Markas GIRDVAINIS

„Laiptų galerijoje” įvyko dienraščio „Šiaulių naujienos” žurnalistės, poetės Astos Volkovaitės kūrybinis vakaras, pavadintas „Kriminalai poezijoje”. Kaip teigia pati autorė, kriminalo čia jokio – tiesiog norėta atkreipti šiauliečių dėmesį. (Tą patį vakarą mieste vyko dar keletas kultūrinių renginių). Nežiūrint šito fakto, laisvų vietų „Laiptų galerijos” salėje beveik nebuvo...

 

„Eiliuoju nuo pradinių klasių, nuo tada, kai vieną kartą mokykloje reikėjo parašyti eilėraštį, skirtą mamai, - atsakydama į vakaro vedėjo Ričardo Jakučio klausimą prisimena Asta. - Vėliau teko savo kūrinius skaityti įvairiuose konkursuose. Gyvenime pasitaikė stiprių dvasinių sukrėtimų, kai atrodė, jog toliau tikrai nebegalėsiu rašyti... Tačiau sugrįžusi prie posmų kaskart suprasdavau, kiek tai daug duoda...”

 

Anot poetės, iš sielvarto vieni nusigeria, kiti renkasi dar blogesnes išeitis, tačiau eilėraščių rašymas yra pati geriausia meditacija, žinoma, jeigu tik žmogui duota prabilti šitokiu būdu.

Į klausimą, kaip jai sekasi suderinti du, atrodytų, nesuderinamus dalykus: eiles ir darbą (Asta dienraštyje nušviečia kriminalinio gyvenimo įvykius), poetė kalbėjo: „Kartais tuose pačiuose kriminaluose galima įžvelgti neįtikėtinų istorijų, duodančių peno apmąstymams... O blogus dalykus, ko gero, išmokau atsieti. Sakyčiau daugiau: visos tos negerovės, apie kurias sužinau rašydama, padeda atskirti ir išgrynina tai, kas tikra.

 

„Tavo eilėse daug metaforų, paslėptos prasmės. Paimkime kad ir šias eilutes:

 

„Ankstyvą rytą užčiaupus vyturius

 

tave pavogsiu

 

Ir nusivežus ant aukščiausio kalno,

 

kaip ragana sušoksiu.

 

Ir kai dešimtmečiai nuo kalno

 

rogutėm pasileis,

 

Mažytis vaikas tavyje -

 

nebe degtukais žais...”

 

Ar ir gyvenime taip giliai „skenuoji” žmones bei reiškinius?” - klausiame.

 

„Iš tikrųjų, matau žmones geresnius, negu galbūt jie yra. Bandau kiekviename žmoguje atrasti kažką gero, nors, neslėpsiu, tenka ir nusivilti...” - sako Asta.

„Žinau, jog esi rašiusi ir maldas – tikrai ne kiekvienas poetas arba poetė tuo galėtų pasigirti“...

 

Asta: „Pasakysiu dar daugiau: esu praeity galvojusi ir apie gyvenimą vienuolyne...”

 

„Be proto myliu vasarą. Gal dabar mane miestas šiek tiek „sugadino”, vis tik nepaliauju galvojusi apie gamtą. Būna, išeinu į balkoną, prisėdu, ir pojūčiai paaštrėja. Idėjos kūrybai ateina įvairiai, kartais bestovint autobuso stotelėje pamatai žmogų. Praeivį, kuris sukelia tam tikras emocijas. Vėliau gimsta eilėraštis. O apie meilę... nemėgstu rašyti. O jei ir rašau, kaip gerai pastebėjai, ne pernelyg atviraudama (tai būtų banalu), bet lyg tarp kitko, žaisdama žodžiais... Beje, patys geriausi eilėraščiai parašyti iš pykčio... Turiu galvoje, jog kartais aplinkybės neleidžia pasakyti, ką galvoji iš tikrųjų...” - šypsosi Asta.

 

O be eilėraščių rašymo, ar surandi kitokių būdų atsipalaiduoti?

 

„Mėgstu keliauti, tik ne visuomet surandu tam galimybių. Štai planuoju netolimoje ateityje aplankyti visas Lietuvos pilis ir dvarus.”

 

Turi parašiusi nemažai eilėraščių. Ar neplanuoji jų susisteminti, pavyzdžiui, išleisti knygą?

 

Asta: „Yra tokių planų... Savosios kūrybos gerbėjams ne už ilgo pateiksiu staigmeną...”

 

Vakaro metu savo eilėraščius skaitė ir Astos kolegos: „Šiaulių naujienų” žunalistas, poezijos knygos „Fantazijų albumas” autorius Romualdas Baliutavičius bei buvęs ilgametis dienraščio darbuotojas, penkių poezijos knygų autorius Juozas Sabaliauskas.

 

Vakaro programą maloniai paįvairino akordeonistė Eglė Bartkevičiūtė bei solistė Vaida Butautaitė, kurios atliko Lietuvos ir užsienio kompozitorių klasikos kūrinius.