Šiaulių miesto savivaldybės Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose auga 64 vaikai. Čia atsiduria ir pirmąsias gyvenimo dienas ar mėnesį gyvenimo skaičiuojantys vaikai, ir vyresni. Su kūdikių namų direktore Audrone Kardašiene kalbėti apie čia atsidūrusių vaikų graudžius ir kartais nepakartojamai laimingus likimus nepakaktų paros ar dviejų.
Kęstučio PABIJUTO piešinys.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių miesto savivaldybės Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose auga 64 vaikai. Čia atsiduria ir pirmąsias gyvenimo dienas ar mėnesį gyvenimo skaičiuojantys vaikai, ir vyresni. Su kūdikių namų direktore Audrone Kardašiene kalbėti apie čia atsidūrusių vaikų graudžius ir kartais nepakartojamai laimingus likimus nepakaktų paros ar dviejų.
Deja, pokalbį turiu talpinti į formatą. Ir vis dėlto paklausiu, kas jai teikia didžiausią džiaugsmą. „Kai tapęs jau buvusiuoju globotiniu grįžta pas tėvus ir kupinas džiaugsmo taria man: „Aš išeinu namo“, – sako direktorė.
O kas labiausiai nuvilia. „Sunku susitaikyti, kai vaiką tenka palikti svetimoje, visai kitokioje aplinkoje. Pas mus mažylis jaučiasi kaip namų aplinkoje, čia vyksta betarpiškas bendravimas, švenčiami gimtadieniai ir kitos šventės. Vaikai žygiuoja ir į direktorės kabinetą kaulyti saldainių. O dar kelionės prie jūros, – vardija direktorė. – Nuvilia, kai tenka įsitikinti, kad intuicija nemelavo ir globėjams nevertėjo atiduoti vaiko.“

– Kokie vaikai auga šiuose globos namuose?
– Įvairaus amžiaus vaikai, turintys įvairių sveikatos problemų. Sveikesni vaikai pas mus auga, kol sukanka ketveri, o turintys negalią – iki šešerių metukų, mokyklinio amžiaus. Mūsų globos namuose vykdomas priešmokyklinis ugdymas, t. y. jie lanko darželį. Čia teikiama kompleksinė pagalba vaikui – vykdoma sveikatos ir socialinė priežiūra ir švietimas.

– O kur vėliau vaikai atsiduria?
– Iš tikrųjų reikia pasidžiaugti, kad kūdikių namai netampa vaikų tiekėjais kitiems globos namams. Išeina tik vienetai, turintys sunkią ir labai sunkią negalią. O visi kiti vaikai grįžta į savo biologines šeimas.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais dešimt vaikų grįžo į savo biologinę šeimą, vienuolika pateko pas globėjus, aštuoni buvo įvaikinti. Tad skaičiai džiugina.
Tačiau šiais metais turėsime vaikus išvesti į kitus globos namus. Yra du berniukai su tikrai sunkia negalia ir jų tiesiog niekas neįsivaikina. Gerai, kad yra Lietuvoje speciali programa, pagal kurią gali įsivaikinti mažuosius, turinčius specialiųjų poreikių, užsieniečiai. Lietuviai labiau nori sveikesnių vaikų.

– Kokia sunki negalia tų berniukų?
– Vieno berniuko apsigimimas yra išties sunkus – jis nevaikšto. Su juo dirba specialistai. Sutrikusi ir jo raida: paprastai, kad žmogus vaikščiotų, smegenys turi duoti impulsą. O jis jau turėjo ne vieną labai rimtą operaciją. Galbūt jis kada nors pradės vaikščioti, tačiau su juo turės labai intensyviai dirbti kineziterapeutai.
Ir kito berniuko būklė labai sunki. Jis paralyžiuotas, turi gasrostomą, tracheostomą, jam taikoma paliatyvi pagalba ir slauga. Bet pagal jo amžių jis jau turėtų persikelti į kitus globos namus... Nežinau, kaip toliau jo gyvenimas susiklostys.

– Šeimos atsižada savo vaikų?
– Turiu nuliūdinti: vis dėlto kai kurios šeimos atsisako savo vaikų. Net ir gerai gyvenančios, pasiturinčios. Turbūt dėl kelių priežasčių. Suprantate, lyg ir yra pakankamai daug medicinos ir kitų paslaugų mieste, kad šeima galėtų vaiką auginti pati. O gal žmonės tiesiog daug ko nežino.
Ir negalima jų iš esmės smerkti. Iš tikrųjų mamos, kurios apsisprendžia auginti vaiką, turintį sveikatos sutrikimų, paprastai užsirakina tarp keturių sienų.
Dabar mes, pavyzdžiui, turime berniuką, kurio genetinė liga labai sunki ir mama jo neatsisako – kiekvieną dieną lanko savo sūnų. Bet iš tikrųjų viena jo prižiūrėti negalėtų, nes jo gyvybę palaiko aparatai, ir dieną, ir naktį reikia tikrinti jo pulsą, stebėti, kad jis neuždustų. Motina neturėtų net galimybės išeiti į parduotuvę, nei kur nors kitur. Jau nėra kalbos net apie jos asmeninį gyvenimą. Tad jeigu tėvai priima sprendimą tokiais sunkiais atvejais, negalima jų smerkti.
Aš smerkiu tik tas mamas, kurios palikusios savo vaikus kūdikių namuose, jų nelanko. Niekas neliepia ateiti ir išsinešti. Gal jos bijo šito? Bet ateiti pažiūrėti, kaip jis auga... Yra ir tokių, kurios dar ir pažada aplankysiančios – geriau jau to išvis nesakytų. Arba domisi savo vaiku tik paskambindamos.
Juk mama savo vaiką nešiojo devynis mėnesiu savyje. Kuo ji darysis brandesnė, tuo labiau ji negalės pamiršti, kad jo nėra. Nesvarbu, net jei ir sako, kad vaikas jai yra miręs. Ji negali šito nuspręsti. Vaikas auga, o vaiko ir mamos ryšys išlieka visą likusį gyvenimą. Aš suprantu, kad labai sunku. Bet ne veltui gyvenimas ir likimas taip susiklosto. Tu gauni tokį sunkų išbandymą. Ir pamoką. Ir turi išmokti gyventi.

– Gal tos mamos neturi socialinių įgūdžių?
– Daugiausiai kūdikių namuose auga vaikai tokių mamų, kurios neturi socialinių įgūdžių ar turi pačios kažkokių sveikatos problemų. Deja, yra išsilavinusių šeimų, kai vyras ir žmona turi ir kitų vaikų, o tą vaiką palieka ir visiškai nelanko.
Tokie sutrikusio vystymosi kūdikių namai reikalingi šeimoms, kurioms gyvenimas atsiuntė sunkų išbandymą. Bet šeima turi suprasti, kad tas lankymas vaikui suteikia dar daugiau tvirtybės pasitikėjimo. Aplankydama kartą per savaitę ar per mėnesį šeima po truputį pati pagytų. Nes ta šeima, kuri palieka vaiką, irgi serga.

– O jūs kiekvieną dieną dirbate ten, kur yra išties nelengva.
– Aš manau, kad atėjau čia dirbti neatsitiktinai. O ir savo gyvenime vieną pamoką išmokau labai aiškiai. Mokiausi labai skausmingai. Bet supratau, kas yra mažas vaikas ir jo liga. Žinau, kaip sunku yra vienai pasilikti su visu tuo, kas užgriūna ant tavo pečių. Ir tu supranti, kad tavo artimieji gali padėti viskuo, kuo tik nori, bet tu visuomet lieki vienas su savo vaiku ir gyvenimo jam duota sveikatos našta. Tačiau man padėjo mano šeima. O kas padeda paliktoms mamoms?
Ateina šeimos, kurios nori įsivaikinti, bet dvejoja. Bet tu pasakoji, kaip galėdama daugiau informuoji, dalijiesi patirtimi...
Dabar tokie įstatymai, kad kūdikių namai negali vykdyti globėjų paieškos, teikti informacijos. Mes tiesiog auginame ir prižiūrime vaikus, neruošiame nei globėjų, nei su jais per daug bendradarbiaujame. Negalime būsimiems globėjams rodyti vaikų dėl įvairių priežasčių. Įvaikinimo procesas ilgas ir labai kontroliuojamas, bet kartais tos taisyklės išties labai pailgina vaikų buvimą čia.
Tačiau mūsų kūdikių namuose dirbantis personalas tikrai yra kaip šeima. Kiekviena darbuotoja turi savo vaiką. Nori nenori, vaikas tave pasirenka arba tu jį pasirenki. Ir auklės dažnai sako: „Direktore, mano vaikas užaugo, mano sūnui reikia šeimos ieškoti.“ Taip neatsiranda proga suabejoti savo darbo beprasmybe.

– Kas jums atrodo keista?
– Pavyzdžiui, ateina pasiruošę globėjai, pasirengę bendrauti su vaiku. Tačiau jie negali moraliai ir psichologiškai priimti vaiko su visais jo trūkumais.
Man darosi baisu, kai jie ima klausinėti, kas bus po metų arba po dvejų. Atsiprašome, bet kūdikių namai išsilavinimą patvirtinančio diplomo dar nesuteikia. Kas gali žinoti, kas su kiekvienu iš mūsų nutiks rytoj? Žino tik Aukščiausiasis.
Ir iš tiesų jie klausia, ar gerai mokysis. Bet juk Lietuvai reikia ir darbininko, ir profesoriaus, ir kitokio specialisto!
Kažkada iš Švedijos atvyko turtinga, garbinga šeima – su titulais, jai priklauso net dvarai. O jie galėjo vaiką išsirinkti ir pagal spalvą, ir pagal akių dydį, ar ne? Bet jie tiesiog parašė prašymą įsivaikinti vaiką iš Lietuvos, iš mūsų globos namų. Berniukas buvo tikrai labai sunkus vaikas, turintis psichinę negalią. Aš buvau nustebusi ir paklausiau, kodėl priėmė tokį sprendimą. Jie atsakė, kad man net pasidarė gėda: „Dievulis taip surėdė, kad mes neturime vaikų. Nusprendėme, kad norime įsivaikinti ir agentūra pasiūlė iš Lietuvos būtent šį vaikutį. Mes net nedvejojome, kad taip turėjo būti, Dievas atsiuntė jį ir mes nusprendėme, jog tai mūsų vaikas.“

– O lietuviai?
– Lietuviai atėję klausia, ar psichika bus tvarkoje, ar elgesio problemų nebus ir t. t. O ką mes žinome? Pavyzdžiui, mama turi vieną (savo) gabią ir protingą mergaitę ir nori lygiai tokios pačios. Arba viena moteris išreiškė pageidavimą, kad nori ramios mergaitės, geltonomis kasomis, mėlynomis akimis. Kad nesudaužytų vazų ir neišmėtytų gražių servetėlių. Tada aš jai pasakiau, kad ji galėtų nueiti į žaislų parduotuvę, nusipirkti didelę gražią lėlę su geltonomis kasomis ir gražiomis akimis. Kai ją pasisodins ant sofos, lėlė tikrai nieko nesudaužys, nesugadins ir neišmėtys.
Bet juk vaikų prigimtis tokia – jie ieško, atranda, analizuoja, išdykauja, jiems juk viskas įdomu. O globėjai ir stebisi, kad esą visur landžioja. Bet juk šiuose namuose (pas mus) vaikas turėjo savo lovytę, pižamą, spintelę, kitus daiktus. Atėjęs į naują aplinką su ja susipažįsta ir nori žinoti, kur jo puodelis. Net ir naujų namų maisto skonis bus visai kitoks.
Vis dėlto labai stebiuosi užsieniečiais, kurie priėmę vaiką rašo mums laiškus ir džiaugiasi kiekvienu globotinių pasiekimu. O lietuviai, atrodo, baiminasi kažkokios neįvardijamos grėsmės ar netikėto pavojaus ateityje.

A. Kardašienė: „Daugiausiai kūdikių namuose auga vaikai tokių mamų, kurios neturi socialinių įgūdžių ar turi pačios kažkokių sveikatos problemų. Deja, yra išsilavinusių šeimų, kai vyras ir žmona turi ir kitų vaikų, o palieka ir visiškai nelanko.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.