Kol Europa stengiasi susitvarkyti su migrantų krize, šiauliečiai laukia žinių iš valdžios, kokių priemonių bus imtasi dėl pabėgėlių integracijos. Deja, kol kas aiškių problemos sprendimų būdų nematyti. Peršasi mintis, kad konkrečių veiksmų bus imtasi tik tada, kai į Lietuvą ims plūsti tūkstančiai imigrantų. Ar tokia taktika pasiteisins, parodys laikas. Kol kas aišku tik viena: reikia nepanikuoti ir nekelti pasipiktinimo bangų, o racionaliai apmąstyti, kokių galime tikėtis padarinių. 
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ

Nieko konkrečiai neplanuoja
Šiaulių miesto savivaldybės Administracijos direktorius Eduardas Bivainis sako, kad kaip vyks pabėgėlių integracija, priklausys nuo jų skaičiaus ir noro integruotis.
Vis dėlto pripažįsta, kad problemų gali kilti dėl būsto, nes Miesto savivaldybė savo pastatų neturi. Direktoriaus nuomone, į Šiaulius atvykę specialistai darbą rastų, o nekvalifikuotai darbo jėgai turbūt įsidarbinti būtų sunkiau. Dėl suaugusiųjų ir vaikų ugdymo taip pat problemų neturėtų kilti, esą švietimo įstaigos sugebės prie situacijos prisitaikyti.
„Kol kas jokių specialių planų neturime. Sunku planuoti, kai nežinome, nei kur, nei kas, nei kaip bus finansuojama. Neturint aukštesnio įstatyminio lygmens, dabar kažką spręsti sudėtinga“, – kalba E. Bivainis.
Anot jo, jeigu atvykėlių į Šiaulius skaičius nebus didelis, pakoregavus tam tikrus įstatymus, nuspręsti, kaip tinkamai pabėgėlius integruoti, neturėtų būti sunku. Tačiau čia pat priduria: „Jeigu susidursime su šimtais ar tūkstančiais, būkime realistai, mes nei turėsime kur pabėgėlius apgyvendinti, nei iš ko jiems pašalpas mokėti ir pan.“
Savivaldybės administracijos direktorius sako, kad dėl pabėgėlių atvykimo nereikėtų panikuoti iš anksto. Ragina į situaciją pažvelgti blaiviai: „Jiems palapinių tikrai nestatysime, reikia sukurti normalią įstatyminę bazę ir viskas bus gerai.“

Krizei nebuvo pasiruošta
Lietuvos nepriklausomybės akto signataras šiaulietis Donatas Morkūnas pritaria minčiai, kad iš anksto pasiruošti krizei neįmanoma.
„Įdomu, ar mes tiek asmeniniame, tiek tautos gyvenime prieš kam nors įvykstant būname gerai pasiruošę? Manau, kad nelabai. Kai įvyksta tokios krizės, išankstinio pasiruošimo ir negali būti“, – svarsto D. Morkūnas.
Neretai tenka išgirsti, kad Europa tolsta nuo krikščioniškų vertybių. Todėl nepriklausomybės signataro nuomone, reikėtų ne klausti, ar mes esame pajėgūs pabėgėlius integruoti į visuomenę, bet sau užduoti klausimą, ar mes norime tai daryti.
Atsakę į šį klausimą, suprasime, kuo norime būti: krikščionimis, savanaudžiais ar egoistais ir pan.
„Žinoma, migrantų krizė – labai didelė problema, galinti sukelti nemažai problemų. Kita vertus, reikėtų susimąstyti: ar ne problemos, sunkumai mus ugdo?“ – retoriškai klausia jis.

Reikšti nepasitenkinimą – normalu
Kaip ten bebūtų, priešiškai nusiteikusių prieš atvykėlius netrūksta. D. Morkūnas sako, kad reikšti nepasitenkinimą yra normalu. Anot jo, gerumas yra našta, o bet koks geras darbas reiškia išlaidas. Todėl kai kurie gali nuspręsti nebūti geri. Lipti kitiems per galvas, iš kitų tik imti, bet ne duoti. Gyventi tik savo malonumui, nepaisyti nei šeimos narių, nei kitų asmenų nuomonės.
„Gyventi kitų sąskaita yra lengviausia. Jeigu nori tapti geru žmogumi, turi prisiimti pareigas, kaštus, nuostolius ir pan. Tik kvailiai gali norėti būti geri, čia šiuolaikinė formulė“, – pabrėžia šiaulietis.
Mąstant racionaliai galima svarstyti, kad pritariantys šiai formulei, gyvens kaip ir anksčiau, lyg nieko nebūtų įvykę. Tuo tarpu kiti galvos, kaip likimo nuskriaustiems žmonėms padėti.
D. Morkūno nuomone, jeigu šiauliečiai masiškai sukils prieš pabėgėlių apgyvendinimą Šiauliuose, tai reikš, kad mes apskritai neturime bendrumo jausmo, kad į kitų vargus mums yra nusispjauti.

Būtina rūpintis migracijos politika
Nejaugi iš tiesų požiūris į atvykėlius priklauso tik nuo mūsų krikščioniškojo solidarumo? Ar tikrai į Europą plūstantys pabėgėliai yra tik likimo nuskriausti vargšiukai? Galbūt šiauliečiai tiesiog nenori šalia savęs matyti narkomano hedonisto, kuriam visiškai nerūpi prisitaikyti prie toje šalyje gyvenančių piliečių? Gal atvykėlis nori tik gerai gyventi kito sąskaita?
„Niekas nesako, kad jie geručiai. Tačiau pagalvokite, kiek Lietuvoje yra blogiukų. Pas mus su automobiliu net išvažiuoti į kelią yra pavojinga. Tai ką, dabar mes turėtumėme juos kažkur sukišti, išvaryti iš Lietuvos ir pan.?“ – į klausimą klausimu atsako D. Morkūnas.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad dalis imigrantų bėga nuo karo, smurto, baisių, gyvenimą griaunančių sąlygų, o kita dalis iš tiesų ieško geresnio gyvenimo. Apie tuos, kurie tik ieško geresnio gyvenimo, neverta kalbėti. Esą šią problemą turi išspręsti politika.
Europos Sąjunga neturėtų priimti imigrantų iš saugių valstybių. Saugių valstybių sąrašas jau yra sudaromas, ir emigrantai iš šių valstybių negaus pabėgėlio statuso.

Didelės problemos neįžvelgia
D. Morkūnas pabrėžia, kad Lietuvos gyventojai dėl pabėgėlių integracijos dar neturėtų labai nerimauti. Mūsų šaliai reikės priimti ne milijonus, bet tik 1105 pabėgėlius.
„Vargu ar į Lietuvą atsikraustys visa Sirija. Greičiau visa Lietuva išsikraustys į Didžiąją Britaniją. Realiai Šiauliams galbūt teks priimti 40 – 50 žmonių. O tai nėra daug, praktiškai mes jų net nematysime“, – akcentuoja šiaulietis.
Svarbiausia, kad mūsų valstybė integraciją vykdytų protingai. Imtųsi protingos politinės strategijos, kuri pabėgėliams padėtų lengviau integruotis, o ne leistų gyventi, kaip šie užsimanytų.
Imigrantai neturėtų tapti lietuviais, tiesiog privalėtų priimti mūsų šalies kultūrą, mokytis lietuvių kalbos, savarankiškai užsidirbti duonai. Reikia padaryti taip, kad pabėgėliai prie lietuvių prisitaikytų, o ne gyventų atsiskyrę kurdami savo kolonijas.

Lietuviai pasižymi išskirtine tolerancija
Tuo tarpu psichologas Gediminas Navaitis pastebi, kad Lietuvos valstybė neturi aiškios, vienareikšmiškos tautinės politikos.
Psichologo teigimu, maždaug vienas iš penkių Lietuvos gyventojų yra ne lietuvių tautybės. Jeigu bet kurio įtakingesnį postą užimančio Lietuvos politiko paklaustumėme, ko jis siekia: šį skaičių sumažinti iki 10 proc. ar padidinti iki 30 proc., tikriausiai tikslaus atsakymo nesulauktumėme. Arba atsakymas būtų, kad ne tautybė lemia žmogaus vertę ir pan.
Dar vienas svarbus psichologinis šių diskusijų aspektas, kad pabėgėlius suvokti ir vertinti galima skirtingai.
Pavyzdžiui, mes galime vienaip atsiliepti apie karo pabėgėlius iš karo apimto Donecko, kitaip apie pabėgėlius iš Rusijos okupuoto Krymo, dar kitaip apie pabėgėlius iš Sirijos ir t. t.
„Jeigu mes kalbėsime apie kaimą, į kurį atsikels gyventi jauni žmonės ir pradės ten dirbti žemę, integruosis į kaimo bendruomenę, vaikus leis į netoli esančią mokyklą, stengsis išmokti lietuvių kalbą, tuomet turbūt daugelis tokius atvykėlius priimtų draugiškai. Tačiau, jeigu mes kalbėsime apie miestų rajonus, kur gyvens keli šimtai ar tūkstančiai kitos tautybės, rasės ar tikėjimo žmonių, tai turbūt sulauktumėme priešingų reakcijų“, – svarstė G. Navaitis.
Psichologo nuomone, problemos kyla ne dėl mūsų humaniškumo ar elgsenos nuostatų, o dėl to, kad valstybė nesugeba aiškiai suformuluoti, ko nori iš pabėgėlių ir ką gali jiems pasiūlyti. Todėl natūralu, jog vieni prieš atvykėlius nusiteikę draugiškai, kiti – priešiškai.
Vis dėlto G. Navaitis pastebi, kad lietuviai labai tolerantiški žmonės, todėl masinių protestų prieš atvykėlius neturėtų organizuoti: „Lietuviai pasižymi išskirtine tolerancija ir humaniškumu. Valdžiai net nereikia apeliuoti į mūsų krikščioniškąjį solidarumą, nes mes ir taip tokie esame.“

E. Bivainis: „Jeigu susidursime su šimtais ar tūkstančiais, būkime realistais, mes nei turėsime kur pabėgėlius apgyvendinti, nei iš ko jiems pašalpas mokėti ir pan.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

D. Morkūnas: „Migrantų krizė labai didelė problema, galinti sukelti nemažai problemų. Kita vertus, reikėtų susimąstyti: ar ne problemos, sunkumai mus ugdo?“
Artūro STAPONKAUS nuotr.