Mykolas DEIKUS
Visuomenininkas Lietuvoje – perspektyvi profesija, o samdoma piliečių, visuomenininkų kariauna gausėja tiesiogiai proporcingai valstybės bei įvairių fondų išmokų sumai. Tai vienintelis per sunkmečius neužsitraukęs šaltinis, penintis gausėjančias ir platėjančias burnas. Tačiau piliečiai Lietuvoje – kaip lagaminas dvigubu dugnu: lagamine – mėnesinis atlygis, o antrajame dugne – kruopščiai paslėptas baudžiauninko mentalitetas.
 Išgyventi iki kitos išmokos – štai šio mentaliteto tikslas. 
 
Prieš kelerius metus rašiau apie visuomenininkus už pinigus, tačiau prie šios temos paskatino grįžti profesoriaus Kęstučio Masiulio mintys apie ryšį tarp socialinio aktyvumo, pilietinės visuomenės ir visuotinės gerovės, ekonominio vystymosi ir kt. Profesorius brėžia trajektorijas tarp Italijos Pietų ir Šiaurės regionų išsivystymo bei pilietinio aktyvumo. Analogija – Rytų ir Vakarų Vokietija bei socialinės gerovės skirtumai suvienytoje valstybėje. Išvada – kuo visuomenės socialiai aktyvesnės, kuo tų visuomenių žmonės socialiai aktyvesni, tuo geriau ir sočiau gyvenama. 
 
Pasidairius arčiau, panašių skirtumų išvystume palyginę Mažąją Lietuvą, tenykščių vadinamą Memellendu, ir gretimais plytinčią Didžiosios Lietuvos Žemaitiją su jos krūmynais, kemsynais, laužynais bei jų gyventojais. Tačiau ekonomistas K. Masiulis daro humanitarams būdingą klaidą, pasiduodamas optimistiniam entuziazmui, ko gero, išprovokuotam neoromantizmo iliuzijų pramaišiui su statistikos nuoskalomis. Gretindamas smetoninės bei išsipūtusį dabartinės Lietuvos visuomeninių judėjimų skaičių profesorius avansu piešia gražų pilietinės visuomenės saulėtekį ir, žinoma, visuotinės gerovės prieaugį. Tačiau, kaip ir ekonomikoje, taip ir socialinio aktyvumo rezultato negalima įsprausti į formulę 2+2=4.
 
Prof. K. Masiulis džiaugiasi, kad lyginant su prieškariu, Lietuvoje žymiai padaugėjo visuomeninių organizacijų ir jų narių skaičius. Tai statistiškai lyg ir rodytų didėjantį socialinį aktyvumą, tačiau   yra vienas esminis skirtumas tarp smetoninės ir dabartinės Lietuvos piliečių – tai vertybės. Prieškaryje į bendruomenes, visuomeninės organizacijas žmonės būrėsi vedami tikslo arba bent jau malšindami nuobodulį, o ne už atlygį (išskyrus sovietinės Rusijos apmokėtus veikėjus).
 
O kas burtis į visuomenines organizacijas, bendruomenes ir panašius junginius skatina Lietuvoje? Jeigu atsektume visuomeninių organizacijų bumo pradžią, išvystume, kad jis klaikiai sutampa su socialines iniciatyvas (paprastai kalbant – projektų rašymą) skatinančių fondų veikla. Ypač Lietuvai įstojus į ES, kuri atvėrė plačias savo aruodų duris vadinamiesiems visuomenininkams. Ar ne keista, kad Lietuvoje nebuvo masinių „Darom“ ir panašių visuotinių talkų, kol fondai neatvėrė kišenių? Iš džiaugsmo krykštaujantieji, kad nemokamai buvo surinktos tonos šiukšlių, nežino, kad viskas apmokėta iš mokesčių mokėtojų pinigų. 
 
Ar nekilo klausimas, kodėl Lietuvoje miestuose bendruomenių dešimteriopai mažiau nei kaimuose? Ar dėl to, kad kaimo žmonės – socialiai aktyvesni? Jeigu taip, tie Lietuvos kaimo suklestėjimo ženklai jau akis bado tuštėjančiomis gyvenvietėmis, apšepusiais, apkemsėjusiais dirvonais. 
O gal viskas yra paprasčiau ir susiveda į Kaimo rėmimo fondą, dosniai remiantį bendruomenes, ir Savivaldybių biudžetus, riebių kąsnelių pamėtančius politiškai lojalioms bendruomenėms? Yra tokių bendruomenių, kurios niekaip „nesugeba“ tinkamai parašyti projektų vietinėms Savivaldybėms, tačiau laimi tarptautinius konkursus. 
 
Miesto bendruomenės neturi tokio dosnaus duondavio, kokį turi kaimo žmonės, tad ir bendruomenė – viena kita ir ta pati leisgyvė arba susidedanti iš trijų-penkių žmonių – pirmininko projektui pasirašyti, buhalterio pinigėliams apskaityti ir kelių giminaičių.  
 
Žmonės buriasi ne tam, kad būtų pribrendę pokyčiams ir juos įgyvendintų, o tik dėl to, kad išgyventų. Pradžioje buvo labdariniai rūbai, labdarinės kruopos, senstelėję labdariniai konservai, dabar – labdariniai pinigai. Kitaip tariant, socialinis aktyvumas, teneįsižeidžia išmirštantys piliečiai-mohikanai, virsta legaliu ir net sveikintinu parazitavimu svetima sąskaita. Parazitavimas, manipuliavimas deklaruojamomis vertybėmis, šventais tikslais į kaulą įsirėžė kaip valdžios palaikoma, praktinė socialinė teorija su dvigubu dugnu. Iš vertybių dabar galima išgyventi – ir visai neblogai, neplušant nuo ryto iki vakaro prie staklių, statybose, nesidraskant dėl krizės ir mokesčių ištirpintų apyvartinių lėšų, nesukant galvos, kaip išmokėti atlyginimus.  
 
Valstybės, savivaldybių ar ES fondų išleidžiami pinigai socialiniam aktyvumui nekuria jokio produkto. Nebent tas produktas būtų didėjanti parazitų armija. O parazitai nekuria socialinės gerovės – gerovę kuria sau, svetima sąskaita. Kiek vertas tas pilietiškumas ir visuomeniškumas paaiškėtų netrukus, jeigu kas nors užrauktų finansinius upelius socialinėms iniciatyvoms skatinti. Apskritai totalesnio absurdo kaip apmokama iniciatyva sugalvoti jau nebeįmanoma. Nebent – atbukusiomis baudžiauninko smegenimis, rašant eilinį projektą.
 
Iniciatyva už pinigus, patriotizmas ir meilė Tėvynei už grynuosius – tas pats kaip bealkoholinis alus arba meilė guminei moteriai. Tai yra ne socialinio aktyvumo žadinamas visuotinės gerovės saulėtekis, o sunkios, labai labai sunkios ligos požymiai.

 
Straipsnių peržiūros
94480118
Į viršų