Valstybės išlaikoma Nijolės Saimininkienės vadovaujama Šiaulių filharmonija iš „regioninio“ masto įstaigos susiaurėjo iki moksleivių ir studentų koncertų organizatorės ir svetimų patalpų „aptarnautojos“. 

Redakcijos archyvo nuotr. 

Mykolas DEIKUS

Tuo metu, kai iš valstybės biudžeto išlaikoma Šiaulių filharmonija kala pinigą „nuomodama“ svetimas patalpas, „Saulės“ koncertinė įstaiga kultūrinį miesto gyvenimą perima į savo rankas. Gerą vardą tarp atlikėjų išsikovojusi koncertinė įstaiga sutraukia ir vis daugiau miestiečių, kuriems atsibodo popsas.

Dar praėjusią vasarą naikinant Šiaulių apskrities viršininko administraciją kilo klausimas, ar miestui ne per daug dviejų koncertinių įstaigų. Vis dėlto Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė, kažkada „subankrotinusi“ viešąją koncertinę įstaigą, pramynė takelius Vilniuje, tad prie biudžeto čiulptuko palikta dar viena burna.

Tačiau, jeigu palygintume valstybinės ir Savivaldybės įstaigų veiklą, kyla abejonių, kuo užsiima Šiaulių filharmonija. Pavyzdžiui, „Saulės“ koncertinė įstaiga per balandžio mėnesį numatė surengti net šešis koncertus. Balandžio mėnesį valstybinė Šiaulių filharmonija – perpus mažiau, o gegužės mėnesį numatytas vienintelis Martyno Levickio koncertas. 

Šiaulių filharmonija skelbiasi, kad organizuoja koncertus, kuriuose dalyvauja Lietuvoje ir už jos ribų žinomi atlikėjai. 

Atsivertus renginių grafiką matyti, kad visuose trijuose balandžio mėnesį numatytuose koncertuose dalyvaus itin pasaulyje „garsios“ žvaigždės. Mėnesio pradžioje koncertavo Kauno studentai, kitame koncerte pasirodys muzikos mokyklų atlikėjai, o trečiasis – apskritai kvepia netradicinių religijų propaganda. Koncertą rengia viena iš naujų religinių organizacijų.   

Be to, Šiaulių filharmonija skelbiasi esanti regioninė įstaiga, tačiau atsivertus jos renginių grafiką matyti, kad visas regionas susiaurėjęs iki Šiaulių filharmonijos salės Aušros alėjoje, Šiauliuose.

Koncertinių renginių – ašaros, užtat Šiaulių filharmonija randa papildomų uždarbio šaltinių. Dar praėjusią vasarą nesmagiai pakvipo, kai į Tytuvėnų bažnyčioje rengto festivalio koncertus ėję žiūrovai buvo verčiami susimokėti. Bet Šiaulių filharmonija nesikuklina „nulupti“ kelias dešimtis litų „nuomodama“ svetimą salę. Tiesa, nuomą N. Saimininkienė vadina „aptarnavimo mokesčiu“.

Jeigu kas nors nori pristatyti savo knygą mažojoje salėje, Šiaulių filharmonijai privalo susimokėti 25 litus. Jeigu renginys komercinis – 50 litų. 

Kaip teigia Šiaulių filharmonijos direktorė, salė ne nuomojama, o „aptarnaujama“ - atrakinamas tualetas, uždegamos šviesos ir pan. 

Paaiškėjo, kad „komerciniams“ renginiams priskirti ir visuomenininkų susirinkimai. Štai vakarais padiskutuoti susirenkantys visuomenininkai už valandą moka 50 litų. Nes, matyt, daugiau elektros sunaudoja ir duris atrakinti – žymiai sunkiau.

Tačiau už pilietines idėjas „pardavinėjančius“ komersantais tapusius visuomenininkus kurioziškesnė kita aplinkybė – Šiaulių filharmonija „aptarnauja“ jai visiškai nepriklausančią salę. Salė priklauso Šiaulių socialdemokratams. Šį faktą patvirtino ir Šiaulių socdemų vadas, seimūnas Edvardas Žakaris. Jo žodžiais, su filharmonija būta žodinio susitarimo – jai leista naudotis mažąja sale mainais už galimybę retkarčiais pasinaudoti didžiąja.

Tad keistokai atrodo direktorės N. Saimininkienės argumentai, kad jos vadovaujamos įstaigos paslaugų svetimai salei aptarnauti įkainiai patvirtinti Šiaulių apskrities viršininko administracijoje (be to, gal direktorė per darbus pamiršo, kad administracijos nebėra, tad kaip galima vadovautis  nebeegzistuojančios įstaigos patvirtintais įkainiais?). 

Kol Šiaulių filharmonija organizuoja moksleivių koncertus, „Saulės“ koncertinė įstaiga į savo rankas perima koncertinę veiklą. Nors būtent dėl Šiaulių filharmonijos ir buvo kilę abejonių, ar miestui reikia dviejų ta pačia veikla užsiimančių įstaigų, „Saulė“ tampa traukos centru. 

Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė pabrėžia „Saulės“ organizuojamų koncertų kokybę. Be to, panaudotos buvusio kino teatro patalpos.

„Saulės“ koncertinės įstaigos vadovo pavaduotojas koncertinei veiklai Stasys Trijonis džiaugiasi atlikėjų daroma gera reklama iš lūpų į lūpas. Į „Saulę“ su gera akustika grįžta ne tik atlikėjai, bet ir klausytojai.   

 

S. Trijonis pripažįsta, jog pradžioje būta nerimo, tačiau jis išsisklaidė po pirmojo džiazo festivalio. Be to, jis pastebi tendenciją, kad miestiečiams pamažu pabosta popsinė, „negyva muzika“, kuri surado nišą naktiniuose klubuose. O klasikinės muzikos koncertai, sutraukiantys vis daugiau klausytojų, jau ir atsiperka.