Dainavimo mokykla „Dagilėlis“ pavakarę sklidina vaikų klegesio. Trečiajame aukšte esančioje klasėje jau baigėsi mažųjų repeticija, kur vadovas Remigijus Adomaitis vaikams dėsto instruktažą – matyt, būsimai kelionei. Visų vaikų akys nepaleidžia vadovo. Ant pianino – žaislinis pistoletas ir šratinukų pakuotė. Vadovas paima ir pasiteirauja – kieno? Mažieji nuščiūva, vienas kitas neišlaikę tyliai susijuokia. Pirmiausia – nurodymai, kad su tokiais daiktais reikėtų elgtis atsargiai, tačiau vadovui irgi labai smalsu, kaip veikia pistoletas. Ir čia pat atsargiai išbando. Kas sušunka „Ne!“, kas „Atsargiai!“, o kas prunkščia į delną. Pykšt! Gyvas, smagus juokas nuaidi klasėje. Tačiau jau laikas skubėti į bendrą repeticiją su vykstančiais į koncertą Vilniuje. 
Ievos KLENAUSKAITES nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Dagilėlio“ koncertų salėje berniukai ir jaunuoliai laukia vadovo, kalba, diskutuoja, plepa. Vadovui tereikia fortepijonu sugroti kelis melodingus akordus ir visi kaip vienas nuo žiūrovų kėdžių patraukia į sceną sustoti į savo vietas. Ir iš tiesų, kaip vadovas ir patikino, pirmiausiai nuskamba vieningas ir stiprus choristų „Laba diena“. Pratimai „ma-mė-mi-mo-mū“ dar truputį palauks, juk vieno berniuko gimtadienis. R. Adomaitis duoda ženklą, nuskamba toks harmoningas ir melodingas sveikinimas „Su gimimo daina“ , kad net pavydas suima. R. Adomaitis spūsteli ranką gimtadienininkui, trumpai pasišnekučiuoja su choristais... ir laikas repeticijai.

Kada gimtadienis?
Berniukų ir jaunuolių chorą „Dagilėlis“ 1990 m. įkūrė ir jam vadovauja R. Adomaitis. Šventinę programą 25-erių metų jubiliejaus progą choras atliko vakar Vilniuje. Sekmadienį šiauliečiai mėgstamiausius kūrinius, su kuriais choras žengė į šlovės olimpą, galės išgirsti Šiaulių katedroje. Gal jau girdėta, gal ir ne, bet berniukų ir jaunuolių chorą „Dagilėlis“ kinai tituluoja „angelų choru“, vokiečių spaudoje jis pavadintas „lietuviškuojju Thomaner“ – lyginamas Šv. Tomo katedros (Leipcigas) berniukų choru, kuris yra vienas iš pasaulyje garsiausių, seniausių – gyvuojančių daugiau nei 800 metų. O JAV, Baltimorėje, 2011 m. buvo paskelbta „Dagilėlio“ diena. Reikšmingi laimėjimai, turtinga biografija, pasaulinis pripažinimas, aukščiausi įvertinimai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, dirigento maestro Sauliaus Sondeckio ir dirigento profesoriaus Donato Katkaus pagyrimai...
Kada yra ta tikroji diena, kai „Dagilėliui“ sukanka 25-eri? R. Adomaitis juokauja – o kada tiksliai pradedamas vaikas? Na, gerai, 1990 rugsėjį pradėjo Šiauliuose dirbti – rinkti vaikus. Idėja dirbti su berniukų ir jaunuolių choru buvo jau studijų metais.
„Jeigu dar anksčiau žiūrėti, tai vaikystėje žiūrėjau filmą apie berniukų chorą ir galvojau, kaip faina būtų, kodėl aš negalėjau gimti ten, kur yra berniukų choras. Nespalvotas filmas labai stiprų įspūdį padarė – kiek kartų rodė, ko gero, tiek kartų jį ir mačiau. Matyt, kažkokį impulsą ir davė. Kiek buvo man metų, nepamenu, tik žinau, kad balsas dar nebuvo mutavęs“, – sako R. Adomaitis.
Bet negali žinoti, kas tave pastūmėjo į vieną ar kitą pusę. Galbūt tas filmas, galbūt visai kas kita – muzikos mokymasis, dainuojanti mama, tėtė, turėjęs klausą, sesės muzikantės, namuose buvęs akordeonas ir pianinas. O ir pačiam viskas buvo įdomu.
Klaipėdoje dar studentą padėti padainuoti pakvietė į Klaipėdos berniukų ir jaunuolių chorą „Gintarėlis“ su tuometiniu vadovu Juozu Kubiliumi. R. Adomaitis gavo pasiūlymą važiuoti į Šiaulius ir kurti berniukų chorą ten. J. Kubiliui teko R. Adomaitį stipriai įkalbinėti, nes į Šiaulius labai nenorėjo – jau buvo numatęs visai kitą vietą, kur norėtų dirbti. Pasirodo, norėjo pasukti į Druskininkus. Vis dėlto pasvarstęs apie galimybes atvyko į Šiaulius. Nors Šiauliuose iki tol bandymų įkurti berniukų chorą buvo daugybė. Berniukų ir jaunuolių chorai čia kažkodėl vienas po kito užgesdavo, vadovai padirbdavo 1–2 metus ir išeidavo…

Apie išlikimą ir pakilimą
Paklaustas, kaip pavyko chorui ne tik išlikti, bet ir užaugti, suklestėti, vadovas sako, kad pats bandė ieškoti priežasčių, kodėl vadovai taip dažnai keisdavosi.
„Norint rezultatą pasiekti reikia įdėti labai daug darbo ir turėti labai daug kantrybės, kol rezultatas, kad ir labai menkas, pasirodys. Su suaugusiais dirbti yra žymiai lengviau, o jeigu dar profesionalūs muzikantai, tai tu matai rezultatą padirbęs keletą savaičių ar mėnesių“, – sako R. Adomaitis.
Pirmasis darbas ir prasidėjo startavus mokslo metams. Į chorą atėjo maždaug 30 vaikų, o per metus įvyko didžiulis nubyrėjimas.
Pirmas koncertas buvo Moksleivių namuose. O jeigu jau koncertas įvyko, reikia pavadinimo kolektyvui. Dėl pavadinimo galvas suko abu su žmona. Reikėjo, ne tik skambesio, bet ir gilios prasmės.
„Pradėjau domėtis dagiliu kaip paukščiu. Iš pradžių dėl pavadinimo kai kas priekaištavo, esą kam tokio baisaus augalo (dagio) pavadinimas parinktas. Su dagiu susijęs tas paukštis: jis mažiukas kaip žvirbliukas, labai spalvingas – geltonos, bordo, juodos, mėlynos, visokių gražių spalvų, nuolat čiulbantis ir naikinantis piktžolių – tarp jų ir dagių – sėklas. Tad pamaniau, kad „Dagilėlio“ prasmė yra gili: vaikai nedidukai, kiekvienas spalvingas savo vidumi, skirtingų charakterių, nuotaikų, nuolat dainuojantys ir savo dainomis naikinantys dvasines piktžoles“, – pasakoja vadovas.
Pirmasis pasirodymas miesto visuomenei – susitarus su Šv. Jurgio bažnyčios klebonu, kad leistų pagiedoti Kalėdų rytą specialiai parengtą kalėdinę programą.
O kitas buvo labai įdomus ir, galima sakyti, simbolinis – 1991 m. sausio 13-ąją Šv. Ignaco bažnyčioje. R. Adomaičiui ir dabar nejauku prisiminti ne kokios nuotaikos, tuščią miestą – bet sekmadienis ir Mišios vis tiek turėjo vykti.
Tik pradėjus dirbti jau po kelerių metų pradėjo galvoti, kad reikalinga mokykla. Daugelis tikriausiai galvojo kitaip. Pirmiausia įsteigta choro studija Moksleivių namuose ir vis dar buvo nelengva, kai vaikai greitai išeidavo. O ir kai kurie muzikantai vis primindavo, kad su tais berniukų chorais Šiauliuose daug kam nepavyko.
Kas padėjo nenuleisti rankų? „Aš įsivaizdavau, ko reikia. Jeigu nebūčiau įsivaizdavęs, ko būtent reikia, aš nebūčiau galėjęs dirbti. Ausis turiu, muzikinį išsilavinimą turiu, žinau, kada vaikai neintonuoja, girdžiu, kada būna prastai. Bet visada po paprasčiausio koncerto žinodavau, kad tai tik pradžia. Bus! Mes padarysime. Niekas neišeina iš karto. Ką mes dabar dainuojame, bijodavau ir pagalvoti, kad galime prisijungti prie tokios muzikos. Kad su orkestru ir dar Šv. Kristoforo koncertuotume, tai jau tikriausiai iš fantastikos skyrelio…“ – šypsosi vadovas.
1999 m. rugsėjo 1-ąją įkurta mokykla. Bet! Rugsėjo 1-ajai nespėjo grįžti iš Italijos su svariausių laimėjimu iš konkurso – aukso medaliu. Tad šventinė rugsėjo 1-oji įvyko spalio 1-ąją, Muzikų dieną. Dėl „Dagilėlio“ mokyklos atsiradimo R. Adomaitis iki šiol dėkingas dailininkui Arūnui Vasiliauskui, kuris savo laiku buvo miesto Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkas.

Pasirodymas beveik be batų-su batais
R. Adomaitis sako, kad choras dar nepasiekė viršūnės – žemas startas paimtas, judėjimas vyksta. Idėjų begalė, minčių, planų irgi daug... Yra ką veikti, tobulinti, įtvirtinti.
Mokykloje dabar mokosi per 320 vaikų, o koncertiniame chore yra per 120. Du skirtingi sąstatai paruošė dvi skirtingas programas.
Iki šiol R. Adomaitis prisimena konkursą su smagiu įvykiu. 1997 m. Vokietijoje, Gysene, tarptautinis Vaikų ir jaunimo chorų festivalis – pirmasis išvažiavimas į užsienį. Vien tai, kad pakvietė į šį konkursą, buvo didžiulis laimėjimas.
Po konkurso vaikus vadovas išleido į baseiną: jie persirengė, su šlepetėmis, su rankšluosčiais, su šortais ir išėjo pramogauti. Vadovas po apdovanojimų buvo nusprendęs tiesiog pranešti, ką choras laimėjo. Užtruko apdovanojimai, vaikai išėjo iš baseino, užklupo lietus, tad jie nutarė užlėkti į šalia vykusią ceremoniją.
„Ir atsimenu tą jausmą, kai dalijo diplomus – bronzos diplomas ne mums (apsidžiaugiau, kad ne paskutiniai), ir sidabras, ir auksas prasidėjo... Pamaniau, kad be reikalo per anksti apsidžiaugiau. Tikriausiai nieko negausim. Ką padarysi. O gal sumaišė?“ – sako R. Adomaitis. Ir štai, pasirodo, pirmoji vieta – vaikams vadovas jau rodo, kad auksas bus. Bet pranešama, kad choras varžysis dėl Gran prix. Tos pačios programos negalima atlikti – reikia naujos. Prisiminė tuos kūrinius, kuriuos galbūt ne taip intensyviai repetavo ruošdamiesi konkursui, bet turėjo repertuare. Repertuaras – smulkmena. Mobiliųjų dar nebuvo. Koncertiniai rūbai palikti gyvenamoje vietoje, o po valandos visai kitoje vietoje konkursas!
Susitarta: visas kolektyvas keliauja į vietą, kur vyks konkursas, o vadovas su kolega lėks paimti rūbų. „Rūbus surinkau. Bet pamiršau, kad batus reikia paimti. Kai kas buvo su batukais, kai kas su šlepetėmis. Kai kurios mamos, važiavusios tenai, buvo nupirkusios savo šeimos vyrams batų, tai dalijomės. Dainavome taip: kas su batais, tas be kojinių, nes šių neužteko. O kas su basutėmis, tie turėjo būti su kojinėmis (nes labai negražu be kojinių). Šis konkursas mums, ko gero, labai padėjo, mes įgavome pasitikėjimo, stimulo toliau siekti tikslo, nes matėme, kad viską teisingai darėme – ir kitiems taip atrodė“, – sako R. Adomaitis.

O kelionėse...
„Galbūt daug kam atrodo, kad tai labai paprasta – atėjo vaikai, padainavo... Juk visada pastebime, kad kuo geriau atliekamas darbas, tuo atrodo lengvesnis. Lygiai tas pats su kūriniais. Ir aš pamanydavau, kad va šitą kūrinį padainuosime. Pasiimu natas ir suvokiu, kad, deja, dar greitai mes jo nepadainuosime. O taip lengvai įraše dainuoja...“ – kalba vadovas.
Kelionės – tai pasaulis. Bet kelionėse mokomasi ir gyventi. Pirmosiose mažieji išmoksta ir tokių kartais dalykų: kaip reikia valgyti su peiliu ir šakute, lovą pasikloti, bulvę nuskusti. Išmoksta, kaip dera elgtis gatvėje ir autobuse, kaip prieš koncertą, per koncertą ir po jo.
Pavasarį choras „Dagilėlis“ dalyvavo antrą kartą Kornvalyje vykusiame chorų konkursų festivalyje kaip svečiai. Šis pakvietimas yra didžiulė garbė Europos mastu. Berniukams ir vaikinams teko apsigyventi vasaros nameliuose, šeimos savaitgalio parke.
Pasiskirstė po septynis – 3 jaunuoliai, 4 berniukai. Patys lyderį išsirinko. „Bet lyderiauti reikia mokėti – turi jausti, kiek esi lyderis, kiek draugas, kiek toks, kaip ir visi kiti. Turi pajausti atsakomybę. O iš kitos pusės jie išmoksta komandinio darbo, pasidalyti darbus. Kai kas bulvių nebuvo skutęs, išmoko. Kai kas ragus parodė, bet paskui padėjo ragus į šoną“, – sako vadovas.
Dar vienas dalykas, itin svarbus vadovui – tai atliekamo kūrinio pajautimas, nesvarbu, ar jis parašytas lotynų, vokiečių, anglų kalba. Kartais tenka paaiškinti, kad vaikinai suprastų ir lietuvišką kūrinį. Kai išmoksti jausti, auga ir tavo vidinis pasaulis. O kas dar vidiniame pasaulyje? Tai ir širdis.
Pasirodo, mokslininkai įrodė, kad drauge dainuojančiųjų širdies ritmas, pulsas susivienodina...
Paklausus, kas pirmiausia įvyksta, kai prasideda repeticija, „Pirmiausiai pasakome „laba diena“, – atsako R. Adomaitis.

R. Adomaitis sako, kad choras dar nepasiekė viršūnės – žemas startas paimtas, judėjimas vyksta. Idėjų begalė, minčių, planų irgi daug…
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2014-ųjų vasara. „Dagilėlio“ vaikinai šokteli uždraustajame mieste – Pekine (Kinija). Vieningas šuolis – savotiška tradicija lankant užsienio miestus.
„Dagilėlio“ dainavimo mokyklos archyvo nuotr.

Koncerto akimirka…
„Dagilėlio“ dainavimo mokyklos archyvo nuotr.