„Dirbsiu iki mirties. Pailsėsiu, kai numirsiu“, – dažnai sako ne tik pensijos sulaukę, bet ir jauni žmonės. Pranykusi riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, noras kuo daugiau užsidirbti – daugelio išsivysčiusių valstybių rykštė. Nepaisant to, pensinis amžius toliau ilginamas. Manoma, kad iki 2026 m. jis turėtų pasiekti 65 metus. Ir tai – ne riba. Iš valstybės mokamų pensijų neįstengiantys išgyventi senjorai dažnai atsisako eiti užtarnauto poilsio ir toliau dirba. Kokios priežastys asmenis, sulaukusius pensinio amžiaus, verčia dirbti? Tai būtinybė gauti papildomų pinigų ar malonumas?
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ

Svarbiausias – finansinis motyvas
Vieno Lietuvos banko Šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė sako, kad priežasčių gali būti įvairių. Galbūt vieni dirba, kad jaustųsi ir būtų reikalingi, naudingi, nepriklausomi, kiti – dėl to, kad neužtenka pinigų pragyventi.
„Jie nori turėti didesnes pajamas, nori prisidurti prie pensijos, kad turėtų šiek tiek daugiau. Ypač vyresnio amžiaus žmonės nenori sėdėti namie, bet nori gyventi aktyvų gyvenimą, būti nepriklausomi, jaustis reikalingi. Tačiau, ko gero, finansinis motyvas yra svarbesnis ir dažniau pasitaikantis“, – sako J. Varanauskienė.
Nors pensijos Lietuvoje yra vienos mažiausių Europoje, požiūris į dirbančius pensininkus yra netolerantiškas. Dažnai girdime argumentus, kad vienas dirbančio amžiaus žmogus Lietuvoje išlaiko kelis pensininkus, o dirbantys pensininkai užima jaunų žmonių darbo vietas. Tai didina atskirtį tarp jaunų ir vyresnių žmonių.
Tačiau nepaisant to, galbūt dirbantys pensinio amžiaus žmonės turi teigiamos įtakos Lietuvos ekonomikai? Ekonomistė sako, kad tai nėra vienareikšmis reiškinys su vienodomis pasekmėmis.
„Jeigu asmuo, gaunantis per mažą pensiją, eina dirbti, jis užsidirba, vadinasi, neateina su ištiesta ranka prašyti kažkokios finansinės paramos iš valstybės. Bet pažiūrėjus kitu kampu pensininkas užima jauno žmogaus darbo vietą. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kokius darbus pensininkai dirba. Neretai tai būna tokie, kurių jauni žmonės dirbti nenori. Galbūt dėl per mažo atlyginimo, dėl nuobodaus darbo pobūdžio ar tiesiog dėl mažos perspektyvos kilti karjeros laiptais“, – išskiria J. Varanauskienė.
Pažvelgę į dabartinę demografinę situaciją, matome, kad vyresnio amžiaus žmonių dalis, palyginti su jaunesne, vis didėja. Manyta, kad ateityje neišvengiamai didės vyresnio amžiaus dirbančiųjų skaičius. Todėl ar dėlto verta kaltinti senus, esą jie iš jaunų žmonių atima darbo vietą?
Finansų ekspertės nuomone, žvelgiant iš vienos pusės, būtent taip ir yra. Tačiau verta atkreipti dėmesį, ar tikrai dėl to žmonės nesusiranda darbo. Galbūt jie yra tiesiog nelankstūs, negebantys išmokti ką nors nauja, negalintys kažkur išvažiuoti ir pan.

Pagrindinis pajamų šaltinis – darbas
Kartais su baltu pavydu stebime, kaip kiti pensinio amžiaus žmonės, užuot dirbę, keliauja po pasaulį, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Tačiau, deja, retas lietuvis gali sau tai leisti. Tad ką reikėtų daryti, kad situaciją pasikeistų? Ar būdami jauni galime sau užsitikrinti solidžią pensiją senatvėje? Galų gale ką mums daryti, kad senatvėje gyventumėme geriau?
Šeimos finansų ekspertės teigimu, tik ketvirtadalis lietuvių (27 proc.) laukia pensijos ir tikisi, kad galės džiaugtis gyvenimu. Tikinčių valstybės galimybėmis mokėti pakankamą pensiją nedaug – 28 procentai. Bet savarankiškai pensijai taupo tik du iš penkių. Dar du atidėlioja, o penktasis net negalvoja apie taupymą pensijai. Du iš trijų lietuvių niekada nesidomėjo, kokia bus jų pensija.
„Vadinasi, jie nežino, kad galima pensijai ruoštis savarankiškai – taupyti, kaupti turtą, iš kurio būtų galima prisidurti prie valstybės mokamos pensijos. Taigi, esame paniurę fatalistai arba atvirkščiai – naivūs optimistai. Šviesios ateities nesitikime, bet imtis veiksmų jai pakeisti taip pat nesame linkę. Arba naiviai tikime, kad kas nors už mus tuo pasirūpins“, – vyraujančias nuomones apibendrina ekspertė.
Anot jos, dabartiniams pensininkams, ką nors daryti yra per vėlu. Nebent jei jie turi papildomo nekilnojamojo ar kitokio turto, kurį galima paversti pinigais. Vis dėlto pastebima tendencija, kad patys žmonės supranta ir jaučiasi atsakingi už savo finansinę gerovę. Kai kurie jų suvokia, kad reikia pasirūpinti papildomomis pajamomis, jog nereikėtų gyventi vien iš to, ką duoda valstybė.
„Dabar dažniausiai išreiškiama mintis, kad pagrindinis pajamų šaltinis – darbas. Žmonės dirba iki tol, kol gali, kad tik gautų darbo užmokestį. Kiti mano, kad senatvėje padės vaikai, taip atsilygindami už tai, kad kažkada juos užaugino. Tuo tarpu treti jau pradeda suvokti, kad taupyti reikia visą gyvenimą, jog vėliau sukauptas turtas taptų pajamų šaltiniu“, – akcentuoja J. Varanauskienė.
Tačiau pastebima ir kita tendencija. Gaunantys pensiją, iš kurios galima vidutiniškai ir patogiai išgyventi, bei turintys šiek tiek santaupų vis tiek taupo ir dirba, kad galėtų kažką palikti po savęs. Ironiška, tačiau dabar, kai atrodo, kad galėtų gyventi vien tik dėl savęs, jie vis tiek užuot, pavyzdžiui, susitvarkę dantis, toliau taupo.
„Stabdo tai, kad mes kiekvienas savo turimą turtą, pinigus esame sudėlioję į tam tikras lentynėles: namų išlaidoms, aprangai ir t. t. Jeigu sau pasakome, kad pinigai skirti laidotuvėms, tai jų ir neliečiame. Todėl jeigu sau pasakysime, kad reikia į sąskaitą ar į stalčiuką visą gyvenimą po truputį atsidėti pinigų senatvei, tuomet ateityje tuos pinigus drąsiau ir panaudosime“, – pabrėžia šeimos finansų ekspertė.
Tam, kad neliktum nuskriaustas ateityje, apie pensiją reikia pradėti galvoti kuo anksčiau. Tačiau jauni žmonės retai apie tai pamąsto.
„Jiems iki senatvės atrodo dar labai toli. Tiki, kad tuo dar turės laiko pasirūpinti. Jie kuriasi savo buitį, namus, turi kitų prioritetų. Jaučiasi pakankamai laisvi, keliauja po pasaulį ir veiksmus atidėlioja tolimesnei ateičiai. Tačiau nereikia būti matematikos profesoriumi, kad žinotum, ar taupydamas 20, ar 40 metų sutaupysi daugiau“, – reziumuoja ekonomistė.

Šiauliečiai situaciją vertina kontroversiškai
Išgyventi vien iš pensijos sudėtinga – tenka daug ko atsisakyti. Nors pensinio amžiaus poreikiai nėra ypatingi, tačiau išlaidų vis vien susidaro – reikia būstą išlaikyti, pavalgyti, apsirengti. Jiems taip pat norisi atrodyti gražiai, tvarkingai, stilingai. Bent kartais kur nors išvažiuoti, anūkui dovaną nupirkti. Todėl natūralu, kad net sulaukę pensijos toliau dirba.
Tačiau paklausus šiauliečių nuomonės, ar pensininkams vertėtų toliau dirbti, sulaukta daugiau neigiamų nei teigiamų atsakymų.
„Dirbantys pensininkai gauna ir algą, ir dalį pensijos, o jauni žmonės turi kurti savo gyvenimą, auginti vaikus gaudami nedidelius atlyginimus. Pensininkas nedirba iš visų jėgų, aistringai, su perspektyva, nes jis neišvengiamai galvoja ir apie „atsarginį variantą“ – išėjimą į pensiją, ir apie „plėšymosi“ beprasmybę“, – sako Edmundas.
„Daugybė pensininkų per gyvenimą sąžiningai arba nelabai susikūrė vardus, laipsnius, įsitaisė gerai apmokamuose postuose, todėl jauniems žmonėms „šiltų“ vietų labai sumažėjo. Be to, mums nemalonu dirbti su plepiais, įkyriais, keistų įpročių ir manierų, apsileidusiais seniais“, – atvirauja Lukas.
„Pensininkai dažniau nepaklūsta vadovams, dažniau serga, nelinkę mokytis naujų dalykų, yra fiziškai mažiau pajėgūs, todėl tikrai būtų geriau, jei sulaukę pensinio amžiaus, toliau nebedirbtų“, – savo nuomonę išsako Rytis.
Tuo tarpu kiti sako, kad svarbiausia ne amžius, bet žmogaus, kaip specialisto, vertė.
„Amoralu skriausti žmogų vien dėl jo amžiaus. Juk per tiek metų jie neabejotinai sukaupė daug išminties ir žino, kaip užduotį greitai bei gerai atlikti. Be to, jie dirba savo noru. Daro tai, ko jauni nedrįsta. Taip pat seniems nereikia prašyti laisvos dienos, kad slaugytų susirgusius vaikus, vestų juos pas gydytojus ir pan.“, – dirbančius pensinio amžiaus žmones teisina Dovilė.
„Tą turėtumėme spręsti ne mes, bet valdžia. Jei žmogus geras specialistas ir atsidavęs darbui, darbdavys savo įmonėje jį norės išsaugoti. Kita vertus, jei senjoras neberodo noro, nededa pastangų išsaugoti savo darbo vietą, jis bus pakeistas. Tad viskas priklauso nuo paties darbuotojo, jo motyvacijos ir indėlio į bendrą darbą, bet tikrai ne nuo amžiaus“, – akcentuoja Algimantas.

Iš valstybės mokamų pensijų neįstengiantys išgyventi senjorai dažnai atsisako eiti užtarnauto poilsio ir toliau dirba. 
Artūro STAPONKAUS nuotr.