Sugebėjimas darbus atlikti dabar ir jų neatidėlioti yra įprotis, kurį galima ugdyti. 
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Kol kiti atostogauja ir mėgaujasi saulėtomis akimirkomis, nenuilstantys darbuotojai toliau pluša savo dirbtuvėse, kabinetuose arba laukuose. Tačiau kartais net patiems darbščiausiems reikia poilsio. Ypač tada, kai pajaučiame, kad paslaptinga jėga trukdo visus darbus padaryti laiku arba jei dingsta noras iš viso ką nors daryti.
Tokiais atvejais darbdaviai darbuotojams aiškina, kad tingėti negražu, kiti sau nesuka galvos ir toliau dirba kaip įpratę. Tuo tarpu psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis „Šiaulių naujienoms“ sako, kad nenoras dirbti ir darbų atidėliojimas pasireiškia nebūtinai tik vasarą. Kai kurie motyvacijos stoką jaučiame bet kuriuo metų laiku.

Įpročius galima valdyti
„Žmonės, kurie išsiugdė įprotį teisingai planuoti darbus, paprastai jų neatidėlioja. Sugeba planuoti savo laiką, žino kada ir ką atlikti. Kiti šio įpročio neturi“, – sako G. Navaitis.
Psichologo teigimu, įprotis planuoti darbus yra susijęs su įpročiu planuoti laiką ir parodo, kaip mes jį suvokiame.
Pavyzdžiui, asmenys, kurie blogiau planuoja savo darbus, dažnai susiduria su kitomis problemomis: vėluoja į susitikimus, sugeba ateiti per anksti arba per vėlai. Tam įtakos turi dvi priežastys: sąmoningai išsiugdytas gebėjimas planuoti laiką arba įgimtos savybės, kurios trukdo tai padaryti. Be abejo, viskas priklauso ir nuo žmogaus fizinės savijautos, juk kai sergame, susilpnėja daugelis mūsų gebėjimų.
Specialisto nuomone, darbų atidėliojimą, nenorą dirbti negalime pavadinti liga. Tačiau galime kalbėti kaip apie tinginystę. Viskas priklauso nuo to, kaip šį terminą apibrėžiame.
„Jeigu iš viso vengiate darbo – tai jo atidėliojimas gali būti tinginystės apraiška. Bet nebūtinai. Taip pat tai gali būti susiję su negebėjimu planuoti laiko, pasirinkti, kas yra svarbu, arba koks galėtų būti pirmaeilis ir antraeilis darbas“, – apie tinginystės apraiškas kalba G. Navaitis.
Norintiems įsitikinti ar motyvacijos stoka – tinginystė, ar įgimtas polinkis, psichologas pataria įvertinti savo sugebėjimus.
Pavyzdžiui, vieni žmonės pietus pagamina labai greitai, kiti juos ruošia lėtai. Tie, kurie juos padaro greitai, sugeba numatyti darbų seką. Žino, kad tuo metu, kai vanduo verda, nuskus bulves, morkas, o kai viskas užvirs, spės padaryti ką nors kita. Kiti tuos veiksmus darys vieną po kito: iš pradžių daržoves nuskus, po to išvirs.

Įtakos turi auklėjimas
Tačiau labai dažnai polinkis atidėlioti darbą rytdienai yra kitų psichologinių problemų simptomas. Tai gali būti susiję su vaikystėje patirtu auklėjimu. Pavyzdžiui, jeigu tėvai savo atžalas nuolat skatino siekti tobulybės ir dažnai jų elgesiu likdavo nepatenkinti, galimai toks vaikas tapo perfekcionistu, tai yra, pradėjo abejoti savo darbo sėkme, nes nustojo tikėti, jog jį atliks tobulai. Todėl darbus ėmė atidėlioti – taip siekdamas išvengti susidūrimo su savo bejėgiškumu.
Kita vertus, noras ką nors padaryti tobulai gali paskatinti protestuoti prieš bet kokias taisykles ir suvaržymus bei skatinti daryti tai, kas labiausiai patinka.
„Perfekcionistas žino, kad galiausiai jam vis tiek reikės padaryti darbą. Todėl tai ne visada gali turėti įtakos atidėliojimui, veikiau priešingai“, – pabrėžia psichologas.
Darbo vietoje mus supančios technologijos taip pat gali turėti įtakos nenorui dirbti arba siekiui viską atlikti lėčiau.
Specialistas pateikia pavyzdį ir siūlo užsukti į įrankių parduotuvę bei patiems įsitikinti, jog ten didelis įvairių instrumentų pasirinkimas. Tačiau juk mėgėjui darbininkui, nebūtinai reikia jų visų. Galbūt jam užtenka tik replių ir plaktuko. Tuo tarpu specialistui įrankių reikia labai daug.
Lygiai tas pat su išmaniosiomis technologijomis. Jeigu žmogus jas įvaldęs, technologijas gali panaudoti savo naudai ir darbus atlikti greičiau. O neįvaldęs, priešingai, laiko sutaupo mažiau.

Žodį „rytoj“ reikia paversti į „šiandien“
Psichologo teigimu, labai dažnai gebėjimas dirbti yra siejamas su valia. Tėvai savo vaikams sako, kad šie mokytųsi ugdyti valią, ir liepia mokytis eilėraščių, nors realiai tai tiesioginio ryšio neturi. Vienaip ar kitaip žmogus priima sprendimą pirmiausia įsivaizduodamas pasekmes. O įsivaizdavimą galima valdyti, tačiau nedaug kas tai sąmoningai daro.
Todėl specialistas „Šiaulių naujienų“ skaitytojams siūlo atlikti užduotį. Jeigu norite nebeatidėlioti darbų ir darbams pasiruošti iš anksto, užsimerkite ir, pavyzdžiui, įsivaizduokite kalėdinę eglutę. Iš pradžių tą, kurią puošėte praėjusiais metais, po to prisiminkite, kokią turėjote prieš penkerius metus, ir įsivaizduokite, kaip papuošite eglutę šiais metais.
Po to, reikia atkreipti dėmesį ne į paveikslo turinį, o kaip paveikslas nupieštas. Kaip arti tas vaizdinys. Paanalizuoti kuo skiriasi: ar vaizdiniai iš praeities yra toliau, o gal arčiau negu vaizdinys iš dabarties. Ar jis matymo centre, ar šone? Su spalvomis ar pilkai juodas?
„Jeigu žinosite, kuo skiriasi tolimos ateities vaizdinys nuo dabarties, suprasite, kad galite perdaryti tą vaizdinį taip, jog, pavyzdžiui, likęs mėnuo iki darbų rezultatų pristatymo atrodytų lyg atsiskaitinėjimas rytoj. Tuomet nieko daugiau nebereikės daryti, nes vaizdinys pats savaime motyvuos ir skatins žmogų dirbti“, – receptą, kaip atsikratyti vidinio tingulio ir motyvacijos stokos, atskleidžia G. Navaitis.