Džiaugtis tikrai yra kuo: dar tik artėja Europos vyrų čempionatas, o Lietuvos jaunimo rinktinė jau pelno pasaulio auksą. Ir tai ne tik pavyzdys vyresniesiems – Europos vyrų čempionatui besirengiančiai Lietuvos rinktinei, bet ir didžiulis įpareigojimas neatsilikti nuo tų, kurie šiandien žengia iš paskos ir jau pateikė neabejotiną paraišką, kad baimintis tikrai neverta – ateitis patikimose rankose: į krepšinio aikštelę ateina puikiai pasirengusi pamaina.
Zita KATKIENĖ
Simboliška, kad mieste gyvenantis rinktinės narys Rokas Giedraitis, kaip ir dauguma šiandienos devyniolikmečių, įkopė į dar vieną viršūnę – jo rankose ir brandos atestatas. Ar galime nesibaiminti, kad į gyvenimą išeina puikiai pasirengę, savo vietą gyvenimą žinantys žmonės? Žvelgdami į Roko akis tikrai galime būti ramūs – šis žmogus jau surado savo gyvenimą kelią. Belieka labai nedaug - nesužvaigždėti ir... kibti į sunkų, alinantį darbą, kurio šaknys, kaip ir mokslo, karčios ir kietos, tik vaisiai, kurie skinami ne tik pasaulio čempionatuose, saldūs.
Rokas šiandien – prie tų retų išimčių, kurie mokyklą baigė, laisvalaikį leisdami ne prie kompiuterio, bet sporto aikštelėje, šokių salėje, dailės studijoje ar muzikos klasėje. Užaugo karta, kurios dažnas vaikas laisvas dienas ir valandas maigė kompiuterio klavišus, puikiai įvaldęs „įstabų“ kompiuterinių žaidimų pasaulį, kuriame netikri pavojai ir netikras skausmas, kuriame net namų „augintiniai“ maitinami ir kraiko dėžės valomos ne rankomis, bet vienu klavišo paspaudimu.
Akivaizdu kiekvienam – užaugo vaikai, kurių vaikystėje nebuvo vargo, nebuvo sunkaus darbo. Net ir tie, kuriems tenka gyventi sunkiai, nes tėvai – rizikos grupės žmonės, vaikystėje sunkiai nevargo, gal tik – skurdo. Bet ir jų dažnas maigė kompiuterio klavišus, neturėdamas tik galimybės parsisiųsti žaidimus internetu. Bet jis juos puikiai įsikėlė iš diskelio, ir nieko tokio, kad tėvai neišgali pirkti interneto paslaugų.
Deja, nereikėjo jiems po pamokų ne tik skubėti į meno ar sporto kolektyvus, nes jų tėveliai neturėjo iš ko mokėti, bet ir imtis darbo, užsidirbti išgyvenimui. Nes ir tėveliai jo, to darbo, dažnai neturėjo, bet gauna pašalpas, gauna kruopų ir miltų, ir išgyvena – badu nemiršta.
Šiandien sunkiai įsivaizduojame paauglių būrį, ravintį cukrinių runkelių laukus, nes jų, cukrinių runkelių, paprasčiausiai, niekas nebeaugina. Pamenu gydytoją, užauginusį penkis vaikus, kurie šiandien visi baigę universitetus ir dirba atsakingus darbus. „Aš pats buvau spaudžiamas prie darbo, tai ir jie per atostogas sunkiai dirbo“, - sako tėvas ir susirūpinęs klausia žurnalistės, neseniai kalbinusios vaikus: „Ar jie dėl to ant manęs pyksta?“.
Nes tėvai gydytojai juk negyveno sunkiai, kaip kad gyveno jų tėvai, tad galėjo vaikus išlaikyti ir prie sunkaus darbo nespaudę. Bet jie suprato, kad vaikas, užaugęs prie kompiuterio, vargu ar pajėgs imtis atsakomybės, vargu ar nepabūgs pirmųjų gyvenimo sunkumų, vargu ar sugebės atskirti tikrąsias ir tariamas gyvenimo vertybes.
Dirbantieji Europoje ir, žinoma, Amerikoje, puikiai mato, jog pagrindine kompiuterių liga – atsakomybes stoka, tinginyste, per dideliu savęs vertinimu jau sergama seniai. Tačiau problemų jų tėveliai nemato – savi vaikai tingi dirbti, nenori prižiūrėti sunkiai sergančių senelių ar tėvų, nenori plauti indų ir valyti dulkių – ir nereikia. Jų tėveliai sugalvojo išeitį – į šalį priimami imigrantai, kurie, nerasdami darbo savo šalyje, imasi pačių juodžiausių darbų, kurių jų vaikai niekada nedirbs.
„Jie net nesuka galvos, kuo užsiims vasarą“, - pasakoja ir iš Europos universitetų atostogų grįžtantys studentai, sugebantys ne tik mokytis, bet ir dirbti po paskaitų. Pas mus tokių – mažuma. Ir ne tik dėl to, kad visi aprūpinti arba tinginiai – tai ir dėl to, kad darbo susirasti jaunam dar vis sunku.
Ką darysime mes, kai jau užaugo kompiuterių karta? Dauguma jų žino, kad gali viską, kad moka daug, nes tokią iliuziją ugdo nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio. Darbdaviai jau pastebi – darbo ieškantis jaunas žmogus klausia ne to, ką turės dirbti, bet kiek jam mokės. Jaunas žmogus šiandien žino, jog yra vertas paties aukščiausio įvertinimo, tačiau nėra patyręs nei sunkaus darbo skonio, nei atsakomybės kainos. Nes ir vaikystėje niekas jo nevertė dirbti sunkiai. Ir ne tik dėl to, kad baiminasi, jog taip gali būti pažeidžiamos... vaiko teisės.
„Kai buvau paauglys, abu su broliu vasarą imdavome kastuvą ir nuo ryto iki vakaro kasdavome sodo sklypą – nuo tvoros iki tvoros buvo lysvės“, - pamena garbingas mokytojas. Šiandien tas pats tėvų sodas – jo nuosavybė ir vaikai jo šiandien paaugliai. Deja, jie kastuvo į rankas neima, nes visas dienas leidžia prie kompiuterio. O ir sėjamos žemės plotas tiek sumažėjo, kad kasti nebelabai yra ką. Šeima į sodą važiuoja poilsiauti, nupjauti vejos, o daržovės juk šiandien „auga“ „Maksimoje“ ir net sode kasti lysvių ar ravėti retam vaikui prireikia.
Galėtume ir pasidžiaugti, jog užaugo karta, kuri nematė sunkaus vargo ir alinančio darbo. Bet, deja, kas dirbs tuos darbus, kuriems reikia darbščių rankų, kantrybės ir atsakomybės? Šiandien mieste jau stinga... siuvėjų. Nors Šiauliai nuo seno buvo siuvėjų miestas, bet šiandien norinčių siūti jau nebėra. Prognozuojama, jog greitai nebebus ir norinčių slaugyti, plauti, valyti. Jau senokai geriau tuos darbus dirbti ten, kur bent sumoka...
Darbdavys, kuris jau seniai jaučia darbo jėgos stygių, paklaustas, kas pas jį siuva, sako, jog žmonės iš kitų šalių... Ir tampa aišku, jog esame ne tas pasaulis, kuriame – blogiausiai. Yra ir kam blogiau. Tad ir bus kam siūti, valyti, plauti, slaugyti net ir tada, kai mūsų vaikai, braukdami žilų plaukų sruogas, krintančias ant akių, sėdės prie kompiuterių...
