Sataras Satarovas (kairėje) Lietuvos apeliacinio teismo prašė laisvės, o Edvinas Lukauskis - sušvelninti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę. Vaido SIMANAUSKO nuotr.
Asta VOLKOVAITĖ
Už benamio nužudymą kalintys šiauliečiai Sataras Satarovas bei Edvinas Lukauskis turės kalėti tiek, kiek jiems skyrė Šiaulių apygardos teismas. Lietuvos apeliacinis teismas nesutiko su vieno iš nuteistųjų prašymu remtis poligrafo duomenimis. Juose bei kituose bylos duomenyse nuteistųjų atsakomybę švelninančių aplinkybių neįžvelgta.
Skundą atmetė
„Teismas gali vertinti tik tuos bylos duomenis, kurie yra įforminti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka. Tyrimas poligrafu nėra įteisintas Baudžiamojo proceso kodekse, o poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu, todėl tyrimo atlikto poligrafu rezultatai nelaikomi įrodymais ir jais negalima grįsti nuosprendį”, - vakar nusprendė Lietuvos apeliacinis teismas. Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus byloje esančius tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus ir tinkamai juos įvertino.
Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, jog Šiaulių apygardos teismas S. Satarovui bei E. Lukauskiui skyrė tinkamas bausmes ir paliko galioti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį.
Neigė žudę
Edvinas Lukauskis Lietuvos apeliacinio teismo prašė atsižvelgti į tai, kad yra jaunas, o S. Satarovas liejo priekaištus jį už grotų pasiuntusiam teismui ir prašė laisvės. Nuteistasis neigė padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus.
Nuteistasis E. Lukauskis apeliaciniu skundu prašė sušvelninti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę tiek, kiek leidžia baudžiamasis įstatymas. Nuteistasis skunde pripažino apiplėšęs benamį, bet neigė jį žudęs. E. Lukauskis prašė peržiūrėti jo bylą objektyviai, atsižvelgti į jo jauną amžių, į faktą, jog gailisi dėl savo veiksmų bei į tai, jog nesugebėjo suvokti savo netinkamo poelgio.
Žmogžudystė – apleistame name
Šiaulių apygardos teismas nuosprendį 53-ejų metų benamio Valerijaus Gorbunovo nužudymo byloje paskelbė praėjusių metų gruodį.
Prieš keletą metų Vilniaus gatvėje esančiame apleistame name glausdavosi benamiai. Dėl amputuotų kojos pirštų neįgalus benamis V. Gorbunovas glausdavosi antrajame nugriauti tuo metu planuojamo namo aukšte. 2009-ųjų vasario 26-ąją jis rastas kraujo klane.
Iš pradžių manyta, kad vyras susižeidė griūdamas, tad policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti. Tik vėliau, gavus medikų išvadas, paaiškėjo, kad V. Gorbunovui lūžęs ne vienas kaulas. Medicinos ekspertai konstatavo, jog mirtis įvyko dėl smilkinkaulių ir kaukolės pamato lūžimų. Vyrui buvo sulaužytas krūtinkaulis, šonkauliai. Po šių ekspertų išvadų byla perkvalifikuota į nužudymą.
Biologiniai pėdsakai
Šiaulių apygardos prokuratūrai prireikė beveik pusantrų metų, kad ištirtų neįgalaus benamio nužudymą. Šiaulių apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų biuro specialistai antisanitarinėje aplinkoje, tarp šiukšlių, nuo įvairių daiktų buvo surinkę daugybę kraujo, seilių ir kitų biologinių pėdsakų, kurie buvo išsiųsti tyrimams. Gautus duomenis palyginus su jau turimais duomenų banke, paaiškėjo, kas iš tikrųjų dar lankėsi apleistame negyvenamame name. Tarp jų buvo ir Šiaulių rajono gyventojas S. Satarovas. Laisvo gyvenimo skonį trumpam turėjo pamiršti ir S. Satarovo bendraamžis, Šiaulių rajono gyventojas E. Lukauskis.
Tyrėjai supažindino vaikinus su DNR tyrimų išvadomis. Po pateiktų įrodymų greitai atgijo jaunuolių atmintis ir jie turėjo papasakoti, ką prieš pusantrų metų veikė Vilniaus gatvėje stovėjusiame apleistame negyvenamame pastate. E. Lukauskis neneigė buvęs minėtame pastate, bet savo kaltę pripažino tik iš dalies. S. Satarovas savo kaltę neigė.
Praeityje niekada neteistiems S. Satarovui bei E. Lukauskiui Šiaulių apygardos teismas skyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmes. Moralinę žalą patyrusių benamio artimųjų neatsirado, tad teismui nebuvo pateikta jokių civilinių ieškinių.
