Kaskart žiūrint nuotrauką, kurioje išvysti festivalio „Vilnius street art“ menininkų darbą – piešinį ant pastato sienos priešais Halės turgų, suima šviesus pavydas. Berniukas su švilpuku, ant daugiabučių įsikūrę inkilai, į kuriuos grįžta laimės paukščiai – žydros popierinės gervės (taikos ir laimės simboliai) baltame fone – suteikia tiek daug optimizmo. O kaip gyvuoja gatvės menas ir tapyba ant sienų mūsų mieste? Pro akis pirmiausia nepraslysta pastato siena netoli „Sodros“ – iš sovietinių laikų. Jeigu kratomės sovietinių reliktų, tai reikėtų nepamiršti ir ant penkių žvaigždžių rusenančios ugnies su „Amžina šlovė didvyriams!“ Šiauliuose kažkada buvo stipri ir originali tapybos ant sienų tradicija, iš kurios dabar nekas belikę. Tad kodėl tos tradicijos nors kiek neatgaivinus – kad ir spontaniškai?
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Kokių reiškinių turime?
Kauno senamiesčio lankytojai grožisi nauju originaliu piešiniu. Ant pastato sienos realizuotas septynerių metų mergaitės piešinys apleistą vietą tuojau pat pagyvino. Žinoma, darbas legalus, apgalvotas, organizuotas, tai projekto-konkurso rezultatas, žymintis mieste socialinį-istorinį pokytį.
Ir mūsų miestas turi kelis gražius, legalius piešinius ant sienų, suteikiančių gyvybės ir spalvų. Visai neseniai atsirado Roko Butkio piešinys ant „Studentų svetainės“, jaukesnė Kaštonų alėja, tapusi graffiti galerija, Jaunimo centro sieną jau seniai puošia dailininko Ugniaus Ratniko piešinys. Prie knygyno yra „Ką veikti Šiauliuose“ atrakcija-laimės ratas, ant kurio vienas po kito su kreida piešia praeiviai, ir neabejotinai – daugiausia jaunimas.
O štai nelegalių piešinių-graffiti, staiga išdygstančių po nakties, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo Vinco Urbonavičiaus teigimu, autoriai pastaruoju metu nėra labai aktyvūs. „Retkarčiais pasitaiko, bet retai. Nors gal ne visada dėl graffiti žmonės ir kreipiasi į mus. Dažniausiai būna suaktyvėjimas, kai prasideda mokslo metai – rugsėjo-spalio mėnesiais“, – teigia V. Urbonavičius.
Pavaduotojas prisiminė ir jau senokai, maždaug prieš 8 – 9 metus organizuotą projektą, kurio metu galėjo savanoriškai pasireikšti piešiantys graffiti, tai yra, papuošti tvorą Trakų gatvėje (įvažiavime į areštinę). „Šiandien tvora jau nusilupusi. Kadangi iš tų patalpų ruošiamės išsikelti, tai nebeatnaujinome šio piešinio. Nesu didelis meno specialistas, bet mūsų pilką pastatą pagyvino ir jo tikrai nesugadino. Gal meno kritikų nuomonė būtų kitokia. Malonu, kai idėja būna suderinta parenkant tam tikras vietas – Šiauliai būtų gyvesni, žavesni“, – sakė V. Urbonavičius.

Kodėl neėmus ir nepradėjus
Mero pavaduotojui Stasiui Tumėnui gatvės meną įdomu stebėti už Lietuvos sienų. „Amerikoje daugybė graffiti. Tai yra jaunimo saviraiškos priemonė, tokia savotiška, savotiškas revoliucionavimas. Kai tai daroma bet kada ir bet kur, tai nėra gerai. Bet, pavyzdžiui, Amerikoje jie turi savo erdves ir gali reikštis. Manyčiau, ir pas mus reikėtų nedrausti, jei jie turėtų savo teritoriją ar pieštų ant apleistų namų“, – mano S. Tumėnas.
Mero pavaduotojas neseniai dalyvavo lietuviškosios sienos atidaryme – vienas kepėjas lietuvis Omahoje leido ant sienos įgyvendinti sieninės tapybos projektą: ant sienos buvo išpurkštos su Lietuva susijusios detalės, akcentai ir taip buvo pažymėta lietuvių diasporos šventė.
„Sovietiniai reliktai – tai kitas dalykas, jų nereikėtų palikti“, – sako mero pavaduotojas apie namo sieną, kurios sovietinė atributika ir užrašas „Amžina šlovė didvyriams!“ bado akis.
Kai Vilniaus gatvė kilo naujam gyvenimui, ne vienas meno akcentas, tarp jų ir sieninės tapybos, nunyko. „Yra vietų, kur ant sienų tiesiog prašyte prašosi, kad būtų kažkokia sieninė tapyba, bet ne atsitiktiniai graffiti, o rimta sieninė tapyba“, – kalbėjo S. Tumėnas.

Šiauliečiai mėgsta paišyti – kodėl neplėtoti iniciatyvos?
Šiaulių jaunimo organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ valdybos pirmininkas Arnoldas Aluzas siūlo idėją – Kaštonų alėjoje sieną, ant kurios jaunimas galėtų realizuotis piešdamas. Jis pastebėjo, kad ant bulvare esančio rato su užrašu „Ką veikti Šiauliuose“ idėjine prasme vyksta tam tikras miesto reiškinys. „Ir matyt, to reiškinio yra per mažai – tiesiog visa lenta užpaišyta ir priterliota. O tai parodo, kad trūksta tam tikrų vietų, kur būtų galima tiesiog labiau pasireikšti. Šiauliams būtų galimybė išsiskirti iš kitų Lietuvos miestų ilga siena, kurioje būtų bet kas, – sakė A. Aluzas, manantis, kad siena tiktų netrumpoje Kaštonų alėjoje. – Variantų yra įvairių: galima klijuoti lipdukus, galima trafaretus užpaišyti, su teptuku ir su dažais piešti. Viskas galėtų būti įmanoma ant tokios sienos, nes norą pasirodyti, pasižymėti turi kone kiekvienas.“
Idėją, pasak jo, reikėtų palikti natūraliai eigai, o piešiniai savaime turės tam tikrą atranką.
„Mano nuomone, miestas gana pilkokas ir dėl tų piešinių jis automatiškai pasidarytų gyvesnis. Kad ir tame pačiame bulvare beveik visą kilometrą išpaišius, šita vieta pasidarytų žymiai gyvesnė. Čia tik yra klausimas pačių gyventojų ir savivaldybės norų, ar tikrai jie nori tapti išskirtiniai. O graffiti gali atsidurti bet kur ir tuojau pat pagyvinti erdvę“, – sakė A. Aluzas.
„Studentų svetainės“ sienų piešinio autorius R. Butkys užtapė vadinamuosius „tagus“ (parašus, pažymėjimus). Savęs jis nelaiko tikru graffiti menininku, nors piešia nuo pat vaikystės, lankė Dailės mokyklą, yra išbandęs įvairias technikas ir jam įdomios visos medžiagos, kuriomis galima piešti, tapyti. Tai pirmas toks didelis jo darbas ant „Studentų svetainės“. „Man, kai spalvos gražiai suderintos, visada malonu akiai, bet kai būna vadinamieji parašai, tai nekelia jokio žavesio. Graffiti aš siečiau su gatvės, hip hopo kultūra. O aš pats esu nutolęs nuo šito – užsiimu sienine tapyba“, – sakė menininkas.
Jo nuomone, tokių vietų, kurios galėtų nuspalvinti miesto gyvenimą panaudojant sienų tapybą, yra nemažai. „Tiktai sienas reikėtų labiau paruošti. O žmonės galėtų maloniai pasijusti. Po mano piešinio pasijautė – dauguma žmonių sakė, kad tikrai geriau, negu kad buvo, ir džiaugėsi, jog negražūs piešiniai buvo paslėpti“, – sako R. Butkys.

Spontaniška pradžia būtų pusė darbo
Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas profesorius Vaidotas Janulis pabrėžia, kad graffiti ir sieninė tapyba yra skirtingos sąvokos. „Graffiti yra ideologinis variklis, tai yra „ekstrymas“ ir adrenalinas: tu ateini nelegaliai piešti nelegalioje vietoje, tave gaudo ir nepagauna – čia visa varomoji jėga“, – sako profesorius.
O tapybai ant sienų pirmiausia daromi projektai, o tik paskui tapoma ir tai daro profesionalūs menininkai, kurie moka tapyti, išmano anatomiją ir dar moka suvaldyti didelę sieną. O specialiai paišymui skirta siena, profesoriaus manymu, yra primityvu.
„Jeigu savo laiku graffiti dailininkai būtų atėję į Ch. Frenkelio fabriką, kur dabar daug įmonių įsikūrusių, ir ten pradėję graffiti daryti, tai į kultūrinius renginius jaunimas būtų rinkęsis, būtų atėję paskui profesionalūs dailininkai ir įsikūrę dirbtuves. Vyktų gyvenimas. Paskui juos būtų atėjusios parduotuvės, kavinės, t. y. smulkus verslas, po to – ir stambus verslas. O paskui šitie menininkai būtų išsikėlę į kitą neformalią erdvę. Tokia yra pasaulinė praktika“, – sako profesorius.
Pasak dailininko U. Ratniko, graffiti yra susijęs su normų laužymu, adrenalinu, nežinia, bandymu. „Žmogus augdamas nori išsibandyti savo ribas, o kad išsibandytum, kažką reikia sulaužyti, kažką patirti“, – sako menininkas.
Anot jo, plačiau žiūrint į pasaulinį kontekstą gatvės menas jau užėmęs tam tikrą nišą, yra leidžiami albumai, daromos parodos. Tai ir klasifikuojama, ir tyrinėjama, nes gatvės menas yra reiškinys, nešantis estetinę žinią. Ir galbūt galime jau dabar rasti atsakymų, kokios iniciatyvos mieste galėtų būti įgyvendintos.
„Lenta „Ką veikti Šiauliuose“ iš tikrųjų rodo labai didelį potencialą: žmonės visko prirašinėja ir pripaišo. Reikia skatinti tokias iniciatyvas, kad jos pozityviai pasireikštų. Galima parką naują pasodinti, kitų atraktyvių dalykų padaryti. Tos spontaniškos iniciatyvos visada gyvos. Nesiūlau visiškos anarchijos. Bet kita vertus, reikia, kad būtų pusiausvyra“, – sako U. Ratnikas.
Štai ir puiki idėja. Visame bulvare miestas galėtų vieną kitą sieną skirti būtent menams, keičiamiems projektams – taip mano dailininkas. Tuo labiau kad tos tradicijos mūsų mieste kaip ir egzistuoja, prisimenant aštuntąjį dešimtmetį. Tad U. Ratniko manymu, erdvės, skirtos spontaniškai nenormuotai kūrybai, yra tik į gera.