„Yra mūsų švietimo sistemoje ir daugiau minusų. Pavyzdžiui, ar Lietuvoje žinote kokį šešiolikmetį profesorių? Ne. O štai užsienyje tokių yra“, – sako Šiaulių universiteto gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Bronislovas Rudys.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Daugiau nei trijų dešimčių pedagoginio ir adminstracinio darbo patirtį turintis Šiaulių universiteto gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Bronislovas Rudys vienintelis praėjusią savaitę išvažiuojamajame Šiaulių miesto tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdyje iškėlė esminį klausimą – kodėl „optimalaus“ tinklų mokyklų, teikiančių tas pačias paslaugas, mokinių skaičius svyruoja nuo trijų iki aštuonių šimtų.
Į šį klausimą posėdyje niekas – nei politikai, nei miesto Švietimo skyriaus specialistai, nei susirinkę mokyklų vadovai – net nebandė atsakyti. Tad dabar pats Bronislovas Rudys dalijasi mintimis, kodėl Šiaulių miesto, o ir visos Lietuvos švietimo sistema vis dar neoptimizuota.
- Problemų formuojant Šiaulių miesto švietimo įstaigų tinklą vis atsiranda. Tai tęsiasi jau tryliktus metus nuo 1999-ųjų. Jau ne pirmi metai vengiama komplektuoti pradines klases „vieno langelio“ principu, nors tai siūlo kelių Šiaulių miesto mokyklų vadovai, nors šis principas yra įgyvendintas atskirose šalies savivaldybėse ir nereikalauja papildomų išlaidų. O juk reikėtų tiek ne daug – tik „vieno langelio“ pašymams surinkti ir pusdienio mokyklų atstovams juos paskirstyti atsižvelgiant į būsimų pirmokų gyvenamąją vietą ir kitus priėmimo tvarkoje numatytus prioritetus. Per LR Seimo rinkimus keli rinkiminės komisijos nariai sugeba suskaičiuoti, išreitinguoti, suvesti į elektroninę sistema porą ir daugiau tūkstančių biuletenių, o šiuo atveju tūkstantį ar mažiau pirmokėlių paskirstytų į mokyklas dvidešimties mokyklų atstovai ir miesto mokyklos būtų mažiau išsibalansavusios mokinių, klasių skaičiumi, ir net nebereikėtų kelti kasmetinio klausimo, kaip išdalyti-perdalyti mokyklų aptarnaujamus rajonus.
Posėdžio metu buvo apeliuojama į tai kad, bus pažeistas žmogiškasis faktorius. Jei žmogiškuoju faktoriumi laikome tai, kad būsimųjų mokinių tėvai net prieš trejus ar ketverius metus stengiasi „užregistruoti“ savo vaikus į mokytojų-žvaigždžių klases, kad „pakeičia“ savo gyvenamąją vietą pusmečiui „apgyvendindami“ vaiką pas tinkamoje teritorijoje gyvenančius giminaičius, kad mokytojai jau būna pamaloninti dovanėlėmis, kurios taip pat dar yra „žmogiškojo“ faktoriaus dalis, tuomet ir nekelkime ir nesiekime jokių optimalaus tinklo tikslų.
Tai, kad kai kurioms įstaigoms padaromos išlygos, sukelia grandininę reakciją visoje sistemoje. Kaip ir sakiau posėdžio metu, užtenka vienai kitai mokyklai sudaryti sąlygas turėti papildomas aštuonias klases priimant po vieną klasę iš viso miesto teritorijos, sunaikinama viena miesto mokykla. Pavyzdžių turime, nors iki šiol klasės buvo komplektuojamos ne stichiškai, o pagal mokykloms paskirtas teritorijas. Jei tai buvo numatyta tinklo strategijose, tuomet puiku – pavyko.
Į aklavietę einama ir su gimnazijų bei kitų mokyklų, teikiančių vidurinį išsilavinimą, tinklų. Skaičiuojant 9–12 klasių mokinius į dalybas pretenduoja ne tik aštuonios gimnazijos, bet ir S. Sondeckio menų, Vijolių vidurinė mokyklos, Profesinio rengimo centras, strateguojama „ilgosios“ katalikiškos gimnazijos galimybės. Abejoju, ar gimnazijoms liks po numatytą minimumą – 450 mokinių.
Dabar mokinių srautai yra beveik nusistovėję: vaikas nuo pirmos klasės pradinėje mokykloje žino, kokioje mokysis progimnazijoje, o po to – kokioje bendradarbiaujančioje gimnazijoje. Jei būtų panaikintos mokyklų aptarnaujamos teritorijos, prestižine vadinama mokykla turėtų galimybę atsirinkti pirmą šimtų geriausiųjų mokinių, o antrąjį šimtą geriausiųjų priimtų antra populiari gimnazija. O juk kažkuriai mokyklai atitektų ir paskutinis – dešimtasis – šimtas mokinių.
Todėl ir tinklo pertvarkos stabtelėjimai lyg bėgimas nuo savo šešėlio: kuo labiau delsi, negali apsispręsti, tuo saulei leidžiantis šešėlis darosi ilgesnis...
- Kodėl perpildytos būtent miesto centre esančios mokyklos?
- Pirmiausiai todėl, kad kiekviena miesto cento mokykla turi ilgesnes veiklos tradicijas, su kuriomis susipažino daug šiauliečių šeimų. Daug dažnos giminės nariai – proseneliai, seneliai ar tėvai – yra baigę tas mokyklas. Įtaką daro tas mokyklas baigusiųjų mokinių sėkmės istorijos. Prieš šimtmetį ar kelis dešimtmečius čia mokęsi mokiniai, vėliau tapę iškiliomis asmenybėmis, lyg ir tampa tų įstaigų kokybės garantija. Kai kuriose naujesnėse centro mokyklose yra skirtas didesnis dėmesys meno, neformaliojo ugdymo kryptims. Mokinių tėvai tai labai vertina, nes vadinasi, jų vaikai čia bus ilgiau užimti ir įgys tam tikros krypties žinių bei įgūdžių.
Antra, Šiaulių centre yra žymiai geresnė kultūrinė terpė. Miesto pakraštyje yra nebent Katinų muziejus. Kokybiška viešoji aplinka už mokyklų ribų, geresnis susisiekimas. Čia mokiniai, ypač gimnazistai, turi kur praleisti vadinamas laisvąsias pamokas – „langus“, organizuodamas pamoką mokytojas su mokiniais per 10 minučių gali patekti į kitą edukacinę aplinką muziejuje, universitete, viešojoje bibliotekoje, galerijoje.
Ir nieko nebūtų čia bloga, kad būtent miesto centro mokyklos yra populiaresnės tėvų akyse, jei nebūtų vaikų deficito, kuris didina įtampą ne tik pačiose mokyklose dėl mažėjančių darbo krūvių, bet ir tarp mokyklų. Juk ne paslaptis, kad besigirdama savo pasiekimais, pavyzdžiui, jei respublikinėje olimpiadoje moksleivis pelnė trečiąją vietą, mokykla nutyli kitų miesto mokyklų mokinių aukštesnius pasiekimus toje pačioje olimpiadoje. Nors sakoma, kad mus tvirtesnius daro priešininkų pergalės.
- Kad ir kokia būtų garbinga mokyklų istorija ar patogi geografinė padėtis, juk svarbiausia yra mokymo lygis, kuris nuolat kinta.
- Taip, mokymo lygis mokyklose yra kintantis. Gimnazija yra kaip futbolo komanda: jei turi savo Pele (yra tokių gabių vaikų) ar net keletą Pele, tai gimnazija bent ketveriems metams pakyla į aukštumas. Mūsų gimnazijoje prieš porą metų buvo toks Pele, kuris per egzaminus pelnė keturis šimtukus, jį ir į Prezidentūrą kvietė. Taigi jei sėkmingai mokykla susikomplektuoja, tai tokie keturi–aštuoni mokyklos mokiniai ir padaro gimnazijai šuolį visose formaliose olimpiadų, konkursų ir kitose suvestinėse.
Tačiau man smagiau, kai mokyklose blizga ne pavienės žvaigždutės, bet kai visa mokykla yra užsikrėtusi ieškojimais, kažkokiu judėjimu. Nes nėra gerai, jei tik grupelė mokinių yra treniruojama, ruošiama būti tų „olimpiadų“ profesionalais, o kiti mokiniai rengiami bendruoju kursu.
Kita vertus, visi norėtų žinoti, koks yra kiekvienos mokyklos, sakykim, edukacinis prieaugis. Ir tam reikėtų, kad baigę pradinę, progimnaziją mokiniai savo žinias pasitikrintų.
Juk iki šiol pas mus per daug ugdymas buvo nukrypęs tik į žinių patikrinimą stojant į universitetus. Dabar šia liga truputėlį lyg ir persirgta, nes valstybė dėjo dideles pastangas, perskirstė studentų krepšelius, stipendijas ir taip parėmė kolegijas bei profesinio rengimo centrus.
Tačiau svarbiausia, aš manau, kad vaikas užaugtų sveikas, nenusivylęs, kad nebūtų pažeistas jo orumas, kad jis mokyklos nebaigtų su nevykėlio etikete. Juk visi esame skirtingi kaip medžiai: vieni tiesūs, dideli, kiti – ne. Ką padarysi, jei vienas yra gimęs būti ąžuolu, o kitas – alksniu ar drebule.
Labiausiai gaila, kai žmogui mokyklos aplinka užklijuoja „pilkojo“ etiketę. Toks žmogus net pabaigęs mokyklą gali likti pažeistas ilgam – dešimtmečiams, tol, kol pats nesusiras sau tinkamos savo nišos. Nežinau, ar dabar mokiniai psichologiškai yra labai stiprūs, nes manau, kad visa Lietuva nėra psichologiškai stipri. Pas mus žmonės, susidūrę su kliūtimis, neretai nusprendžia išeiti Anapus. Juk nėra nė savaitės, kad kas taip neišeitų. O labiausiai nesmagu, kad prie jauno žmogaus gali būti prisidėjusi ir mokykla.
- O kodėl savižudybių priežasčių pirmiausia ieškoma ne šeimoje, o mokykloje?
- Todėl, kad į šeimą neįlįsi – ji atsitikus nelaimei užsidaro gedulu. Todėl, ko gero, tyrinėjantiems situaciją lengviausia pulti į tą aplinką, kurioje savižudis gyveno už šeimos ribų, mokėsi ir aiškintis, ko nepastebėjo mokytojai, socialiniai darbuotojai, psichologai.
Kita vertus, pagal tyrimų duomenis, tėvas su vaiku šeimoje bendrauja tik keliolika minučių per dieną. Tad išeitų, kad mokytojai tai daro daugiau, nors, aišku, su kiekvienu mokiniu pamokoje nepabendrausi.
Be to, tėvai mato savo vaiką patį vieną ir iš kartų distancijos, o mokykloje vaikas yra matomas tarp bendraamžių. Todėl socialinis pedagogas, stebintis, koordinuojantis procesą, iš karto pastebi, jei vaikas klasėje yra tarp atstumtųjų, ir gali tapti jo angelu sargu ar ieškoti kitokių išeičių.
Iš patirties žinau, kad kartais užtenka su mokiniu atvirai pasišnekėti penkias minutes, kad jis suprastų, jog gali su visais bendrauti, draugauti arba kad gali likti užsisklendęs ir turėti tik „facebook‘inius“ draugus.
- Tačiau kuo mokykloje daugiau mokinių, tuo mažiau laiko jiems gali skirti mokytojai...
- Taip, mokykla neturi būti didelė, kad mokytojai ir klasių auklėtojai galėtų kuo daugiau laiko skirti bendravimui, lavinimui. Na ir kas, kad dabar keturios valandos yra skiriamos darbui su klase, jei viena valanda skiriama popierizmui, antra pradingsta kontaktuose su tėvais, trečia – renginiuose... Tad susėsti ir pasikalbėti akis į akį su mokiniu laiko beveik ir nelieka. O savo mokomajame dalyke mokytojas turėtų būti tikras profesionalas kaip teatro režisierius, kuris privalo greitai atsirinkti, kuris iš aktorių tinka vienam ar kitam vaidmeniui, nes kitaip visas spektaklis nuplauks. Čia turėjau mintyse diferencijuotą mokymą.
Taigi yra mokyklose klasės auklėtojai, socialinės gerovės komisijos, dirbama. Dėmesys iš esmės kiekvienam mokiniui yra skiriamas, juolab kad dabar mes nuėjome nuo ringo prie poilsio kampelio.
Ringą vadinu kontrolinius, olimpiadas, konkursus – tą veiklą, kurioje mokinys turi kautis, varžytis su kitais aukščiausių įvertinimų moksle siekiančiais. Tokių mokyklose yra ne tiek daug. Kiti mokiniai realizuoja save mene, sporte ir jie irgi atsiduria dėmesio centre. Treti... lieka už veiksmo ribų ir ne kiekvienas mokinys dėl savo mažesnių gebėjimų lieka pastebėtas. O taip neturėtų būti.
Kita vertus, pas mus yra daug „vargo“ mokyklos požymių. Klausiu mūsų mokinių, ar lengva ir įdomu mokytis, atsako – sunku. Klausiu, ar daug namų darbų užduoda, atsako – dar visa laimė, kad kontroliuojama, jog per atostogas neužduotų. Apie tai pasiteiravus Velso ar Rogalando mokyklose atsako – ne, daug pratybų, kelionių. Todėl gera žiūrėti į lengva šypsena papuoštus jų veidus ir gaila, kad neretas mūsų mokinys žmogus auga su „vargo akmeniu“ ant kupros – mūsų tautos bruožu.
Juk kažkada Lietuvoje ir dalgiais javus pjaudami žmonės dainuodavo. Tai dabar apie dainas darbo metu esame pamiršę. Net įsivaizduoti negalime, kad kas vidury matematikos pamokos, mini pertraukėlės metu, iš džiaugsmo imtų ir uždainuotų.
Gal tai utopija, bet aš manau, kad reikia nuimti tą vargo kuprą. Juk mokslas nėra vargas, jis yra atradimas, naujos erdvės, galimybė eiti į priekį. Juk jei to vargo jausmo žmogus neišsiugdo, jei jam jo neišugdo, tai visą gyvenimą žmogus lieka smalsus, trokštantis žinių, mokslo. Tačiau pas mus nereti atvejai, kad mokiniai, ypač paauglystės metu, nebenori lankyti mokyklos, o susitikę mokytoją nenori šypsotis.
- Kaip bebūtų, tėvai vis tiek stengiasi savo vaikams parinkti mokyklas. Ką jiems patartumėte?
- Jei vaikas yra vidutinių sugebėjimų, nereikėtų ilgai sukti galvos – tegul eina į bet kurią gimnaziją.
Jei vaikas turi akivaizdžiai išreikštą intelektą – lingvistinį, matematinį ar kitokį – reikėtų pasidomėti ne mokyklomis, o atskirais mokytojais. Tais mokytojais, kurie būtų tapę konkrečios srities mokslininkais, jei jų kelias nebūtų nuvedęs į mokyklą.
Yra Šiauliuose tokių mokytojų-žvaigždžių, kurių dėka mokiniai parveža medalių iš tarptautinių olimpiadų. Ir dirba tie mokytojai ne tik miesto centre esančiose mokyklose.
Kita vertus, nereikia užmiršti vaiko vidinės struktūros – ar jame intelektas ir erudicija vienas kitą papildo. Juk yra intelektualių tinginių ir yra neintelektualių eruditų, kurie vaikščioja kaip pilni lagaminai, kuriuose viskas bet kaip sukrauta ir iš kurių senatvėje visa tai išbyra. Taigi vėl lyginu vaikus, žmones su medžiais: vieni jų yra su šaknimis, kamienu, šakomis ir lapais, kiti – vien tik lapeliai.

Bronislovas Rudys: „Gimnazija yra kaip futbolo komanda: jei turi savo Pele (yra tokių gabių vaikų) ar net keletą Pele, tai gimnazija bent ketveriems metams pakyla į aukštumas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr