Choreografo Mindaugo Kosaičio neerzina neprofesionalūs šokėjai vakarėliuose: „Šokis yra atsipalaidavimas ir kaip žmonės save jaučia, taip save ir išreiškia“.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Nors Tarptautinė šokio diena UNESCO sprendimu švenčiama nuo 1982-ųjų, o Šiauliuose įvairiausių šokių kolektyvų yra kelios dešimtys, profesinės šventės išvakarėse pakalbinti keli žymūs mūsų miesto choreografai sakėsi tai visai užmiršę, nes jiems kiekviena diena... esanti šokio šventė.

 

 

Mindaugas Kosaitis, choreografinio kolektyvo „Aušrelė“ vadovas: „Šįkart Tarptautinės šokio dienos išvakarėse „Aušrelės“ koncertas dedikuotas Motinos dienai. Tai irgi galima pavadinti viena iš šios šventės formų. Per daug metų visaip yra buvę: kartais ir sveikinimų šios dienos proga sulaukiu – iš kolegų choreografų ir mokinių.

 

Kas man yra šokis, sunku ir įvardyti. Patinka visi šokio žanrai, jei jie yra tvarkingi, subtilūs, nuoširdūs ir gražiai atliekami. Šiuo metu labiau džiaugiuosi matydamas šokančius savo mokinius, negu pats šokdamas, nes šoku tik išskirtiniais atvejais.

 

O kiek šokiai duoda naudos, visą dieną galima būtų vardyti, nes vaikai susipažįsta su savimi, su savo kūnu, pradeda girdėti muziką, maži išmoksta skaičiuoti. Be to, šokiais išsprendžiamos ir tam tikros fizinės bėdos“. 

 

 

Edita Montvilienė, akrobatinio rokenrolo ir akrobatikos klubo „Elvis“ vadovė: „Per Tarptautinę šokio dieną mes dažniausiai kur nors koncertuojame ar ką nors veikiame, šiais metais ją paminėsime gegužės 6-osios koncerte, kai mūsų klubas švęs savo 20-metį. Taip, mūsų klubas atstovauja ir Lieporių gimnazijai, ir Gegužių pagrindinei mokyklai, ir Šiauliams jau 20 metų, ir aš jame nuo pat pradžios. 

 

Dar studentė būdama rokenrolu ir nuo liaudininkės nukrypau į tokią ekspresyvią sporto šaką, nors  mėgstu ir liaudies, ir charakterinius šokius, ir baletą, tačiau geriausiai galiu išreikšti save rokenrolu. Pati esu labai greita, greitai priimanti sprendimus, o šis šokis kaip tik yra greitas, susijęs su tam tikra rizika, staigiais sprendimais.

 

Šiuo metu man labiau patinka vadovauti, nes net nepajutau, kada iš šokėjos tapau vadove – esu užsidegusi šokėjus puoselėti, kaip kad anksčiau - šokti. Žinoma, ir dabar niekada nepraleidžiu progos pašokti rokenrolo“.

 

 

Rokenrolu užsidegusi Edita Montvilienė: „Man labai smagu matyti žmones, kurie su užsidegimu bando šokti – profesionalūs šokėjai yra pernelyg išfiltruoti, o man geriau žiūrisi impulsyvus šokis, jei net nėra iki galo teisingai atliktas“.

 

 

Violeta Laugalienė, vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblio „Šėltinis“ vadovė: „Ne visi žino šią šventę, tad sveikina tik patys artimiausi draugai. 

O šokis man yra gyvenimo būdas, stilius, sveikata, alga, meilė – apskritai visas gyvenimas. Labiausiai patinka klasikiniai ir liaudies šokiai. Klasiką dievinu, bet liaudies šokius - dar labiau. Juk  nei istorijos vadovėlis, nei pilietinio ugdymo pamokos neduos to, ką galima pajusti liaudies šokiu. 

 

O aš pati mėgstu šokti, bet tik su gerai šokančiais vyrais poroje – pirmiausia, žinoma, su savo vyru (Romualdas Laugalis kartu su žmona vadovauja „Šėltiniui“ - red. past.), nes turiu jausti malonumą ne pasitampyti, ne pastovėti nuo kojos ant kojos bet normaliai pašokti grojant gerai muzikai. Apskritai mudu su vyru esame labai linksmi žmonės: galime bet kada  ir bet kur (kad ir vidury sodo) pašokti, ir pastrakalioti“.

 

 

„Štai ką tik grįžome iš festivalio Turkijoje, tai ten per paradą eina iškėlę Trispalves mūsų pradinių klasių šokėjai ir patys, be jokių komandų, skanduoja: „Lie-tu-va! Lie-tu-va!..“ Liaudies šokis yra mūsų pilietiškumas, mūsų tradicijos, mūsų savigarba“, - teigia choreografė Violeta Laugalienė.

 

 

Aldona Masėnienė, šokių ansamblio „Želmenėliai“ vadovė: „Oi, kaip tik pataikėme koncertą surengti, nors pirmosios Lietuvoje profesionalių choreografų laidos penkiasdešimtmečio intencijai.  

 

Šokio negalima laikyti darbu, tai – sveikata, energija, grožis, dvasinis pakylėjimas. Nors mokant šokti vaikučius būna ir nelinksmų, ir nelengvų dalykų, tačiau kai yra rezultatas (o jis būna ne taip dažnai), tai užpildo visus tuos penkis dešimtmečius. Va, ką tik baigėme repeticiją su konservatorijos  dainų ir šokių ansamblio „Jovarėlis“ šokėjomis – koks malonumas pamatyti, kaip jos paaugo šokyje per metus. Nuostabu!

 

Vadovauti šokėjams man niekada nepatiko, tik kad tokią profesiją pasirinkau. Nors ir profesiją pasirinkau tik todėl, kad patiko pačiai šokti. 

 

Mano didžioji meilė – lietuviškas šokis ir, manau, privalanti jį taip pateikti, kad ir visi kiti mylėtų. O šiaip man visi šokiai, stiliai įdomūs, visi tinka ir patinka. Na, gal gatvės šokių ir nebepamėgsiu savo amžiuje. Ir šoku pati kiekvieną dieną, per kiekvieną repeticiją, nors truputį taupausi – sausgylės partemptos, sąnariai perkrauti, bet kol kojos nepavargusios, tai labai smagu. Tai ir sakau, kad nedirbu, o tik švenčiu šokio dieną visus metus“.

Šiemet penkiasdešimties metų profesionalios choreografės darbo jubiliejų švenčianti Aldona Masėnienė prisipažįsta: „Mano visi metai švenčiami: kiekviena diena - man šokio diena“

Vadimo SIMUTKINO nuotr.