Antradienio popietę į pirmosios kadencijos Miesto tarybos 25-mečio paminėjimą atvyko pirmieji šios tarybos deputatai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
1990 m. balandžio 4 d. prasidėjo nepriklausomos Lietuvos Šiauliuose kūrimo etapas. 25 metus politikai taip, kaip išmanė, tvarkė miesto reikalus. Šiandien savo darbą pradeda aštuntoji Tarybos kadencija. O ką pastebi Šiaulių miesto tarybos pirmosios kadencijos (1990 – 1995) deputatai minėdami pirmojo posėdžio 25-metį?

Dabar miestų tarybos... nevisavertės
Sąjūdžio pakylėti žmonės tikėjosi, kad pagaliau galėsime savo gyvenimą tvarkytis patys ir gyvensime taip, kaip liepia sąžinė, garbė ir dora. Apie tai antradienio popietę kalbėjo į pirmosios kadencijos Miesto tarybos 25-mečio paminėjimą atvykę pirmieji šios tarybos deputatai.
Politinis ir visuomenės veikėjas, miesto Tarybos pirmosios kadencijos deputatas Vaclovas Vingras sako, kad, ko gero, pirmoji Šiaulių miesto tarybos kadencija buvo intelektualiausia.
„Ten dirbo asmenybės – tai buvo, trumpai kalbant, specialistai profesionalai, šalia profesinių reikalų nemažai ko pasiekę. Ir jie domėjosi visuomenės gyvenimu. Didesnioji jų dalis dalyvavo Sąjūdyje. Tai buvo architektai, mokytojai, gydytojai, buvo inžinierių. Ir netgi tokia 14 žmonių grupė, kurioje ir aš pats dalyvavau – kampanijos metu reklamavomės kaip kultūros sekcija. Tai ir V. Mazuronis, R. Kačinskas, V. Puronas... Beveik visi iš 67 narių buvo su aukštuoju išsilavinimu, gal vienas kitas turėjo specialiojo vidurinio mokslo diplomą“, – prisimena V. Vingras.
Žinoma, tuomet deputatai neturėjo patirties kaip organizuoti darbą, kaip kuo efektyviau diskutuoti, tad nenuostabu, kad po pusantrų metų virto vadovybė – Jonas Tručinskas buvo atstatydintas, o jo vietoje ėmė dirbti Alfredas Lankauskas, vietoj Kazimiero Šavinio atėjo Arvydas Salda. Tad įtampų buvo. Dar vienas svarbus dalykas – beveik viskas buvo nauja: antai privatizavimas, nauja valdžios struktūra...
Kalbėdamas apie dabartinę tarybą V. Vingras minėjo, kad dabar egzistuoja labai griežtas centrinės valdžios reguliavimas. „Teisingai kalbama, kad taryba yra, švelniai tariant, nevisavertė. Ministerijos labai kišasi, biudžetas eina iš viršaus – visi gyventojų pajamų mokesčių atskaitymai ir visa kita. Vyriausybės atstovas vėlgi kaip koks Damoklo kardas. Girdėjau tokia repliką, kuriai pritarčiau. Taryba tampa tokia, koks buvo Vykdomasis komitetas: tai reiškia, kas paliepta – įvykdyti. Ir savivaldos teisės, mano supratimu, Lietuvoje yra iš tiesų ribojamos“, – teigia politikas.
Lietuvoje administracinė politinė valdžia labai centralizuojama. „Tą geriausiai iliustruoja valstybės biudžetas. Visų 60-ies savivaldybių biudžetus sudėjus į krūvą susidaro tiktai 1/7 visos valstybės biudžeto. Ta struktūra turbūt labiausiai iliustruoja centralizaciją“, – paaiškina V. Vingras.
Tačiau galima kaltinti „viršesniuosius“, mažutėlaitį biudžetinio pyrago gabalėlį, bet galima ir ne. Jeigu miestas turėtų ryškų lyderį? Juk, pasak V. Vingro, tomis pačiomis sąlygomis vieni dirba iniciatyviau ir efektyviau. Tad ir bendroji mūsų, ir kitų miestų problema yra lyderių problema. „Yra savivaldybės, apie kurių įvykius žino visa Lietuva, o kitos – užmirštos, lyg nieko ten ir nevyksta, dirbama rutiniškai, monotoniškai. Ten, kur yra iniciatyvus meras ir aktyvi taryba, gyvenimas yra aktyvesnis“, – teigia politikas.

Kultūros ir meno žmones išstūmė pragmatikai
Darbo miesto taryboje veteranu būtų galima pavadinti A. Lankauską – jis dirbo visose septyniose kadencijose ir išrinktas į aštuntąją... Ką pastebi nemenką patirtį turintis politikas? „Pirmiausia pirmoji taryba buvo idealistų ir individualistų taryba. Kiekvienas atėjo išrinktas atskirai, be jokio partinio sąrašo su savais ideologiniais pamatais, su savo gyvenimo supratimu, todėl ir gyvenimas buvo toks įvairus – vyko ginčai nedidelėse grupuotėse. Ir tiktai po kažkurio laiko pradėjo kristalizuotis frakcijos, kurios paskui jau prisijungė prie vienų ar kitų politinių partijų, politinių judėjimų“, – sakė A. Lankauskas.
Per tuos ilgus metus įvyko didelės transformacijos – pirmiausia politinės. Ir štai nuo 1995 m. pasijuto konkurencinės ir pragmatinės tendencijos – vis daugiau idealistų likdavo politikos nuošalyje.
„Pirmiausia norėčiau pasakyti apie kultūros ir meno žmones. Jie šiek tiek atsitraukė ir į jų vietas atėjo pragmatikai, kurie tikėjosi kažkokios naudos iš tos politikos. Dabar turime ir kokybinį, ir kiekybinį šuolį, kadangi merai buvo renkami tiesiogiai – žiūrėsime, kokie bus rezultatai“, – kalbėjo A. Lankauskas.
O štai vienas pastebėjimas Šiaulių universiteto profesoriaus Arūno Gumuliausko: „Norėčiau paneigti tokią Lietuvoje suformuotą nuomonę, kad Šiauliai yra darbininkų ir kairiųjų miestas. Nieko panašaus – 1990 m. rinkimai parodė, kad Šiauliai yra centro dešinė ir ja buvo iki 2000 m. Paskui dešinieji smarkiai apleido pozicijas, t. y. centras ir dešinieji, o tuo pasinaudojo politiniai oponentai ir dabar padėtis šiek tiek pasikeitė“, – kalbėjo A. Gumuliauskas.

V. Purono pastebėjimai
Su „Šiaulių naujienomis“ savo atsiminimų fragmentais pasidalijo ir pirmosios Šiaulių miesto tarybos kadencijos deputatas V. Puronas. Pasak jo, tarp Lietuvai pasiryžusių dirbti politikų buvo ir tokių, kurie vis dėlto naudos ieškojo sau. Ir labai šauniai mokėjo skanduoti (ne veltui deputatas tokius vadina kakarinėmis).
„Kuo mažesnė ir silpnesnė buvo grupuotė, tuo gerklingesnė jos kakarinė. Kelios tokios kakarinės, pasivadinusios skambiais pavadinimais, vienu metu nutarė parodyti, kad jos Lietuvą myli labiau už kitus. Nesunkiai atpažinau pažįstamą braižą: tam, kad kelios grupuotės pasirašytų kiršalą, išreiškiantį nepalenkiamą kolektyvinę valią, būtinas šešėlinis „dvasios architektas“, – rašo V. Puronas, kurio pavardė įžūliai buvo pasirinkta šešėlio pareigoms devynių politinių grupuočių pareiškime. Šiame pareiškime buvo skelbiama, kad Šiauliai 1992 m. kovo 11 d. buvo prastai papuošti. Taigi šešėlis tarsi gražiai krito ant V. Purono.
Tad per spaudą ir kitas žiniasklaidos priemones V. Puronas viešai pakvietė tokius Lietuvos mylėtojus šv. Velykoms papuošti Vilniaus gatvę. „Kiekvienai partijai skyriau po trosą, ant kurio turėjo pasikabinti po du kiaušinius ir varpą. Tegul visiems būna akivaizdu: ta partija labiau Lietuvą myli, kurios kiaušiniai gražesni. Patriotai spruko į krūmus. Puoš ar nepuoš – vis vien apsijuoks“, – pamokėlę vidutinybėms, labai troškusioms valdžios, aprašo V. Puronas.
Taip kakarines jau buvo galima pavadinti „bekiaušėmis partijomis“. O kur jos šiandien? V. Puronas sako, kad vienos numirė, kitos tebegyvuoja, skursta vos galą su galu sudurdamos, o kitos tyliai šliejasi prie galingesniųjų.

V. Vingras sako, kad savivaldybės dabar, švelniai tariant, yra nevisavertės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Puronui teko skambiai pamokyti „kakarines“ šv. Velykų proga.
Artūro STAPONKAUS nuotr.