Mieste minimas, švenčiamas „Busturo“ 60-metis. Anksčiau, iki Nepriklausomybės atkūrimo, įstaiga vadinosi ilgoku painiu pavadinimu – Šiaulių autobusų-taksomotorų autoūkiu. Jame teko ir man aštuonerius metus (1958–1966) dirbti. Tolsta tie metai, eilė fragmentų minėta mano rašiniuose, ir vis dėlto vėl ir vėl jie iškyla kaip savito, nepakartojamo gyvenimo dalis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vytenis RIMKUS
Profesorius hab. dr.
Tremties panaikinimas 1956 metais iškėlė visokių problemų. Pirmiausia visai mūsų šeimai, jos nariams, kuriems buvo išduodami pasai, reikėjo pasirašyti, kad draudžiama mums grįžti į Lietuvą ir apie tai esame supažindinti. Pagalvoję, pasitarę, aš, mama, Renytė ir Elytė nutarėme pasirašyti – kas bus tas, o tėvas pasirašyti griežtai atsisakė ir paso negavo, bet po kelių savaičių komendantas pats atvežė tą pasą tėvui į Vesiolą. Šis įvykis lyg parodė, kad tas negrįžimo draudimas gal nėra toks įsakmus. Pasus išdavė pagal kažkokį savo sąrašą, kuriame buvo pažymėti tik gimimo metai, o kitus duomenis, kokius pasakėme, tokius ir įrašė. Aš apsirikau pasakydamas gimimo dieną – vietoj sausio 19 dienos buvo įrašyta sausio 17 diena, neįrašiau ir savo antrojo krikščioniškojo vardo – Liudvikas. Keičiant pasą į lietuvišką gautos metrikos paliudijo tą klaidą, bet jos nutariau nebetaisyti, nes reikėtų taisyti ir visus diplomus. Taip tapau dviem dienom senesnis negu esu.
Beje, dar tebebūnant tremtiniais sužinojome, kad mūsų šeima gali išvykti į Lenkiją, nes tėvas gimęs Lenkijoje, apie tai jau esą kažkokie tarpvalstybiniai susitarimai, viena kita šeima jau išvykusi Lenkijon. Visi susirinkę tarėmės ir nutarėme nepasinaudoti šia galimybe, nes toje svetimoje šalyje vėl reikėtų lyg ir naujos tremties gyvenimą pradėti, kelias į Lietuvą dar labiau nutoltų ar ir visai užsidarytų. Nutarėme laukti ir, pasirodo, neapsirikome.
Gavę pasus, grįžti dar negalėjome, nes reikėjo sukaupti pinigų bilietams nusipirkti. Net buvo pajuokaujama, kad atvežė tai dykai, o atgalinę kelionę reikia užsidirbti. Grįžome keliais etapais, nes visu būriu parvažiavus tuoj pat iškiltų apsigyvenimo problemos.
Aš grįžęs nutariau kurtis Šiauliuose, pirmas savaites virpėjo prisiregistravimo klausimas, kuris buvo išspręstas padedant buvusiems klasės draugams. Nemažiau svarbus buvo ir darbo klausimas. Galvojau apie darbą, susijusį su daile, plakatų piešimu, apiforminimu ir panašiai. Šiokią tokią patirtį turėjau iš mokymosi metų, kai kurių darbų Sibiro lageriuose ir tremtyje.
Ir taip surado (vėl draugai) man darbą Zoknių kariniame aerouoste dirbti klubo dailininku. Pradėjau dirbti dar neturėdamas priregistravimo įrašo pase, todėl aerodromo vadovybė negalėjo paruošti leidimo įeiti į tą karinę zoną. O išeitis buvo paprasta – klubo vedėjas kapitonas parodė tvoroje skylę, per kurią ir praeina visi su leidimais ar be leidimo. Na ir tvarkelė, pagalvojau... Be to, slėgė ir vėl visiškai rusiška aplinka, todėl vis ieškojau ko nors kitko.
Taip buvo pasiūlyta dailininko vieta Autobusų taksomotorų autoūkyje, į kurį tuoj pat, net neatsiėmęs dvisavaitinio „aerodrominio“ atlyginimo, ir perėjau. Apiformintas buvau autošaltkalviu, o faktinis darbas buvo automobilių dažymas.
Ir taip tame ūkyje praleidau aštuonerius metus. Perdažinėjau senus nublukusius apdaužytus autobusus, taksi mašinas. Ypač daug dirbti tekdavo per pavasarines technines apžiūras. Daugiausia teko dirbti su pulverizatoriais, per metus buvo sunaudojama kelios tonos acetoninių ir visokių kitokių dažų. Buvo ir kitokio pobūdžio darbų: maršrutinės lentelės, tvarkaraščiai, numeracijos. Prieš valstybines šventes piešdavau plakatus, vadų portretus, sienlaikraščius. Laisvesniu laiku nupiešdavau ir paveikslų, padarydavau kopijų.
Augant įmonei aš vienas nebespėdavau visko atlikti, iš pradžių man buvo duotas vienas padėjėjas – vėlgi iš Sibiro grįžęs Chlebinskas, kuris turėjo ir kitą darbą – buvo aviamodelistų būrelio vadovas. To darbo metu aš suartėjau su daugeliu šoferių (tuo metu jų niekas nevadino vairuotojais), kurie tokioje įmonėje skaitėsi elitine grupe, su šaltkalviais – akumuliatorininku, karbiuratorininku ir kitais specialistais.
Ūkio direktoriumi dirbo buvęs saugumietis Belkievičius, kuris buvo ganėtinai gudrus, priimdamas į darbą buvusius tremtinius, kalinius, šiaip prasikaltėlius – nes jie dirbdavo be prieštaravimų, buvo paklusnesni už kitus, kurie vis dažniau reikšdavo įvairių pretenzijų.
Susidraugavau su autobusų stoties viršininku Gudinavičiumi, kartu su juo išvažinėjome visą Šiaurės Lietuvą atidarinėdami naujus maršrutus, taisydami stotelių tvarkaraščius. Būta visokių nuotykių, net avarijų. Teko man būti pabroliu jo vestuvėse Baisogaloje – pirmoje tokioje šventėje.
Artimai bendravau su sporto ir komjaunimo vadovu Vytautu Rainiu, kuris užversdavo mane skelbimų rašymu. Ypač dažnai tekdavo rašyti sąrašus tų komjaunuolių, kurie neužsimokėdavo nario mokesčio po kelis mėnesius. Aš jam patariau braukti tokius skolininkus iš komjaunimo, bet jis sakė, kad jie to tik ir laukia, taip dingtų visa ta organizacija. Štai tau ir kovingasis komjaunimas, tampąs butaforiniu...
Per visus tuos metus teko man išleidinėti sieninius laikraščius, ne tik piešiniais dekoruoti, bet ir tekstus arba iš laikraščių nukopijuoti, ar ir pačiam parašyti. Iš štai kviečiamas skubus pasitarimas: direktorius, partinės organizacijos sekretorius, profsąjungos vadovai ir, žinoma, aš – dažytojas. Visai rimtai pasiūlau, kad vedamąjį straipsnį (buvo tokia skiltis) parašytų pats direktorius. Jis nustemba, bet negali atsisakyti tokio svarbaus įpareigojimo ir garbės, yra tiesiog įvarytas į kampą. Praeina diena, kita, einu pas direktorių dėl straipsnio, o šis, aišku, neparašytas. Prabėga dar kelios dienos, šventė nenumaldomai artėja, pastebėjau, kad mane pamatęs direktorius kažkur skuba, slepiasi. Ir viskas susirikiuoja į įprastas vietas: iš kurio nors laikraščio nurašau vedamąjį, sugraibau šiokių tokių duomenų, primarginu, pripaišau ir numeris kabo...
Gyvybingesni buvo satyriniai sienlaikraščiai. Mano archyve išliko aplankas tų piešinių, kuriuose buvo vaizduojami ir įvardijami šoferiai, konduktoriai, šaltkalviai, jų girtuokliavimas, keleivių vežimas be bilietų, pravaikštos, kitokios išdaigos. Temos, pasirodo, amžinos, nepasakysi, kad ir šiandien jos nebeaktualios. 2013 metais Šiaulių dailės galerijoje buvau suruošęs tų išlikusių satyrinių piešinių parodą, kuri sulaukė nemažo pasisekimo.
To darbo dėka aš įgijau darbininko savimonę, tebelaikau save darbininku. Ne iš šalies, o savimi teko patirti samdomo fizinio darbo žmogaus pasaulio jauseną, tarno būseną, galimybes savitumo saviraiškai. Kaip vienas bendradarbių išgėręs vis eidavo pas direktorių teisybes ieškoti, tokiais atvejais mes visaip to neleisdavome, net užrakindavome. Didelis dalykas yra darbininkų solidarumas – neteko patirti, kad kas nors ką nors būtų įskundęs, net aštriai politikuojant ir valdžią keiksnojant. Per tuos aštuonerius metus ir man buvo pora kartų atsitikę negalios atvejai po kažkokių tai paminėjimų, kai bendradarbiai visaip globojo, stengėsi pavaduoti.
Dažytojo darbas – labai kenksmingas, už tai gaudavau butelį pieno. Prasidėjus dažymams, ištisomis dienomis spjaudydavaus ta spalva, kokia buvo dažoma. Sunerimau, prasidėjo ilgoki užkimimai, atidžiau pradėjau naudoti respiratorius, juos keisti.
Dirbdamas šaltkalviu 1963 metais vedžiau savo mieląją Česytę, keletą metų globojau ir leidau į vidurinę mokyklą sesutę Elzytę, šiek tiek padėdavau ir tėvams, gyvenusiems Pikeliškėje. Vedęs iš Godelių namelio persikėliau į vieną Česės kambarėlį bendrame bute. Nors jis buvo 7 kv. metrų, bet jau valdiškas, t. y. lyg ir savas (atvykęs tėvas sakydavo, kad gyvename tarytum spintoje).
Aš vis dėlto turėjau svajonę siekti mokslo – pirmiausia metus lankiau neakivaizdinę vidurinę mokyklą, gavęs atestatą šešerius metus važinėjau į Leningradą, į I. Repino vardo dailės institutą, kurį baigęs 1966 m. pradėjau ieškoti kito darbo.
Įdomu, kad naujas Autoūkio direktorius nenorėjo manęs atleisti, sakydamas, kad būtent jie mokėję už tą mano neakivaizdinį mokslą. Bandžiau ieškoti darbo muziejuose, bet visur nesėkmingai, iškildavo, matyt, politiškai nusikaltėliška praeitis. Apie pedagoginę veiklą net svajoti vengiau. Lėmė jaunų, energingų dėstytojų dailininkų A. Toleikio ir V. Trušio siūlymas ir net reikalavimas ateiti dirbti į Pedagoginį institutą.
Jau po daugelio metų, buvau jau docentas, sutiktas tų metų pažįstamas vairuotojas labai apsidžiaugė mane pamatęs, nes gal galėčiau padažyti jo apgadintą automobilį... Bet kuris darbas, pasirodo, palieka pėdsaką...
Dabar, užėjęs į „Saulės miesto“ prekybines erdves ir jose prisiglaudusią autobusų stotį vis prisimenu čia buvusius menkus pastatėlius, gatvių kampe buvusį seną medinį pastatą, vadinamąją Chlebinskio autobusų stotį, bei tada ir naujai pastatytą, bene geriausią naują autobusų stotį, kurios vietoje štai ir stovi prekybinis centras.
Kaip ten bebūtų – dirbome ir tada: taisėme senus autobusus, atidarinėjome naujus maršrutus, būta ir nerealių fantazijų. Teko piešti plakatus apie taksi parko raidą iki kelių šimtų automobilių, apie visų keleivių nemokamą važiavimą miesto autobusais...
Beje, viena dalis anų siekių lyg ir įvyko: sulaukę solidaus amžiaus su žmona gavome korteles nemokamam važiavimui...