Kadaise nacionalizavusi ir savavališkai nugriovusi pastatą miesto valdžia iki šiol nenori atsiskaityti su pastato šeimininke. Dėl teisybės tenka kovoti teismuose.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS
Beveik dešimtį metų su biurokratais ginčus sprendžiančios šiaulietės stengiasi įrodyti tai, kas turėtų būti aišku savaime. Miesto valdžia kadaise „nacionalizavo“ pastatą ir jį savavališkai nugriovė, tačiau iki šiol nenori savininkei atlyginti. Negana to, kurį laiką dar skaičiavo žemės nuomos mokestį bei nenori skirti kompensacijų, nes tik „popieriuje“ egzistuojantis pastatas savininkę paverčia turtuole. Ir tik moters atkaklumas neleidžia valdininkams ramiai šios istorijos užglaistyti.

Atsakymai prilygsta pasityčiojimui
Kai Šiaulių miesto savivaldybės administracijai patogu – seniai nugriautas pastatas stovi, kai valdininkams reikia sukti uodegas – pastato nebėra. Byla dėl žemės nuomos mokesčio skolos buvo nutraukta, tačiau tolimesni miesto valdžios veiksmai primena atvirą pasityčiojimą. Po to, kai buvo nugriaustas pastatas, miesto valdžia prisiminė „teisingumą“.
2009-ųjų kovą tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius pasirašė dokumentą, kuriame pastato savininkę, Šiauliuose gerai žinomo labdaros fondo „Pagalbos sparnai“ steigėją Agnę Šerpytytę informavo: „Savivaldybės administracija svarstys galimybę išpirkti jums priklausantį statinį Radviliškio g. 47, nes šioje teritorijoje suplanuotas Industrijos parkas.“ Ir paprašė pateikti pasiūlymą, už kokią sumą parduotų. Tai dar kartą patvirtina, kad pastatas nugriautas nelegaliai, nes administracija dar tik „svarstys galimybę išpirkti“. Tačiau jau kitais metais tas pats V. Damulevičius pasirašo dokumentą, kuriame teigiama, jog neįmanoma nustatyti vietos, kur stovėjo pastatas. Logiška – juk pastatas jau nugriautas. Tik klausimas, kodėl tas pats V. Damulevičius dar prieš metus žadėjo atsilyginti už pastatą?

Vaikšto po teismus
Merginos globėja Janina Gečienė padavė Savivaldybę į teismą ir siekia, kad teismas įpareigotų Savivaldybę atlyginti tai, kas priklauso. Tačiau ir teismo salėje atsidūrę valdininkai nenori lengvai pasiduoti. Nuolat moters buvo prašoma iš Registrų centro gauti išrašą (ši paslauga yra mokama) apie kadaise nugriautą pastatą ir jo rinkos vertę. Šių metų rugpjūčio 8 d. išrašas rodo, kad pastato vidutinė rinkos vertė – aštuoni tūkstančiai šimtas litų. Tokią sumą turėtų Savivaldybė išmokėti A. Šerpytytei. Tačiau valdininkai vis tiek liko neįtikinti ir, teismo prašomi, vakar kartu su žemėtvarkininkų atstovu važiavo į vietą pasižiūrėti, kaip tas pastatas atrodo. Tiksliau, kas iš jo liko.
„Eis ieškoti tarakonų, nes kas daugiau gali nuo 2006 metų būti likę. Nori patys pamatyti, galvoja, gal čia apgaulė kokia, kaip Registrų centras gali tokią vertę nustatyti. Aštuonis kartus į įvairius teismus eita, rašėm raštus visokioms institucijoms, bet niekaip valdininkai nenori pripažinti ir sumokėti“, - valdininkų įžūlumu stebėjosi moteris.
Atvykę į vietą valdininkai vos tik pamatę žurnalistus kažkodėl susierzino. „Atvykome ne interviu dalyti. Jeigu taip, mūsų darbas čia baigtas, važiuojam“, - nepatenkinta vos tik iš mašinos išlipusi išrėžė Savivaldybės atstovė, nors žurnalistai tik laikėsi nuošalyje ir nepuolė jos klausinėti. Kartu su J. Gečiene apžiūrėję sklypą valdininkai surašė aktą, kad ginčo dėl sklypo vietos ir adreso nėra.
„Po devynerių metų atvažiavot ir norit kažką rasti. Atvažiuokit dar po devynerių, dar mažiau rasit“, - į tokias pastabas atsakė J. Gečienė.

„Nacionalizavo“ pastatą
Dienraštis „Šiaulių naujienos“ jau rašė, kad Radviliškio gatvėje, buvusio sovietų karinio dalinio teritorijoje, stovėjęs valgyklos pastatas 1998-aisiais buvo išpirktas iš bendrovės „Šiaulių aerouostas“. Tačiau turtu neilgai pavyko džiaugtis. Buvusio karinio dalinio teritorijoje Industrijos parką sumaniusi steigti Šiaulių miesto savivaldybė nusprendė nugriauti ten stovėjusių pastatų liekanas.
2006-aisiais tuometinis mero pavaduotojas Kazimieras Šavinis A. Šerpytytei nusiuntė raštą, kuriame atsisakyta duoti leidimą prie turimo pastato suformuoti žemės sklypą. Esą sklypas „suardytų teritorijos erdvinę struktūrą“. Ir pasiūlė pastatą išpirkti. Sutarta, kad Savivaldybė sumokės 55 tūkstančius litų. Tačiau pinigų iš Savivaldybės nesulaukta, o netrukus A. Šerpytytei priklausantis pastatas buvo sulygintas su žeme.

Valdžios pažadai nuvedė į teismą
Netrukus po to, kai pastatas sulygintas su žeme, A. Šerpytytę pasiekė Šiaulių miesto savivaldybės raginimas sumokėti nuomos mokestį už pačios Savivaldybės nusavintą žemės sklypą. Studentės globėja J. Gečienė su pluoštu Savivaldybės raštų nuskubėjo pas miesto vadovus. Išgirdusi žodinį patikinimą, kad klaida bus ištaisyta, ramiai gyveno metus, kol beveik trijų tūkstančių litų suma užaugo iki penkių tūkstančių litų.
Miesto vadovai žarstė pažadus, o Savivaldybės Finansų skyrius siuntė raginimus mokėti iki aštuonių tūkstančių litų išaugusius mokesčius. J. Gečienė mynė valdininkų slenksčius ir tik netyčia „Šiaulių naujienose“ perskaitė teisminį skelbimą, kad Savivaldybė skolą siekia išieškoti teismo keliu ir jau paskirta posėdžio data. Žinia su teismais reikalų neturėjusioms J. Gečienei ir A. Šerpytytei sukėlė šoką. Juolab kad ausyse vis dar skambėjo miesto vadovų pažadai ištaisyti klaidą.

Nugriauti neturėjo teisės
Nors ir netiesiogiai, miesto valdžia savo raštais patvirtino, kad pastatas nugriautas miesto valdžios iniciatyva, tačiau kas Savivaldybėje pasavivaliavo – šiuo metu gali nustatyti tik teisėsauga. Tuo labiau, kad ir Teisingumo ministerijos atsakyme patvirtinama, jog niekas iš Savivaldybės neturėjo teisės kišti nagų prie svetimo pastato. Savivaldybė galėjo paimti pastatą visuomenės poreikiams, tačiau privalėjo už tai atlyginti. O tik po to būtų įgijusi teisę į pastatą bei galėjusi jį nugriauti.
Nugriautas pastatas vis dar įregistruotas studentės A. Šerpytytės vardu. Neegzistuojantis pastatas merginai kabo kaip akmuo po kaklu. Savivaldybė našlaitę nuskriaudė keliskart – nugriovė pastatą, tampė po teismus, o dabar dėl popieriuose „kabančio“ nekilnojamojo turto neskiria ir kompensacijų už šildymą, karštą bei šaltą vandenį.

Neegzistuojantis pastatas – kaip akmuo po kaklu.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.