Parkas, skirtas visiems visuomenės nariams – senjorams, jaunimui, neįgaliesiems... Kokia jūsų vizija?
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių miesto savivaldybė planuoja įgyvendinti Šiaulių miesto integruotosios teritorijos programą, šnekamojoje kalboje vadinamą „Urban“, kuri bus finansuojama iš ES lėšų. Dar 2014 m. gruodžio 18 d. Taryba patvirtino, kad būtent Didždvario ir Centriniam parkams bus skiriama apie 637 tūkst. eurų. Tad Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje ir surengta diskusija dėl parkų vizijos – ko nori šiuose parkuose miesto jaunimas, šeimos, senjorai, verslas ir kiti.

Liekame prie nostalgijos, ar judame priekin?
Šiaulių miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Mendoza-Herrera sakė, kad būtų galima pasukti į istorinį Didždvario parko vaidmenį – skatinti ir stiprinti istorinį jo identitetą. O štai su Centriniu kyla klausimas: ar atstatyti tai, kas buvo, nes parkas daugeliui miesto gyventojų kelia nostalgiją, primindamas vaikystę ir ten kažkada pulsavusį gyvenimą, ar ieškoti naujojo Europos parko identiteto.
„Jau identifikuojamos įvairios problemos: kaip estrada – ji nefunkcionali, sunkiai eksploatuojama, praktiškai nenaudojama, bet ten kas ketverius metus buvo renkamasi į dainų šventę, kaip atrakcionai, bet mes nevaldome šių statinių“, – sakė Administracijos direktoriaus pavaduotoja. Apžvalgos ratas – irgi statinys, kuris kelia nostalgiją, bet jis yra ir tarsi votis ant parko veido.
Kaip jį išimti iš ten? Bet kokiu atveju, pasak pavaduotojos, savininkai bus kviečiami į pokalbį diskutuoti ir bendrai žiūrėti į šių statinių teritoriją.
Kitas dalykas – visi miesto parkai kenčia nuo „sumiškėjimo“, ne išimtis – ir šitas parkas, kurį dar papildo chaosas, o šio įnešė NVO. Parke ne visada buvo saugu, tačiau, anot G. Mendozos-Herreros, saugumas pasiekiamas, kai dauguma Europos miestų parkų yra aptveriami ir rakinami nakčiai.

Dominantė: sportas ir pramogos
Savo mintis išreiškė ir verslininkai: štai Šiauliuose trūksta tinklinio aikštelių ir už parko estrados galėtų atsirasti kelios. Reikia tualeto, skirto ir neįgaliesiems. Žaidimų aikštelė galėtų būti skirta tiek vaikams, tiek neįgaliems vaikams ir suaugusiems.
O gal tai galėtų būti sveikatingumo ir sporto parkas? Ta pati parko estrada kaip pastatas iš principo nebereikalinga, nes koncertus jau galima organizuoti pastačius mobilias scenas – ją būtų galima atiduoti ekstremalaus sporto entuziastams. Šiauliai net neturi tilto, per kurį būtų galima pernešti žmoną, tad gal ir ant jo po santuokos kažkas rakintų amžinos meilės ir tvirtos šeimos simbolius – spynas. Populiarūs ir pažintiniai takai. Ir kodėl gi ne? O labiausiai Šiauliuose trūksta lauko treniruoklių.
Ekstremalaus sporto asociacijos Šiauliuose atstovas atkreipė dėmesį, kad sportas populiarėja ir ekstremalaus sporto aikštelę padaryti estradoje būtų labai logiška. „Tai būtų didžiulis traukos centras tiek iš Europos, tiek iš viso pasaulio, kaip sportinėje arenoje galima būtų daryti didžiulius renginius. Tai būtų rimtas statinys, skirtas tokiam sportui. Kol kas ja negalima naudotis, nes ten nelygus ir ištrupėjęs grindinys yra pavojingas. Prie Šiaulių dailės galerijos jis kur kas geresnis“, – kalbėjo vaikinas.
Šalia parko gyvenantis šiaulietis pabrėžė, kad paprastomis dienomis į Centrinį parką eina vaikai su mamomis, o jeigu norime vakare iš parko išvaryti šunų vedžiotojus ir alkoholį vartojančius, reikia, kad čia sportas būtų aktyvus. Kas ta nostalgija? Juk auga nauja karta, kuri irgi pasens, turės savo vaikų, atneš naują kartą – ratas neužsidaro.
O toliau – gal čiuožykla, veikianti visus metus?

Tamsa ir šviesa
Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė dr. Asta Klimienė pirmiausia pastebėjo, kad mūsų parkas yra tamsus. „Istoriškai parkas yra susiformavęs tarybiniais laikais talkų pagrindu. Šiame parke pasodinti ąžuolai tam tikromis progomis. Jį pašviesinus jis pradės atsigauti. Kitas dalykas – Zubovų arba Didždvario parkas. Didždvario parkas yra istorinis parkas, ir būtų galima pasukti prie panašios idėjos kaip ir Bernardinų sodas. Ten yra išlikę alėjų fragmentai – jos pasodintos 1878 m., tad istoriškumui turime atiduoti duoklę. Medynų sudėtimi abu parkai nėra labai vertingi. Centrinis parkas yra laisvo dizaino landšaftinis parkas, Zubovų parkui būdingas ano amžiaus stilius“, – kalbėjo A. Klimienė.
Tačiau jos siūlymas išretinti ir taip pašviesinti parką buvo aršiai sukritikuotas čia pat sėdėjusio šiauliečio – esą kai bus karšta, nebus kur pasislėpti nuo kaitrios saulės, o juk senyvo amžiaus žmonės vasarą labiausiai ieško šešėlio teikiamos vėsos.
P. Višinskio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Regina Miežetienė pasiūlė parke rengti vasaros skaityklą vaikams, mamoms su vežimais, su piešimo stalais, žurnalais, WI-Fi.
Kodėl gi čia negali būti žiemos sodas – taip esą būtų galima įveiklinti parką ir žiemą. O kur bus žmonės, ten iš paskos eis verslas – jau dabar čia norinti įsikurti kavinukė.
Reikia dominantės ir mažiau priešiškumo
Geriems sprendimams reikia laiko sąnaudų ir, žinoma, profesionalios rankos. Kai parkas, atrodo, yra visų pamirštas, kiekviena organizacija jame bando įpūsti gyvybės. Bet kai nėra bendros vizijos, tai išeina netvarka. O netvarka lieja priešiškumą visuomenėje.
Diskusijoje dalyvavęs architektas Vytenis Rudokas kritikos negailėjo visų blaškymuisi. Esą pradedame daryti kažką, kai tik yra precedentas, kai greitai reikia sprendimo, juk turime pinigų ir kad tik jų neatimtų. „Čia yra mūsų bėda. Mes atsakymus į visus klausimus turėjome turėti. Tam reikia laiko, per mėnesį nebus jokių atsakymų. Matome, koks laukas poreikių. Iškart pritariu, kad turime rinkti informaciją ir ją konsoliduoti į kažkokį bloką – tada matysime, koks poreikis yra svarbesnis. Kalbame apie atspirties tašką. Reikia visų sluoksnių nuomonės, kai pamatome poreikius, kuriuos apmąstome“, – kalbėjo architektas ir priminė: virš mūsų kabo kirvis – pinigai. Jeigu eisime kažkokiu dideliu keliu, pinigus prarasime.
V. Rudoko manymu, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokias galimybes parkas diktuoja, kokia jo struktūra, kokios užuominos, kas yra čia gero ir svarbaus. Tikrai sveikintinas dalykas, jeigu pasiūlymų lygmenyje dalyvautų paprasti žmonės ir suinteresuoti entuziastai, kurie turi savo pasiūlymų ir savo vizijų.

Kažkas turės dominuoti
Pramogos ar poilsis – vis tiek kažkas turės dominuoti. „Jeigu bus kakofonija, parkas neturės savo veido. Visi tikri parkai, kurie mus žavi, turi aiškią struktūrą, logišką patekimą, yra nepainūs. Viską į vietas gali sudėlioti profesionalas. Bet jam turi būti iškelta užduotis“, – teigė architektas.
Jo manymu, neįmanoma atkurti senojo parko – nebėra jo visumos, išlikę tik jo fragmentai. „Netgi kortai, mano galva, yra didelis gyvybės šaltinis, ir tas mažytis amfiteatras – aš ten pats mėgstu pasižiūrėti, kaip žaidžia tenisą. Tai jau yra užuomazga, kuri besąlygiškai turi vystytis.
Yra estrada, ir nors prašė jaunimas, nori judėti, kodėl ji šiandien užrakinta. Seniai jie ten gali sportuoti, gali patys pasitvarkyti ar gali jiems kažkas padėti. Nors maža užuomina turi būti“, – kalbėjo V. Rudokas. Tad išeina, kad estrada vis dėlto turi potencialą – sportuojantis jaunimas jį ir pastebėjo. O dainų šventės kaip semantinis mūsų kultūros ženklas irgi gali būti įkomponuotas šalia sporto.
„Šiandien reikia estradą įveiksminti bet kokia kaina, nuvalyti, kas nesaugu, ir leisti kam nors ką nors veikti, kol priimsime sprendimus. Lygiai taip pat su kitomis zonomis. Bet nereikia įsivaizduoti, kad tai bus sprendimas – juk ir po to gali būti visi kiti sprendimai“, – sakė architektas.
Diskusijoje dalyvavo ir šiaulietė mama, kuri pasiūlė pasinaudoti kaimynų latvių pavyzdžiu. Mama priminė, kad parkas kažkada buvo gyvas, o jame vaikščiojo šeimos, lakstė ir pramogavo vaikai. „Kodėl jis negali būti šeimos, vaikų, jaunimo parku? Ir senjorai ten prižiūrės savo anūkus. Tarkime, Jelgava, Ventspilis – puikūs miestai, išvystę savo parkus. Žmogus turėtų atrasti žaidimą, ramybę, pramoniniame mieste atrasti švaraus oro erdvę, kad ir pikniką ant žolytės pasidaryti. Ten verslo irgi gali būti pardavinėjami ledai, sultys, veikti kavinė. Tad reikėtų atkreipti dėmesį į šeimą ir pagalvoti, kur jai nueiti“, – sakė mama.

Diskusijoje paaiškėjo, kad parkas kaip „viskas viename“ – neįmanomas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.