to nežinojome“, – laiške rašė V. Vijeikis.

Renginio akimirkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



