Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Grįžęs iš Berlyno, iš grupinės parodos „Kultūrų tiltai: Berlynas – Vilnius – Maskva“, kur eksponuoja kelis savo tapybos darbus, šiaulietis Dalvis Udrys patenkintas: pamatė, kaip jo kūriniai atrodo platesniame dailės kontekste, kokios dailės, meno tendencijos  Europos didmiestyje.

Viso to Dalviui Udriui reikia, nes jis – ir Šiaulių dailės mokyklos pedagogas, ir daugeliu meno sričių savo jėgas išbandęs menininkas.       

Dalvis Udrys – tapytojas, grafikas, skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“, surengęs per dešimt personalinių parodų, dalyvavęs dešimtyse grupinių parodų. Jo kūriniai eksponuoti parodose Austrijoje, Italijoje, Olandijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje ir dešimtyse Lietuvos galerijų... 

 

- O kaip medijos? Gal ir kompiuteriu jau kuriate?..

 

- Mano nuomone, kompiuteriai ir internetas dabar yra tikros demokratijos išraiška. Dėl jų, matau, televizijos, transliuodamos laidas tik kvailiems paaugliams – per visus kanalus eina tas pats mėšlas, jau praranda jaunimą, kuris prisėda prie kompiuterių kaip prie vienintelės alternatyvos, išvedančios iš šio užburto rato. 

 

O ratas čia yra užpelkėjęs. Ypač Šiauliuose – meninės erdvės kasdien traukiasi, traukiasi: mes prarandame galerijas, prarandame dailininkus, prarandame skulptūras, nes nebėra joms erdvės – jas   užkariavo parduotuvės... Viskas parduodama. Vadinasi, nebeturime Šiauliuose smegenų, kurios matytų realią perspektyvą.

 

Kiek kalbėta, kad reikia išsaugoti metalines skulptūras, kurios buvo sukurtos tik metalo laužo kaina... Štai parsivežiau iš Berlyno nuotraukų – prie muziejų stovi panašios metalinės konstrukcijos. Stovi, nors ir įvairiai traktuojamos. Šiauliuose – ne.

 

Taigi internetas yra galimybė rasti alternatyvą tiems, kurie jų nori, galimybė išsiveržti.

 

Aš jau nebelabai spėju į kompiuterinius menus, nors bandžiau kažkada ir savo tinklapius daryti, ir kompaktines plokšteles. Tačiau labai sudėtinga sėdėti ant kelių kėdžių – tenka pasirinkti...  Ir pasirinkau, kas man suprantama, artima.

 

Daugelis gali sakyti kitaip, bet man geriau, maloniau turėti rankose knygą, laikraštį, albumą. Juk mes visi pasaulį pažįstame per pojūčius: matyti, užuosti, pačiupinėti, pajusti daikto svorį. Internetas, kompiuteris - tam tikra distancija, tik tam tikra 3D erdvės iliuzija. O dar problemos dėl ten pateiktos informacijos, kūrinių autentiškumo – viskas greitai ten perrašoma, persiunčiama...

 

- Į Berlyno parodą patekote internetu ar tradiciniu būdu?

 

- Sakyčiau, tradiciniu. Nidoje ilgą laiką dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo įsikūrusi  menininkų kolonija – „Brücke“ grupė: žinomi ekspresionistai M. Pechsteinas, K. Schmidtas–Rotlufas, A. Degneris, K. Kunzas, E. Mollenhaueris, impresionistas L. Corinthas. Beveik du šimtai vokiečių dailininkų ten kūrė. Vokietijoje jie labai vertinami, todėl kai menininkas Saulius Kruopis ten pradėjo rengti tarptautinius plenerus šios grupės pavyzdžiu, į Nidą atvyko vokiečių ir ne tik vokiečių dailininkai.   

 

Beje, kam priskirti „Brücke“ grupės dailininkus? Jie tapė Nidoje, bet ne lietuviai. Lyg ir. Bet malonu Berlyne pamatyti Žako Lipšico, gimusio Druskininkuose (taip ir užrašyta), paveikslą, nors mes jo Lietuvai ir  nepriskiriame. O Kristijoną Donelaitį, kuris gyveno net ne Lietuvos teritorijoje, sau priskiriame, laikome lietuviu poetą, lenkiškai rašiusį - „Litwa, ojczyzna moja...“

 

Štai dar kur problema.

Taigi iš tų nostalgiškų vokiečiams Nidos plenerų, kuriuose ir aš dalyvauju, kilo mintis surengti vokiečių, rusų ir lietuvių tapybos parodą, juolab kad ir proga gera 100-osios ekspresionizmo metinės, „Kultūrų tiltai: Maskva – Vilnius – Berlynas“. Pirmiausia ji surengta Berlyne, vėliau turėtų keliauti į Vilnių, Maskvą. 

- Kokioje Berlyno galerijoje paroda eksponuojama?

 

- Paroda atidaryta kovo 9-ąją Berlyne,  Friedrich-Straße,  įsikūrusiuose Rusų mokslo ir kultūros namuose, kur nemažai dailės galerijų nuomojasi patalpas. Galerija pasirūpino maskvietis dailininkas, irgi dalyvavęs Nidos pleneruose.

 

Didelė galerija, o ir „Kultūrų tiltų“ autorių daug. Vien lietuvių dailininkų pavardes sunku atmintinai išvardyti: Skaidrė Butnoriūtė, Saliamonas Teitelbaumas, Arūnė Tornau, Algimantas Kliauga, Juozas Pranckevičius, Svajūnas Armonas, Aleksandras Vozbinas, Saulius Kruopis ir aš. Ši paroda net tris kuratorius turi – lietuviai Saulių Kruopį, rusai Nataliją Jankovskają, vokiečiai Arminą Riegerį.

 

Aš parodai pateikiau keturis 80x60 formato tapybos darbus. Kadangi daug autorių, buvo nurodytas ne tik darbų skaičius, bet ir jų matmenys, o mano darbai buvo didesni, tai teko specialiai parodai tuos darbus padaryti. Improvizavau impresionizmą, laisvą tapymą, kaip ir dauguma kitų autorių . 

Mano paveikslai buvo inspiruoti trijų praėjusios vasaros plenerų – Nidos, Paberžės, Vilniaus – nuotaikos ir darbų iš natūros.

 

Taigi tai peizažai.

Penkias dienas Berlyne mes lietuviai prabuvome: turėjome rėmėjų duotą a

tobusiuką, tai po įvairias galerijas tikslingai pavažinėjome, daug ko pamatėme ir patys save patikrinome, kaip mūsų darbai  kitų kontekste atrodo. 

Dabar iki parodos uždarymo ten likęs yra tik kuratorius Saulius Kruopis – jis viskuo rūpinasi. 

- Koks šios parodos tikslas: informacinis, komercinis?

 

- Iš esmės organizuoti tokias parodas yra gana sudėtinga: jei kas galvoja, kad dailininkai kaip tie žvėrys prie kažkokių ėdžių prieina, tai labai apsirinka. Gal taip kada ir buvo, bet labai seniai – viskas pradedant kelione, baigiant gyvenimu viešbutyje iš pačių dailininkų kišenės.

O dėl komercijos... Nežinau, nė kas tai yra: Šiauliuose tas reikalas yra žlugęs, o kažkur kitur jos ieškoti - laiko gaišimas. Turiu aš visokių veiklų, kitų nebeieškau, kaip nebetikiu nei Šiauliais, nei čionykštėmis meninėmis perspektyvomis.

 

Berlyno publika, galerijų lankytojai yra ganėtinai kritiški ir išlepę – jie lanko visas parodas, ima lankstinukus, žino, kas kur ir kaip. Jie ten daug mato, o galerijos milžiniškos – per dieną vienos neapeiti.

 

Kultūrine prasme Berlynas nepalyginamas nei su Vilniumi, nei su kitais dideliais miestais. Nebent jį lenkia Niujorkas: tai, ką galima pamatyti viename, pamatysi ir kitame – tiek šiuolaikinių, tiek klasikinių kūrinių.   

 

Parodos „Kultūros tiltai“ lankytojams mes, lietuviai, esame ganėtinai įdomūs – mes iš kitos erdvės, su kita tradicija, su kitokiais požiūriais. Juk mes buvome dalis kitokios sistemos, kuri formavo, kuri  neleido pažinti kažką nauja, bet kartu ir neleido pamiršti, kas vokiečių metams bėgant buvo pamiršta. 

Atsiliepimų apie savo darbus, apie visą parodą dar laukiame, jau po uždarymo pamatysime bendrą vaizdą. Iš esmės tokia paroda reikalinga ne Berlyno publikai, o jos autoriams – pamatyti savo darbus platesniame kontekste. 

Galų gale mes labai dažnai pervertiname užsieniečius – Lietuvos viešoje erdvėje apie juos kuriamas mitas, o tokios parodos kaip tik įrodo menininkams, kad jie lygiai tokie pat, kaip ir užsieniečiai.

 

Juk ir vokiečiai menuose yra pralošę: iki Pirmojo pasaulinio karo meno centras buvo Austrija, tarpukary – Prancūzija, po Antrojo karo juo tapo JAV. Visą tą laiką vokiečiai buvo nuošaly ir tik dabar pradeda ryškėti.

 

 

- Berlyne mūsų Valdovų rūmų fenomenas irgi gerai žinomas: nugriauti socialistinį pastatą, atstatyti buvusį. Gidas ne kartą sakė: prieš kelerius metus šito namo dar nebuvo, nors namas toks senoviškas. Pasirodo – ką tik atstatytas. 

 

Beje, šių dienų ženklai Berlyne – kariai su automatais. Po kažkokio įvykio taip sustiprinta apsauga, kad į Reichstagą nepatekome,  tačiau visumoje taiki atmosfera. 

 

Berlyne ir menų visokių galima pamatyti: moderniojo meno galerijose daug ir video-, ir instaliacijų (bet tai ne man) ir galerijų, kokių mes neturime ir niekad neturėsime. 

 

Ten yra darbų kolekcijos tų autorių, kurie gyveno Lietuvoje ir priklausė menininkų grupėms. Ir tie darbai pardavinėjami aukcionuose. Tačiau lietuviai neturi nei proto, nei noro, nei inteligencijos tuos kūrinius susipirkti, sukaupti tai, kas susieta su mūsų kraštu. 

 

Žinoma, mes turime M. K. Čiurlionį, bet juk draugavo, bendravo su daugeliu vokiečių menininkų, kurie irgi yra mūsų lietuviško meninio konteksto dalis. Tik mes dar to nesuvokiame, tik tai dar yra  mūsų problema. Problema, kad mes neturime prioritetų: mes statome Valdovų rūmus, vietoj to, kad atstatytume tai, kas juos atstatant sugriuvo. Visada sakiau: jei turi taikinį, tai gal ir pataikysi, bet jei šaudysi bet kur – rezultato nebus.

- O menininkai visada „šaudo į taikinį“, jei savo kūrinių nei parduoda, nei ką?

 

- Na palyginkime menininką su žmogumi, kuris nusiperka itin brangią meškerę, pripila džipo baką dyzelino vien tam kad už šimto kilometrų upėje pagautų vieną žuvelę, o pagavęs ją pabučiuotų ir atgal paleistų. Pažįstu ne vieną tokį. Arba žmogus augina orchidėjas, leidžia pinigus vis naujoms, nors nei jų parduoda, nei valgo. Tai kaip tai vertinti? Ne viską galima vertinti ekonominiais kriterijais. Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų Žemės gyvių, kad turi estetinių poreikių.

 

Daugelis dalykų remiasi tikėjimu: kai duodame pinigus bankui, tikime kad jis nebankrutuos, bet tik užtenka kažkam supanikuoti ir bankas nebeturi pinigų... Tas pat ir dailėje: mes tikime, kad tie dalykai, kuriuos sukuriame, yra vertybė, tai jie ir tampa vertybe. 

- Tačiau tikėjimui reikia stebuklų.

 

- O ar ne stebuklas, kad mano darbai parodoje Berlyne, kad ten aplankiau tiek galerijų, kad pamačiau tai, ko nematęs? Ar kažkada galėjau to tikėtis?

Žinoma, tie „stebuklai“ reikalauja veiksmo. Yra tokia ryto filosofija: jei klausai kūno, kuris sako: dar pamiegok, niekas ir neįvyksta, bet jei klausai galvos, keliesi, tai kažką padarai ir tai jau yra mažas stebuklas.

 

Ir jie nuolat vyksta – pernai buvau trijuose pleneruose, ten daug ką ir padariau, daug ką pamačiau ir susiradau daugybę naujų pažįstamų. O kas yra bendruomenė? Jungtys. O susijungę štai ir parodą Berlyne padarėme.

Metalo skulptūros, labai panašios į buvusias Šiaulių parke, prie privačios galerijos Brucke, Berlyne.

Paroda „Kultūrų tiltai: Maskva – Vilnius – Berlynas“: Dalvio Udrio darbų fone – parodos lankytoja. 

Asmeninio albumo nuotr.

 

Šiaulietis menininkas Dalvis Udrys sako, kad idėja galerijoje „Non omnes“ surengti parodą „Kultūrų tiltai: Berlynas-Vilnius-Maskva“, kurios koncepcija - sujungti įvairias dailės kryptis ir atspindėti  trijų šalių dailininkų šiuolaikinio meno tradicijas, tendencijas ir ypatumus, akivaizdžiai pasiteisino.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.