
Liberalei Daliai Teišerskytei skrydis iš Pasaulio parlamentarų kongreso „apkarto“ – jai teko sėdėti tarp „negro“ ir „klozeto“. Situacija buvo tokia, kad keleiviai skleidė nemalonų kvapą, o kitas dar ir įžūliai elgėsi. Netyčia išsprūdo šie žodžiai parlamentarei ir visi ėmė badyti pirštais ,,vargšę“ politikę –„diskriminacija!“ Už tokius diskriminuojančius žodžius teko atsiprašyti Liberalų sąjūdžio vadovui Eligijui Masiuliui, kuris tokiam pasisakymui nerado jokio pateisinimo. Tad gera proga palinksniuoti sąvoką „tolerancija“, kuri neretai pasirodo arba erzinanti, arba iki įkyrumo pabodusi. Ir vis dėlto tolerancija su kiekvieno žmogaus saugumu yra labai susijusi. Tolerantiškoje visuomenėje kiekviena gyva būtybė laikoma unikalia, svarbia ir vertinga. Kaip mes siejame save su tolerancija ir kokią naudą ji neša visuomenei, kalbamės su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktore Dovile Šakaliene.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Ką reiškia būti tolerantiškam?
Kaip sako D. Šakalienė, neretai painiojama tolerancija ir ignoravimas bei keliamas retorinis klausimas, ar turime toleruoti nusikaltimus, ar amoralų elgesį.
„Nusikalstamas elgesys neturi būti toleruojamas, pateisinamas, priimamas – ne veltui prieš smurtą šeimoje kovojančios organizacijos yra organizavusios kampaniją „Nulis tolerancijos smurtui“. Svarbu atskirti elgesį ir savybes. Odos spalva, etninė kilmė, lytinė orientacija, lytis, amžius yra savybės, kurių pakeisti negalime, tačiau savo elgesį galime keisti. Diskriminuoti, skriausti ar žeminti žmogų dėl to, kad jis, pavyzdžiui, yra juodaodis, – negalima. Tačiau jei tamsios odos spalvos žmogus įvykdo nusikaltimą – jis turi patirti tas pačias pasekmes, kaip ir baltaodis“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė.
Pasak jos, labai svarbu suvokti, kad stereotipizavimas, siejimas tam tikrų asmens savybių su tam tikru elgesiu sukuria klaidingas išankstines nuostatas. O jos veda į diskriminaciją ir smurtą. „Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos informacinės atakos itin dažnai manipuliuoja lytinės orientacijos tema – remiantis nuo sovietinių laikų šioje šalyje itin didelę įtaką turinčia kalėjimų subkultūra homoseksualumas siejamas su iškrypimu, o siekiant sukelti visuomenės pasibjaurėjimą homoseksualiais asmenimis jie tapatinami su pedofilais“, – teigia D. Šakalienė.
Ji paaiškina, kad pedofilijos sutrikimą turintis asmuo dėl įvairių priežasčių (vaikystėje patirtos seksualinės prievartos, testosterono stokos ir kt.) yra nepajėgus jausti seksualinio potraukio lytiškai subrendusiam asmeniui, jį ar ją traukia tik vaikai, nepasiekę lytinės brandos. Tad reikia suprasti, kad tai nėra lytinė orientacija, o psichofiziologinis sutrikimas.
Lytinė orientacija žymi, kurios lyties atstovui žmogus jaučia emocinį, romantinį arba lytinį potraukį.
Tačiau, pasak D. Šakalienės, dėl mūsų vis dar stipraus kultūrinio ryšio su Rusijos Federacija, dėl pastarosios valstybės aktyvių pastangų priešinti mūsų visuomenę ir neigti prigimtinių teisių ir laisvių svarbą bei nedalomumą, mūsų gebėjimas suprasti ir priimti savo visuomenės narius itin lėtai auga būtent šioje srityje.
Lietuvių tolerancijos indeksas
Pasiteiravus, koks galėtų būti lietuvių tolerancijos indeksas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė pateikia konkrečius neseniai ir garsiai žiniasklaidoje nuskambėjusius pavyzdžius.
„Kaip liudija pastaruoju metu Lietuvą krečiantys skandalai – nuo atlikėjo Ten Walls homofobiško komentaro iki Seimo narės Dalios Teišerskytės rasistinio pasisakymo – mūsų visuomenė patiria ryškius pokyčius. Viena vertus, turime ryškią stoką adekvataus suvokimo apie pagrindines teises ir laisves, žmogaus orumą, neretai diskriminuojantys ar žeminantys komentarai kyla iš stereotipais paremtų išankstinių neigiamų nuostatų vienos ar kitos asmenų grupės atžvilgiu. Kita vertus, sparčiai auga sąmoninga ir atsakinga visuomenės dalis, netoleruojanti nepakantumo žmonėms dėl jų odos spalvos, etninės kilmės, lytinės orientacijos ar religijos. Be abejo, įžeidžią ir/arba diskriminuojančią poziciją išreiškę vieši asmenys neretai atsiprašo formaliai – ir apskritai nemato savo kaltės, nes šiandien pagal mentalitetą mes vis dar esame ženkliai arčiau Rusijos nei Vokietijos, jau nekalbu apie Islandiją“, – sako D. Šakalienė.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas kas dvejus metus atlieka apklausą, kaip visuomenė vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Kalbant apie labiausiai pažeidžiamas žmogaus teises, tarp 2014 m. apklausoje nurodytų pilietinių ir politinių teisių teisė į teisingą teismą ir toliau laikoma labiausiai pažeidžiama ir vertinama. Pastebima bendra visų apklausoje aptariamų teisių pažeidžiamumo suvokimo didėjimo tendencija palyginti su 2012 m. Nuo 2012 m. ypač padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad labiausiai pažeidžiama jų teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, į žodžio laisvę bei teisė dalyvauti politiniame gyvenime.
Paradoksas – auga jautrumas žmogaus teisių pažeidimams, bet pastaraisiais metais pastebimai sumažėjo bendras diskriminacijos apraiškų suvokimas. „Nežymiai padidėjo pagyvenusių asmenų diskriminacijos suvokimas (5,31 balo palyginti su 5,06 balo 2012 m.), tačiau pastebimai sumažėjo suvokimas, jog diskriminuojami asmenys su fizine bei psichine negalia, nepaisant to, kad faktiškai ši diskriminacija vis dar yra ženkli įvairiose srityse – nuo viešųjų erdvių bei paslaugų prieinamumo, iki diskriminavimo darbo rinkoje, neigiamų stereotipų dominavimo ir kt. Pastebėtina, kad nežymiai išaugo moterų diskriminavo suvokimas (iki 4,22 balo nuo 3,92 balo 2012 m.)“, – skaičius vardija D. Šakalienė.
Pasak jos, seksualinių mažumų diskriminavimo lygis vertinamas kaip sąlygiškai žemas ir jis vis dar krenta. „Atsižvelgiant į aplinkybę, jog kaip ir praėjusiais metais respondentų vertinimu teisę į privataus gyvenimo gerbimą labiausiai pažeistų vaiko homoseksualios orientacijos paskelbimas per radijo laidą (vidurkis 8,57), akivaizdu, kad latentinė homofobija išlieka rimta problema: nenorima pripažinti, kad seksualinės mažumos diskriminuojamos, tačiau aiškiai suvokiama, jog dėl viešo priskyrimo seksualinėms mažumoms neabejotinai nukentėtų vaikas ir visa šeima“, – sako D. Šakalienė.
Labai tolerantiška visuomenė. Kokia ji?
Kiek futuristinis žvilgsnis – kokia būtų visiškai arba labai tolerantiškos visuomenės ateitis?
D. Šakalienė sako, tokioje visuomenėje būtų aiškiai ir adekvačiai suvokiamas skirtumas tarp elgesio ir savybių, netoleruojama bet kokia kitai gyvai būtybei sąmoningai daroma žala ar žeminimas. Tokioje ateityje kiekviena gyva būtybė būtų laikoma unikali, svarbi ir vertinga. Čia gebėjimų bei idėjų įvairovė būtų panaudojama maksimaliai. Be abejo, egzistuotų protinga pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės, pliuralizmo ir nekintamų kiekvieno asmens teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimo.
„Be abejo, turbūt dėl biorobotikos pasiekimų ir pakaitinių/sintetinių organų tobulėjimo iškils klausimas, kas galės būti laikomas žmogumi – tad manau, kad spręsime klausimus, kaip ir kiek gali būti atsižvelgta į kiekvienos gyvos būtybės ar mąstančio organizmo poreikius ir nuomonę. Manau, kad žmonija tobulėja – nepaisant daugelio iššūkių, karinių konfliktų, nusikaltimų, mes vis labiau suvokiame, kas yra žmogaus orumas, koks trapus yra mūsų gyvenimas ir tai, kad daug labiau apsimoka sukurti saugią ir tolerantišką visuomenę, nei teroru ir žmonių rūšiavimu grįstą teroro valstybę“, – apibendrina D. Šakalienė.
Štai lietuviai nori būti visuomet priimti, laukiami, bet patys nenori arba nemoka priimti kitų kalbant apie emigrantų stigmą. D. Šakalienė mano, kad būtų puiku, jei visuomenė aiškiai suvoktų, kuo skiriasi pabėgėlis – savo ir savo šeimos saugumo vardan prieglobsčio prašantis žmogus, nuo ekonominio migranto – savo ir savo šeimos gerbūvio kūrimo vardan į valstybę atvykęs asmuo.
„Ir nė viena kategorija nėra smerktina. Po Nepriklausomybės atgavimo – taigi, kai nebebuvo realios grėsmės mūsų saugumui – į užsienį išvyko penktadalis Lietuvos. Kiek dar išvyko gelbėdamiesi Lietuvos okupacijos proceso metu. Taigi, realią patirtį ir supratimą apie įvairias migracijos formas tikrai turime. Kodėl vengiame tai suprasti? Nes apskritai nereflektuojame savo istorijos ir patirčių, stokojame atsakingų lyderių, kurie skatintų konstruktyvią diskusiją, sveikimą nuo istorinių traumų ir pozityvios mūsų tapatybės formavimą“, – teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė. Tam, kad galėtume tapti atvirais ir smalsiais piliečiais, vertinančiais žmonių ir idėjų įvairovę, anot D. Šakalienės, turime pasveikti: atvirai įvardyti savo baimes, gauti aiškios informacijos apie jų šaknis ir jas įveikti.
Kuo daugiau tolerancijos, tuo saugesnis žmogus
Byra ir tokie visuomenės klausimai – ar tolerantiškas žmogus nepriverstas dėvėti tramdomųjų marškinių, kurie slopiną savąjį unikalumą, ar tolerancija nėra „kontrolė“ pristatoma kaip „laisvė“?
D. Šakalienė mano, kad tai labai populiarus argumentas žmonių, kurie rūšiuoja kitus žmones. „Mano teisės – nekvestionuojamos, kito teisės – akiplėšiškas įžūlumas. Kiekvieno mūsų teisės ir laisvės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės ir laisvės. Laisvės riba yra labai ryški linija – ji baigiasi ten, kur kyla žalos kitam žmogui grėsmė. Tai labai aiški taisyklė apie sugyvenimą pačiam su savimi ir su aplinkiniais, kuri paprastai ir taikliai išreikšta krikščionybės paradigmoje: mylėk savo artimą kaip save patį. Gerbk save ir žinosi, ką reiškia gerbti kitą“, – sako D. Šakalienė.
Iliustruokime pavyzdžiais. Kaip skaudžiai arba žiauriai priversti kentėti gyvenantys netolerantiškoje, agresyvioje aplinkoje?
D. Šakalienė džiaugiasi, kad Lietuvos tolerancijos lygis visgi nėra toks, kaip mums grasinančios Rytų kaimynės, kurioje kasmet nužudoma dešimtys žmonių dėl jų etninės kilmės.
„Putino sukurtas hitlerjugendo principais gyvuojantis judėjimas sukūrė tokią baimės atmosferą, kad iš Kaukazo ar Azijos kilę žmonės vakarais vieni bijo kur nors išeiti – jie žino, kad bet kurią akimirką juos gali užpulti grupelė jaunuolių, kurie akimirksniu paverčia žmogų lūžusių kaulų ir kraujo koše“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė.



