Romualdas BALIUTAVIČIUS

Reklama bando įteigti, jog maisto produktų gamintojai tą ir tedaro, kad stengiasi vartotojui pateikti kuo pigesnę, kuo kokybiškesnę  ir kuo sveikesnę prekę. Kaip mylimi tėveliai savo ne mažiau mylimoms atžaloms – visa, kas geriausia. Tačiau vis dažniau tenka girdėti arba skaityti apie pašalinį maisto papildų poveikį, o parduotuvėse ir prekybos centruose vis dažniau pamatysime pirkėjus, atidžiai skaitančius etiketes... Ar tikrai tie „visokie E” tokie jau nekalti? Kodėl senos močiutės iškepta duonelė lieka šviežia ir kvapni net po kelių savaičių, o „visokių E” prifarširuotas batonas neretai supelyja per 2-3 dienas? Kodėl konservantai dedami net į vynus arba... konservus?

Neseniai dvi Šiaulių apskrities maisto veterinarijos tarnybos darbuotojos dalyvavo mokslinėje praktinėje konferencijoje „Mityba ir maisto sauga”, kurioje buvo kalbama ir apie maisto priedus. Kalbiname šios tarnybos vyriausiąją specialistę ir maisto produktų inspektorę Rasuolę Minickienę.

„Šiandien Lietuvoje vartojama apie 360 maisto priedų, suskirstytų į 26 funkcines grupes: konservantai, emulsikliai, antioksidatoriai, putojimą slopinančios medžiagos ir kt. Visus tuos „E” šiandien madinga dėti į šuns dienas, - šypsosi pašnekovė.

„Vadinasi, pavojus netikras?” - norime patikslinti.

„Nuo šių metų liepos 20 d. įsigalioja specialus reglamentas, nes nustatyta jog oranžiniai ir geltonieji dažikliai gali neigiamai paveikti vaikų aktyvumą bei dėmesį. Todėl šie dažikliai - E 110, E 104, E 122, E 129, E 102 ir E 124, yra visuose guminukuose, spalvotuose saldainiuose, karamelėse – vaikų naudojimui skirtuose produktuose – bus žymimi, kaip galimai turintys neigiamą poveikį sveikatai. Tad mama arba tėtis, prieš pirkdamas vaikui saldainį, galės perskaityti ir nuspręsti, ar verta?” - sako R. Minickienė.

Anot pašnekovės, saldikliai yra 200 ir dar daugiau kartų saldesni už cukrų. Juos naudoti gamintojui yra ekonomiškiau. Tačiau toks saldiklis kaip aspartamas gali ir pakenkti. Pavyzdžiui, sergantiems medžiagų apykaitos sutrikimais, tokiais kaip fenilketonurija. Aspartamas sutinkamas saldainiuose, limonaduose, konditerijos gaminiuose ir kt.

„Jie prailgina gaminio realizacijos trukmę, - pasakoja R. Minickienė. - Prasidėjo šiltasis sezonas – išvykų gamton ir piknikų metas. Dažna šeima savaitgaliais mėgsta išvažiuoti, pasikepti ant žarijų kepsnį arba dešrelių. Tačiau labai svarbu, kad tam skirti maisto produktai (dažniausiai kepamos ir  dešrelės arba gatavi rinkiniai) sudėtyje neturėtų nitritinės druskos (E 250). Kepant aukštoje temperatūroje, jungiantis nitritams, nitratams bei baltymams, susidaro nitrozaminai – labai pavojingos sveikatai medžiagos”. (Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto duomenimis, mėsos ar jos produktų kepimas aukštoje temperatūroje gamina junginius, kurie kelia vėžinių susirgimų riziką. Pavojingas ne pats kepimas grilyje, bet aukšta temperatūra. Jeigu kepant mėsą arba jos produktus būtų žemesnė temperatūra, tai padėtų išvengti apdegimo arba suanglėjimo, sumažėtų rizika susirgti kasos vėžiu, - aut. past.)

„Kyla natūralus klausimas, jeigu toji druska pavojinga, kam ją apskritai vartoti? Kam „tampyti liūtą už ūsų?”

R. Minickienė:  „Nitritinė druska vartojama kaip konservantas, mėsos gaminiui suteikia gražią rausvą spalvą. Tai senas maisto priedas, vadinamoji „salietra”. Ji buvo naudojama ir dabar idealizuojamais tarybiniais laikais. Nors esama gamintojų, kurie atsisakė į produkciją dėti šį priedą. Taigi būtina ieškoti ir rinktis. Dabar yra paklausi produkcija be maisto priedų. Kita vertus, natūralus gaminys dažnai pirkėją gąsdina „nenatūralia” išvaizda, tarkim, dešrelės be priedų atrodo pilkos, neišvaizdžios, o juk dažnas mieliau į krepšį įsidės rausvą dešros gabalėlį...”

Taigi „chemizuota”  produkcija paklausi, todėl retas gamintojas ar verslininkas atsisakys pelno, net jeigu jis gaunamas žmonių sveikatos sąskaita. Tokia mintis išsirutuliojo pokalbio fone, nors pašnekovė garsiai to ir neįvardijo.

„Nebus paklausos, nebus ir pasiūlos, - tęsia ji. - Atsisakykime spalvotų limonadų, atsisakykime kitų produktų, turinčių daug vadinamųjų „E”... Rinkimės, ką valgyti. Jeigu, sakykime, esu alergiška kiaušiniams, vienas suvalgytas kiaušinis man padarys daugiau žalos, negu maisto priedai.”

„Dar prieš kelias dešimtis metų alergija atrodė esanti reta, „egzotinė” liga. Yra manančių, kad ženklus alergiškų žmonių skaičius kažkaip susijęs su perdėtu „visokių E” vartojimu? - klausiame.

„Nereikia manyti, jog kalti vien tik maisto produktai. O aplinkos užterštumas? O sintetinio pluošto drabužiai? O vaistai ir vitaminai? Maisto priedai kažkiek turi  įtakos, tačiau nereikėtų visko priskirti vien tik jiems, - teigia R. Minickienė, primindama, jog labai svarbu šviesti žmones.

Štai kažkas perka pomidorų padažą, kurio etiketėje nurodyta, jog sudėtyje esama modifikuoto krakmolo. Kas tai? Dažnas painioja su genetiškai modifikuotais organizmais. Tuo tarpu modifikuotas krakmolas – chemiškai pakeista medžiaga, kad ji būtų stabili termiškai, t. y. kad užpylus padažą, tarkime, ant karštų makaronų, jis neskystėtų ir nenubėgtų...

Genetiškai modifikuoti gali būti patys maisto priedai, pavyzdžiui, sojos lecitinas, emulsiklis, naudojamas surišti vandenį su riebalais. Šiauliuose yra importuotojas, įvežantis turkiškus saldumynus, kur jau trijose siuntose aptiktas sojos lecitinas. Medžiaga nėra draudžiama vartoti Lietuvoje, tačiau turi būti atitinkamai paženklinta – t. y., kad ji pagaminta iš genetiškai modifikuotos sojos.”

Nors ženklinimas privalomas tik kai genetiškai modifikuoto produkto sudėtyje yra ne mažiau kaip 0.9 procento, tiek Lietuvoje, tiek ES šalyse jau kalbama apie tai, kad būtina įspėti pirkėją apie  genetiškai modifikuotus produktus dargi esant jų pėdsakams, o parduotuvėse genetiškai modifikuotą maistą reikėtų laikyti atskirose lentynose.

„Pagaliau genetiškai modifikuotas produktas į gaminį gali patekti ne tiesiogiai, bet drauge su kitu komponentu. Tarkime, konditerijoje gali būti naudojamas aliejus, pagamintas iš genetiškai modifikuotų augalų. Etiketėje vargu ar tai perskaitysime...”

R. Minickienė:  „Taip. Jeigu lankotės „Norfos” parduotuvėse, atkreipkite dėmesį į „Rivonos” produkciją: berods, 18-a šios įmonės kulinarijos ir konditerijos gaminių sudėtyje vartojami genetiškai modifikuoti priedai. Kad ir tos pačios spurgos verdamos aliejuje, kuris yra pagamintas iš genetiškai modifikuotų augalų...”

„Panašu, jog gamintojai linkę gudrauti: nepageidaujamus maisto priedus dažnai slepia, pavyzdžiui, užrašo itin smulkiu šriftu arba griebiasi kitokių būdų...”

„Turime nufotografavę krūvas pavyzdžių, - šypsosi pašnekovė, tiesdama vieną iš tokių nuotraukų. - Ką galite pasakyti apie šį „Radviliškio duonos” gaminį?”

Skaitome: „BISKVITAS. Sudėtis: kvietiniai miltai, biskvito milteliai, cukrus, kiaušiniai”. Atrodytų, viskas valgoma, natūralus produktas, nė vieno „E”... Vis dėlto nusprendėme pasitikslinti, kas gi tie „biskvito milteliai”? Pasirodo, čia šuva ir pakastas. Juose tiek „visokių E”, kad vietos neužtektų jiems išvardyti, nors gamintojas ir privalėjo tai padaryti, kadangi miltelių produkto sudėtyje yra daugiau negu 2 procentai..

Skaitome dar vieną etiketę - „Vilniaus suktinė”, kurią kepa „Utenos duona”.. Kaip ir pirmuoju atveju, viskas atrodo nekaltai: miltai, geriamasis vanduo, margarinas, cukrus, aliejus, mielės, kiaušiniai, joduota druska... Tačiau tik taip atrodo: margarino sudėtyje esama tiek visokių „E”, kad juos užrašius mažai nepasirodytų. O juk privalu visa tai nurodyti etiketėje, kad pirkėjas matytų, ką perka...

„Netikiu, kad gamintojai šito nežino. Jie tiesiog linkę pagudrauti – rinkodara. Kartais net man sunku būna nustatyti prekyboje esančių gaminių sudėtį”, - pripažįsta pašnekovė.

Iš tolesnio pokalbio aiškėja, kad situacija, liečianti maisto priedus, nėra jau tokia vienareikšmiška. Būna, kad maisto priedas leidžiamas vienoje valstybėje, pavyzdžiui, Rusijoje, yra draudžiamas Lietuvoje. Arba ilgą laiką nekenksmingu laikytas ”E” priedas vieną dieną įtraukiamas į pavojingų sveikatai sąrašą...

Kurį  laiką Lietuvoje buvo prekiaujama rusišku „Dobavkin”  majonezu, sudėtyje turinčiu priedą – ciklamatą  (E 952), kuris mūsų šalyje draudžiamas. Ir tai tik rodo, kad nėra vieningos nuomonės apie vieną ar kitą maisto priedą. O kažkada laikyti nekenksmingais dažikliai E 128 ir E 129 dabar yra išimti iš apyvartos... Šimtaprocentinės garantijos, kad maisto priedai – „visokie E” yra tikrai  nekenksmingi sveikatai, šiandien vargu ar kas duotų... „Jeigu yra paklausa, bus ir pasiūla”, - pakartoja R. Minickienė. Išeitų, viskas priklauso nuo pačių pirkėjų: reikia žiūrėti, ką perki, parodyti principingumą, renkantis tik natūralius produktus. Tačiau kaip yra? Vieniems tai visiškai nesvarbu (nežinai, nuo ko tunki), kiti priversti pirkti „visokių E” prifarširuotus maisto produktus, nes jie paprasčiausiai pigesni... „Atimkime dabar iš kaimo žmogaus tą antrarūšę dešrelę, pigų limonadą dviejų litrų plastiko buteliuose, ir ką jis pirks?” - retoriškai klausia pašnekovė. Ir tame nemažai teisybės.

Laikas įneša savo: nuo liepos 1 d. įsigaliojo nauja higienos norma, kurioje numatytos maisto produktų grupės, netinkančios mokinių mitybai. Į tą sąrašą įtraukiami ir produktai, turintys maisto priedų.

O kaip namuose? Juk projektas labiausiai palies mokymo įstaigose esančias valgyklas?

„Auklėjimas ir dar kartą auklėjimas, - sako R. Minickienė. - Nuo mažumės reikia vaikus mokyti ir šviesti. Turi būti mitybos kultūra. Pati rinka turi išstumti maisto priedus.” 

Gamintojai mėgsta pagudrauti. Pažvelgus į šią „Radviliškio duonos”  gaminio etiketę atrodytu, jog viskas „švaru”. Deja, taip nėra...

R. MINICKIENĖS nuotr.

Vis dažniau nuperkame kulinarijos ir konditerijos gaminių, kuriems kepti gamintojai naudoja pigų, genetiški modifikuotų augalų aliejų.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.