Mūsų visuomenėje yra įsitvirtinusi tam tikra sėkmės, laimėtojo modelio schema, pasiturinčio žmogaus vizija. O neįtelpantys į šią schemą, tarsi yra antrarūšiai, nevykėliai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šiandien į žmogų, neturintį darbo, žiūrima lyg nevisavertį. Tarsi nerasdamas darbo asmuo pats dėl to kaltas. Žinoma, mes turime stengtis ieškoti finansinio šaltinio bei būdų, kaip išgyventi. Tačiau ką daryti, jei slankiojimas gatvėmis žmogui priimtinesnė išgyvenimo forma nei oficialus darbas nuo ryto iki vakaro? Specialistai tokius žmones teisina teigdami, kad pats asmuo atsakingas už savo likimą. Valdžios institucijos taip pat rūpinasi bedarbiais, jiems suteikia tiek materialinę, tiek psichologinę pagalbą. Tad kodėl nedarbas nemažėja? Dėl to kalti aplinkiniai ar pats darbo neturintis žmogus?

Nedirbti – nemadinga
„Mūsų visuomenėje yra įsitvirtinusi tam tikra sėkmės, laimėtojo modelio schema, pasiturinčio žmogaus vizija. O neįtelpantys į šią schemą tarsi yra antrarūšiai, nevykėliai. Nors iš tiesų yra žmonių, kurie visą gyvenimą nieko nedirbę kažkaip pragyvena. Ir nebūtinai jie nusikaltėliai, žalingų įpročių vergai“, – sako Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos dėstytojas Jurgis Dieliautas.
Anot jo, reikėtų keisti požiūrį į patį darbą. Juk yra asmenų, kurie per savaitę ar mėnesį dirba tik kelias valandas. Nebūtina įsidarbinti ten, kur reikia dirbti nuo ryto iki vakaro. Žinoma, žmogus turėtų rūpintis savo karjera, gauti gerą atlyginimą, sukaupti santaupų. Tie įgūdžiai svarbūs, kad žmogus užsitarnautų socialinį statusą, jaustųsi saugus ir užtikrintas. Kita vertus, mes neturime ignoruoti žmonių, kurie patyrė tam tikrą nesėkmę.
„Apskritai Lietuvoje per 25-erius nepriklausomybės metus nuolatinės socialinės politikos nebuvo. Darbdaviai spaudžia, kad žmogus dirbtų už minimalų atlyginimą korporacijose po 14 – 16 valandų. Ne visi nori tokio darbo. Todėl žmogus turėtų pats pasirinkti ir būti už save atsakingas“, – akcentuoja filosofas.
Šių dienų madinga tendencija būti užimtam, turėti darbą, nepaisant to, ar jis gerai apmokamas, ar darbo sąlygos geros. Toks požiūris atėjo iš sovietinių laikų, kai buvo įprasta neužimtą žmogų įdarbinti prievarta. Tuo tarpu visame likusiame pasaulyje, matyt, požiūris į bedarbius yra kitoks.
„Darbdaviai pajuto, kad tų žmonių trūksta, jog jų mažėja, jog yra ekonominė emigracija ir t. t. Todėl daro sąmoningą spaudimą, kad aplinkiniai imtųsi bet kokio darbo, ieškotų veiklos“, – svarsto dėstytojas.

Institucijų veikla fragmentiška
O ką valstybė daro bedarbių naudai? Socialinės paramos tinklai skatina kuo greičiau grįžti į darbo rinką ar kaip tik sukuria socialinę apatiją?
J. Dieliauto teigimu, vieningos politikos nėra, čia yra aibė neaiškumų. Esą dėl to, kad instituciniu lygmeniu keičiasi valdžios, vadovai, požiūris, sugalvojama naujų dirbtinių formų ir nespėjama į daugelį dalykų reaguoti: „Pirminė brandaus suaugusio asmens užduotis – pačiam išmokti kažkuo užsiimti. Aišku, daugeliui tai sukelia problemų. Todėl centrų, institucijų užduotis – bedarbiams padėti. Mano nuomone, institucijų pagrindinės funkcijos vykdomos fragmentiškai. Joms trūksta fantazijos, nestandartinio požiūrio, naujų iniciatyvų.“
Bedarbiai užmiršta ir yra užliūliuojami nevilties, bejėgiškumo jausmo, todėl bijo būti patys už save atsakingi. Toli gražu ne kiekvienas savo baimę įveikia. Todėl iš valdžios institucijų reikėtų mažiau oficialių deklaracijų, abstrakčių lozungų, bet daugiau konkrečių programų, pagalbos, kad žmogus būtų skatinamas dirbti.
„Pažiūrėkime į geras institucijas, darbdavius, ten kolektyvas nesikeičia. Į gatvę niekas šiaip sau neišleidžia. Tiesiog trūksta socialinio solidarumo, požiūrio, kad kitas žmogus, savaime yra vertas pagarbos. Vietoj to pas mus daug manipuliacijų ir spekuliacijų“, – pabrėžia filosofas.
Tad kylą klausimas ką daryti? Visuomenei keisti požiūrį į bedarbius ar bedarbiams susirasti darbą. Anot J. Dieliauto, ieškoti reikia, tik būtina žinoti kur. Esą aibė žmonių pereina įvairias institucijas ir ten jiems nelabai gali kažką pasakyti ar patarti.

Bedarbiais lengviau manipuliuoti
Bėda ta, kad mūsų visuomenėje pačiam save išlaikyti, įsteigti įmonę, smulkųjį verslą yra pakankamai keblu ir sudėtinga. Valstybė turėtų suprasti, kad kuo daugiau bus žmonių, gebančių save užimti, tuo valstybei bus lengviau, mažiau reikės mokėti pašalpų.
„Per pašalpas, socialinę politiką žmonėmis manipuliuoja populistinės jėgos. Manoma, kad kuo daugiau bus nusivylusių, bejėgių, beviltiškų žmonių, tuo lengviau bus juos sugundyti. Ir jie naiviai tikės išgelbėtojų pažadais ir pan. Dirbtinio gelbėjimo nereikia, reikia keisti požiūrį, sąlygas. Turėtų būti kuo mažiau oficialumo, lozungų ir abstrakcijų“, – akcentuoja J. Dieliautas.
Kol kas bedarbiai, benamiai mums yra lyg egzotiški augalai, grybai ar paukščiai. Matyt, 25-eri metai yra per mažas laiko tarpas, kad šis požiūris pasikeistų. Mes sukūrėme abstraktų sėkmės modelį, deja, į jį pataikė nedidelė dalis žmonių ir visi kiti ima pavyzdį ne iš apačios, bet viršaus.
„Visa tai susiję su demokratija, jos simuliacija. Kai pas mus įsitvirtins demokratija, įsitvirtins ir pati lygybė. Kol kas, deja, profesija, pareiga, institucijos iškaba, pavadinimas ant durų – lemia daug daugiau, nei konkretūs žmogaus gebėjimai. Kai bus pradėtas vertinti žmogaus konkretumas, individualumas, tai, manau, savaime daug dalykų išsispręs“, – svarsto specialistas.

Pašalpa – ne visam gyvenimui
Įdomu, kiek Šiaulių mieste veikia socialinių institucijų padedančių bedarbiams. Šiaulių
miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Irenos Kiurienės teigimu, mieste veikia institucijos, kurios teikia materialinę, psichologinę pagalbą bei padeda susirasti darbą.
„Materialinę pagalbą – socialinę pašalpą teikiame mes. Įdarbinimo paslaugas – Darbo birža, psichologijos kabinetuose teikiamos psichologo konsultacijos, veikia nemokamos emocinės paramos linijos. Socialinių paslaugų centre veikia labdaros valgykla, kuriami įvairūs labdaros-paramos fondai ir pan.“, – pagalbą teikiančias institucijas vardija I. Kiurienė.
Tačiau ar šios institucijos nepripratina darbo neturinčių asmenų viską gauti lengvai, greitai ir be pastangų? Socialinės paramos skyriaus vedėja sako, kad ne, esą kaip tik padeda greičiau išbristi iš savo bėdų.
„Socialinės pašalpos esmė yra padėti žmogui tuo momentu, kai jam yra blogiausia, padėti išgyventi tam tikrą laikotarpį, kol jis vėl atsistos ant kojų. Žinoma, tai neturėtų būti pašalpa visam gyvenimui“, – pabrėžia I. Kiurienė.

Darbo aktyviau ieško pavasarį
Nepaisant įvairių institucijų atliekamos veiklos, nedarbas vis dar yra viena pagrindinių problemų Lietuvoje. Štai per 2015 m. I ketvirtį Šiaulių teritorinė darbo birža užregistravo 5418 laisvų darbo vietų, darbo biržoje įregistruoti 6979 darbo ieškantys asmenys, iš jų – 6536 bedarbiai. Per 2015 m. I ketvirtį įdarbinti 4049 bedarbiai, į pastovias ir terminuotas darbo vietas įdarbinti 4049 bedarbiai, iš jų – 1092 jaunuoliai iki 29 m. amžiaus. Likusi dalis įdarbintų asmenų – vyresni nei 30 m. amžiaus.
Šiaulių teritorinės Darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėjos Vaidos Ignotienės teigimu, suaktyvėjimas darbo rinkoje įprastai juntamas pavasarį.
„Darbdaviai registruoja daugiau laisvų darbo vietų, nemaža dalis visų užregistruotų darbo vietų – sezoniniams darbams. Sezoniniai darbai įprastai kovo-balandžio mėnesiais prasideda žemės ūkio sektoriuje, nuo gegužės mėnesio sezoninius darbus pradeda siūlyti įvairios paslaugų sektoriaus, prekybos įmonės, viešbučiai, restoranai, maitinimo įstaigos“, – aiškina V. Ignotienė.
Darbo birža registruotiems asmenims teikia įvairias darbo rinkos paslaugas, pradedant informavimu, konsultavimu, pagalba išmokstant darbo paieškos būdų, baigiant subsidijuojamu arba remiamu įdarbinimu, profesiniu mokymu.
Tad kas kaltas, kad nedarbas vis dar egzistuoja? Galbūt patys žmonės pasyviai ieško darbo?
„Ar bedarbiams trūksta motyvacijos įsidarbinti, galėtų atsakyti darbdaviai, kurie registruoja laisvas darbo vietas ir pas kuriuos kreipiasi darbo biržoje registruoti asmenys. Tačiau, be abejo, darbo ieškantys asmenys nėra ir negali būti tapatinami su tinginiais, nevykėliais ir pan.“, – akcentuoja Darbo išteklių skyriaus vedėja.

Paramos ieško „atstumtųjų“ tarpe
Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius dr. Boguslavas Gruževskis sako, kad viskas priklauso nuo socialių normų egzistuojančių visuomenėje. Esą mums tapo normalu dirbti, užsidirbti, būti finansiškai nepriklausomiems. Jeigu žmogus to neturi, vadinasi, jis yra suprantamas šiek tiek kitaip, tarsi stigmatizacijos fone.
Tuo tarpu skurdo kultūroje viskas yra priešingai. Ten darbo neturėjimas yra norma. Ne paslaptis, visuomenės atstumtas žmogus ieško paramos, tokių pat kaip jis, o tai anot profesoriaus, didelė klaida. Paramos reikia ieškoti ne atstumtųjų, bet žmonių, kuriems labiau pasisekė tarpe, esą tuomet bus mažiau šansų „paslysti“.
Pastebima, kad patys darbdaviai neigiamai žiūri į bedarbius. Pavyzdžiui, pokalbyje dėl darbo, jie žymiai maloniau kalba su tais, kurie turi pajamų ir parodo, jog turi darbą. Pas darbdavį ateina tiesiog ieškodamas geresnio darbo, arčiau namų ir pan.
„Visuomenėje dominuojančią normą gali sušvelninti aplinka, šeima, draugai, nevyriausybinės organizacijos ir pan. Tačiau sunkiausia pakeisti darbdavio nuomonę. Kadangi jis nori turėti patikimą žmogų, o kandidato nedarbas automatiškai darbdavį nukreipia neigiamai“, – apie uždarą ratą aiškina B. Gruževskis.
Neturėdami darbo mes kompleksuojame, patys nuvertiname save ir dažniausiai dėl neobjektyvių priežasčių. Tačiau reikia nepamiršti, kad net geriausi specialistai taip pat netenka darbo, griūva korporacijos ir pan. Todėl atleidimas iš darbo neturėtų žmogaus išmušti iš vėžių, nepaisant to, kad tai yra vienas iš labiausiai stresą keliančių veiksnių.
„Jeigu žmogus neturi darbo ir per ilgą laiko tarpą nesugeba jo susirasti, tai patį asmenį stigmatizuoja iš vidaus. Jis tampa socialiai mažiau aktyvus, tai didina jo nepasitenkinimą, nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniai tai mato. Todėl labai svarbu turėti vidinę nuostatą bei nepasiduoti, atlaikyti ritmą, pvz. anksčiau atsikelti, nesėdėti prie televizoriaus, sportuoti, susitikti su draugais ir pan., t. y. reikia kažkaip kompensuoti laikiną darbo netekimą“, – pataria Darbo rinkos instituto vadovas.

Trūksta švietimo mokyklose
Profesoriaus teigimu, socialinės paramos tinklai yra orientuoti, kad žmogus kuo greičiau sugrįžtų į darbo rinką. Pavyzdžiui, jei asmuo per ilgą laiko tarpą neranda darbo, mažinama bedarbio pašalpa ir pan: „Bėda ta, kad gaunamos pajamos dirbant ir gaunant socialinę paramą mažai skiriasi. Reikėtų, kad darbo užmokestis būtų kelis kartus didesnis nei gaunamos pajamos iš socialinės paramos. Kai žmogus pajaus, kad dirbant pajamos didėja – galbūt mieliau rinksis darbą.“
Pastebima, kad žmogus nugyvena visavertiškesnį gyvenimą, kai jis dirba. Aišku, norisi, jog santykiai su darbdaviu ir kolektyvas būtų malonūs. Deja, ne visuomet taip yra. Tad niekas mums nepadės, jei pirmiausia nepadėsime patys sau. Užuot dirbę sėdėdami prie televizoriaus ir pasyviai laukdami, kol kažkas ką nors pasiūlys, tik veltui prarandame laiką ir galiausiai nieko nesulaukiame.
Anot B. Gruževskio, įvairios institucijos stengiasi su šia problema kovoti, tačiau trūksta elementariausio švietimo.
„Daugiau dėmesio turi būti skiriama švietimui. Sakome, kad už savo gyvenimą žmogus turi būti atsakingas pats, bet patys nepadedame plėtoti naujos kultūros. Vaikai vis dar plėtoja tą kultūrą, kurią mato savo šeimoje, gyvendami su bedarbiais tėvais, socialinės paramos gavėjais ir pan. Tokie vaikai švietimo sistemoje turi gauti žymiai daugiau paramos formuojant jų nuostatas bei vertybes. Mokykla turi padėti vaikui pasijausti, jog jis yra visavertis“, – pataria profesorius.