Taip, 1105 užsieniečiais Lietuvoje bus daugiau, tad kiekviena savivaldybė turėtų priimti apie 20 pabėgėlių. Į Šiaulius atvyks karo pabėgėlių, kurie laikui bėgant, tikėtina, integruosis į mūsų bendruomenę. Jie įsilies lygiai taip pat, kaip ir visi kiti užsieniečiai – juk daugybė kitataučių daug metų gyvena visoje Lietuvoje, o ir Šiauliai – ne išimtis. Jie čia yra sukūrę šeimas, dirba, kuria verslą. O smulkiuosius kitataučių verslus šiauliečiai dievina – driekiasi alkanų eilės prie tų kebabinių. Čia įsiliejusius mylime, prie jų pripratome. Tačiau suteikti pagalbą karo nuskriaustiesiems... Apie tai, apie visuomenės nuomonei įtaką darančius mitus ir pabėgėlių istorijos vingius išsamiai diskutuota per Šiaulių universiteto Mokslo instituto organizuotą diskusiją „Pabėgėliai Lietuvoje: integruoti tautinių mažumų atstovai ar svetimšaliai?“ 
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Akvilė PUŠINSKAITĖ

Reikia tinkamai pasiruošti pabėgėlių priėmimui
Vidaus reikalų ministerijos atstovas Arnoldas Pikžirnis išsamiai aiškino, kaip veiks pabėgėlių priėmimo sistema ir kaip atsirado mitai apie pabėgėlius.
Tačiau grįžkime į pradžią – „Frontex“ Europos Sąjungos išorės sienų valdymo agentūros duomenimis, iki rugpjūčio pabaigos per Graikiją į ES atvyko 211 tūkst., o per Italiją – 116 tūkst. pabėgėlių. Tarp šių skaičių yra ne tik žmonių iš Sirijos ir Eritrėjos – žmonės bėga ir iš kitų valstybių. Todėl A. Pikžirnis pabrėžia faktą, kad labai svarbus pabėgėlių atrankos procesas – dokumentų atpažinimas, žmonių atranka.
„Jungtinės Tautos teigia, kad 51 proc. šio srauto yra Sirijos žmonės – žmonės, turintys pasus. Taigi labai svarbu mūsų specialistus siųsti į Graikiją ir Italiją, kad ten jie susipažintų su esama situacija“, – teigia A. Pikžirnis.
Pasak jo, Europos Sąjunga ieško būdų, kaip pabėgėlius iš Pakistano, Afganistano, Bangladešo grąžinti atgal į gimtąsias šalis nepažeidžiant žmogaus teisių, o vienas iš pagrindinių ES tikslų – išsaugoti Šengeno erdvę.
„Nuo II pasaulinio karo dabartinė Europos situacija yra laisviausia – šalys aktyviai bendradarbiauja, suteikia pagalbą viena kitai. Labai svarbu išsaugoti tai, kas yra sukurta, todėl mes turime ištiesti ranką tada, kai kitoms valstybėms tos pagalbos reikia. Nepamirškime, kas yra mūsų kaimynai, kaip „stabiliai“ baigėsi Baltarusijos rinkimai ir kas dedasi Ukrainoje, – bet kada tokios pagalbos gali prireikti mums patiems. Taigi Vokietija planuoja priimti 1,6 mln. pabėgėlių, Lietuva – 1105. Galime ir pajuokauti – praktiškai Lietuva galės skirti asmeninį dėmesį kiekvienam pabėgėliui“, – pastebi A. Pikžirnis.
Sprendimai ES stringa – kai kurios šalys nėra linkusios kalbėtis, derėtis, jos turi labai kietą poziciją. Lietuva šiame kontekste pareiškė savo tvirtą nuomonę – nepritaria automatiškam pabėgėlių paskirstymui po šalis ir priims tiek žmonių, kiek leidžia galimybės.

Mitai apie pabėgėlius
Vidaus reikalų ministerija atsakinga už pabėgėlių atranką ir jų atgabenimą į Lietuvą. Integraciją koordinuos Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo bei Sveikatos apsaugos ministerijos. Pirminė pabėgėlių integracija vyks apie 12 mėnesių Rukloje, o po to užsieniečiai pateks į kitus Lietuvos miestus.
„Akivaizdu, kad skaičiai keisis: vieni pabėgėliai Rukloje bus 3 mėnesius, kiti – mažiau. Visi puikiai žino, kad geriausia integruotis yra ne kažkokioje Rukloje šalia Jonavos, o gyvenant tose bendruomenėse, kur žmonės padeda, pagelbėja apsiprasti su aplinka. Dvigubas integracijos procesas nebūtinai bus sėkmingas“, – pastebi A. Pikžirnis.
Be to, yra mitų, kurie neleidžia kai kuriems lietuviams ramiai miegoti naktimis. Vieno mėnesio pabėgėlio išlaikymas Rukloje kainuos 600 eurų – ši suma nebus duodama į rankas. Į 600 eurų įskaičiuotos lietuvių kalbos mokytojų, psichologų ir kitų specialistų paslaugos. Kai pabėgėlis pateks savivaldybės žinion, jis būsto nuomai ir kitoms išlaidoms gaus 265 eurus. Daugelis įsivaizduoja, kad tokiu būdu iš mūsų tautiečių tarsi atimami pinigai arba kad pabėgėliai gaus didesnes pašalpas. Paprasčiausias klausimas – ar lengva pragyventi už 265 eurus Šiauliuose neturint nuosavo būsto?
„Labai dažnai pasigirsta „faktas“, kad savivaldybės turės pabėgėliams ieškoti socialinio būsto. Tai nėra tiesa – pabėgėliams nebus suteikiami socialiniai būstai. Labai apmaudu, jog kai kurie politinių partijų atstovai mėgsta manipuliuoti šia tema, žinodami, kad artėja rinkimai“, – sako A. Pikžirnis.
Dažnai nuskamba klausimas – kaip bus apklausinėjami pabėgėliai, jeigu jie nekalba angliškai? Problema išspręsta elementariai – atrankos procese intensyviai dirbs vertėjai. Apklausa orientuota į tai, kad būtų tikrai priimti tie pabėgėliai, kuriems reikia pagalbos. Labai dažnai „Sirijos pilietis“ gali sunkiai parodyti, kur yra Sirija, papasakoti, kokia ten politinė situacija, kas yra buvę lyderiai ir pan. Taip netikri karo emigrantai bus išaiškinami.
„Mitas, kad niekas nenori atvykti į Lietuvą, irgi neteisingas. Situacija yra tokia, kad niekas nenori vykti į Liuksemburgą, kuris pasižadėjo kaip pirmininkaujanti valstybė priimti 300 pabėgėlių. Deja, įkalbėti pabėgėlius vykti į Liuksemburgą ganėtinai sudėtinga, tas pats ir su Prancūzija. Visa tai yra viešųjų ryšių klausimas. Pasižiūrėkime į Švedijos pavyzdį. Švedijos diskusija vienpusiška – nuo pat pradžių buvo kartojama, kad šalis priims tiek pabėgėlių, kiek reikės. Tas pats vyko Vokietijoje. Natūralu, kad žmonės, kurie girdi pozityviausias žinias savo atžvilgiu, ten ir nori vykti“, – paskutinį mitą paneigė A. Pikžirnis.

Istorijos vingiai: 1939-ųjų atmosfera
Pranešimą apie istorijos vingrybes ir lietuvių požiūrį į pabėgėlius praeityje skaitė Šiaulių universiteto istorikas docentas dr. Simonas Strelcovas. Jis pabrėžė – šiandien mes kalbame apie 1105 pabėgėlius, tačiau pažvelgę į praeitį matome, kad 1939–1940 m. vien į Vilnių atvyko tūkstančiai civilių pabėgėlių.
„Prasidėjus kariniam konfliktui tarp Vokietijos ir Lenkijos, prie kurio greitai prisijungė ir Sovietų Sąjunga, į Vilnių atvyko per 30 tūkst. lenkų ir apie 14 tūkst. lenkų kariškių. Taigi dabartinė mūsų situacija visiškai kitokia – jau metus vyksta diskusija, kalbame, kad kitais metais pabėgėliai atvažiuos, jau žinome, kiek atvažiuos. Visa tai yra labai sunkiai palyginami dalykai“, – pabrėžia S. Strelcovas.
Istorikas, analizuodamas 1939–1940 m. spaudą, teigia, kad jau tada spauda formavo viešąją nuomonę: atsakingi pareigūnai informavo gyventojus, pateikė vienokią ar kitokią nuomonę, o neretai ir tam tikras taisykles ar patarimų rinkinius, kaip turėtų gyventojai reaguoti.
„Tuo laikotarpiu tarsi mechaniškai atsirado dvi srovės: aiškiai išreikštas neigiamas požiūris ir primesta iš išorės prievolė kaip pasiteisinimas“, – sako S. Strelcovas.
Kaimynė Lenkija, visą laiką iki 1938-ųjų buvusi nedraugiška valstybė Lietuvai, pateko į bėdą, todėl pradėjo plūsti karo pabėgėliai. Tačiau pas mus vyravo neigiamas požiūris į pabėgėlį ne kaip į pabėgėlį, kuris ieško prieglobsčio, o kaip į pabėgėlį iš Lenkijos. Taigi kurta vieša nuomonė, kad pabėgėlis yra blogas, nes jis yra iš Lenkijos, labiausiai akcentuojant Vilniaus klausimą.

Kodėl turime ir turėjome priimti pabėgėlius?
„Natūralu, jos skaitant tokius tekstus Lietuvos gyventojams nori nenori turėjo kilti klausimas – tai jeigu viskas yra taip blogai, jeigu tie lenkai yra tokie blogi, tai kodėl mes apskritai juos priimame? Čia buvo paruoštas visas paketas priežasčių, kodėl esant pakankamai stabiliai ekonominei padėčiai, aplinkui vykstant karui, o Lietuvai paskelbus neutralitetą, mes tai darome. Pabėgėlius turėjome priimti remiantis Ženevos konvencija, remiantis tarptautinėmis sutartimis ir pan. Lietuva tiesiog turi tai padaryti – tai vienas variantas. Antras – Lietuva yra krikščioniška šalis ir kiekvieno krikščionio pareiga yra padėti nelaimėje atsidūrusiam artimui“, – sako S. Strelcovas.
Istorikas aptarė ir šių dienų realijas – paskutinių kelių savaičių spaudą apie pabėgėlius. Pasak mokslininko, iš esmės didelio skirtumo tarp 1939–1940 metų ir šiandienos nėra – vyrauja neigiamas požiūris į pabėgėlius. Tiesa, atsiranda viena „naujovė“, kurią S. Strelcovas pavadina pasipolitikavimu.
„Dabar pas mus vyrauja daugiapartinė sistema ir politikai viešajame sektoriuje leidžia sau malonumą šnekėti daug, neaišku apie ką ir visiškai neatsakyti už savo žodžius. Gana ryški tendencija rodyti neigiamą požiūrį į pabėgėlius – jie gali būti sukčiai, savo dokumentus sunaikina, neaišku, kas bando atvykti. Bandoma formuoti neigiamą požiūrį ir jaunimui – kodėl lietuvis turi susimokėti už studijas, o pabėgėlis ne“, – pastebi istorikas.
Iškyla lygiai toks pat klausimas – kodėl mes turime priimti pabėgėlius? Susidaro toks įspūdis, kad nuo 1990-ųjų lietuviai vis dar abejoja savo vakarietiškumu. Spaudoje teigiama, kad Lietuva turi priimti pabėgėlius, nes kitaip būsime traktuojama kaip nebrandi valstybė. Viską vainikuojantis pasipolitikavimas prieš Seimo rinkimus tik dar labiau aštrina kilusias diskusijas.
Taip – pabėgėliai atvyks, jie čia gyvens ir įsilies į mūsų bendruomenę. Kuo aršiau reaguosime, tuo sunkiau bus tiek mums, tiek atvykėliams. Ir galiausiai reikėtų neužmiršti fakto, kad bet kada mums patiems gali prireikti tokios pagalbos.

Pirmadienį Šiaulių universitete vyko diskusija apie pabėgėlius – pranešėjai griovė mitus ir priminė Lietuvos istoriją.
Artūro STAPONKAUS nuotr.